Nuo pat ankstyvo pavasario, nuo Kovo 11-osios – minėjome, šventėme, didžiavomės ir džiaugėmės, nors negalėjome pamiršti, kad niūri nūdiena temdo naujausios Lietuvos istorijos horizontą, varo į neviltį ir net iš namų.
Tik ištikimiausieji Nepriklausomybės gynėjai dar neklausia: o ką ji man davė? Skaudama širdimi jie gieda himną ir Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Atgimimo giesmes ir dainas Nepriklausomybės aikštėje, prie Aukų muziejaus, Ūtoje ir Nemunaityje, prie Gedimino, Mindaugo paminklų, sodina ąžuoliukus ir net giraites Žalgirio mūšio pergalei.
Nelengva giedoti ir dainuoti, kai jau suniekinti visi idealai, teikę vilčių ir jėgų priespaudos metais, ir susitaikyta su sparčiai nykstančios tautos likimu. Nelengva, bet viltis miršta paskutinė. Gal dar ne viskas prarasta, ir dar kartą pabusime, prisikelsime ne tik iš ekonominės, bet, svarbiausia, ir iš dvasinės, moralinės duobės, į kurią mus įstūmė merdinti Vakarų civilizacija.
Tikiuosi, kad šįmet užfiksuotos akimirkos jums nesugadins nuotaikos ir nevarys į neviltį.
Daugiau Vytauto VISOCKO nuotraukų rasite rubrikoje “FOTOGALERIJA”.
2010.11.19
