Internetinis leidinys www.compromat.ru yra paskelbęs įdomią versiją apie Rusijos stačiatikių lyderį. Įtariama, kad Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II buvo ne tik KGB agentas “Drozdov”, bet ir fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų tarnas.
Aleksėjus Ridigeris, vėliau – Aleksijus II, gimė 1929-aisiais Estijoje. O jau 1958-aisiais jis ėmė vadovauti visiems Estijos SSR teritorijoje gyvenantiems stačiatikiams. Nors tuo metu jam tebuvo tik 32 metai. 1961-1968-aisiais metais jis aplankė Izraelį, Didžiąją Britaniją, Vokietijos federatyvinę respubliką, kitas vadinamąsias kapitalistines šalis.
Taigi Aleksijui II daug kas pavydėjo – šis Dievo tarnas per dešimt metų padarė svaiginančią karjerą. Nuo eilinio dvasininko tapo visos Estijos stačiatikių lyderiu. Todėl nenuostabu, kad buvo ir tokių, kurie ėmė domėtis, ar tik A. Ridigeriui kopti karjeros laiptais nepadėjo visagalė KGB įstaiga. Ir žinoma, tarp KGB dokumentų aptiko labai įdomią pažymą. Pažymoje rašoma, kad KGB turėjo vertingų agentų Estijoje ir tarp liuteronų, ir tarp katalikų, ir tarp stačiatikių.
Pažymoje taip pat teigiama, kad stačiatikis “Drozdov”, gimęs 1929-aisiais Estijoje, pažadėjo sovietų saugumiečiams teikti informaciją apie visus vadinamuosius antisovietinius elementus, lankančius cerkvę. O mainais už šias paslaugas paprašė aukšto posto. Kadangi “Drozdov” buvo pareigingas, iniciatyvus, gudrus, KGB sutiko leisti jam užimti pačius aukščiausius postus Estijos SSR, dažnai keliauti po kapitalistines valstybes. Žodžiu, didžiausias įtarimas, remiantis ta rastąja pažyma, krenta ant Aleksijaus II.
Tiesa, šią informaciją pateikę žurnalistai Borisas Sobolevas ir Sergejus Sokolovas neatmetė galimybės, jog KGB pažyma spaudai buvo specialiai pamesta – norint nuversti Aleksijų II ir vietoj jo pasodinti savą žmogų (už pagalbą renkant informaciją rusų žurnalistai dėkoja Estijos žurnalistui Tomasui Matsonui).
Beje, apie šiuos įtarimus jau esame ne kartą girdėję. Bet 2002 metų gruodžio 24-ąją Rusijos spaudoje pasirodė daug straipsnių, kurių autoriai mano, kad Antrojo pasaulinio karo metais A.Ridigeris galėjo tarnauti fašistinės Vokietijos specialiosioms tarnyboms – gestapui. Kad šie gandai pasklido, kaltas pirmiausia pats Aleksijus II. “Izvestijoms” ir “Sobesednikui” jis 2002-aisiais prasitarė, kad vokiečių okupacijos metais Estijoje lankė rusų karių belaisvius, uždarytus koncentracijos stovyklose. Ne tik lankė, bet ir padėdavo juos krikštyti, atnešdavo jiems maisto. Tiesa, tuo metu jis dar buvo tik paauglys, todėl patarnaudavo už save vyresniam popui Aleksandrui Kiseliovui. Ar įmanoma, kad vokiečiai buvo tokie humaniški sovietų kariams?
Pasirodo, Aleksijus II tikrai kartu su už save vyresniu A.Kiseliovu lankė rusų karo belaisvius vokiečių koncentracijos stovyklose Estijoje. Bet krikštydavo, maitindavo suimtuosius turėdami ne itin gražių tikslų. Tiksliau tariant, ir A.Kiseliovas, ir A.Ridigeris gal ir turėjo vien gražių tikslų. Gal paauglys A.Ridigeris net nesuvokė, kad vokiečių gestapas manipuliuoja jo jausmais. Bet vokiečiai, leidę jiems lankytis koncentracijos stovyklose, turėjo savų interesų. Vokiečiai siekė, kad rusų stačiatikiai padėtų jiems verbuoti belaisvius generolo A.A.Vlasovo armijai (šis rusų generolas pakliuvo į vokiečių nelaisvę 1942 metais ir sutiko kovoti prieš SSRS, 1945 metais atsidūrė saviškių nelaisvėje ir “už tėvynės išdavimą” buvo pakartas). Kad bent jau A.Kiseliovas buvo užverbuotas vokiečių specialiųjų tarnybų, byloja jo vėlesnis elgesys. 1945-aisiais, kai tapo aišku, jog Berlynas kris, A.Kiseliovas netikėtai išvyko gyventi į Vakarus ir įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose.
A.Ridigeris pasiliko Estijoje. Ir, kas keisčiausia, neatsidūrė Sibiro lageriuose. Kodėl? Vienintelis paaiškinimas – jis buvo reikalingas sovietų saugumui. Galima įtarti, kad buvo reikalingas ir Rusijos federalinei saugumo tarnybai, nes jo ilgai niekas neišstūmė iš Maskvos ir visos Rusijos patriarcho posto. Čia vėl galima rasti paaiškinimų.
Rusijos stačiatikiai kadaise ėmė piktintis nuolat didėjančia katalikybės įtaka Rusijos tikintiesiems. Dešimtys katalikų misijonierių po šių pareiškimų, beje, palaimintų paties Aleksijaus II, daugiau nebuvo įsileisti į Rusiją. Kai kurie katalikų misijonieriai net buvo apšaukti JAV specialiųjų tarnybų agentais. Žodžiu, Aleksijus II, nei iš šio, nei iš to prabilęs apie neigiamą katalikybės įtaką (įdomu, kodėl stačiatikiai nekalba apie stiprėjančią musulmonų tikėjimo įtaką), pasitarnavo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir Rusijos komunistams bei nacionalistams, skambinantiems pavojaus varpais dėl didėjančios Vakarų įtakos.
A.Ridigeris mirė 2008-ųjų gruodžio mėnesį, palaidotas 2008-ųjų gruodžio 12-ąją.
Nuotraukoje: Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II su tuometiniu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
2011.05.12
