Algimantas Zolubas. Gyvastingos paskalos

Žinoma, jog visų energijos šaltinių ištekliai, priklausomai nuo vartojimo, mažėja.

Tačiau yra toks energijos šaltinis, kuris nuo vartojimo tik pasipildo, gausėja. Tai – gandai, paskalos.

Pažįstamas literatas prasitarė, kad paruoštoje spaudai jo knygoje apie Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos rašytojus bus kalbama ir apie Salomėją Nėrį, bus aprašyta jos ir profesoriaus Juozo Ereto meilės „istorija“. 

Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyriau literatą už kūrybą, tačiau priekaištavau dėl paskalų priminimo.

Kai kurie pramanai, paskalos ar tikri, tačiau nereikšmingi faktai, jei jie susiję su įžymiomis asmenybėmis ir turi abejotiną atspalvį, išsiskiria išskirtiniu gyvastingumu, tampa tų asmenybių prielipu.

Antai, Julija Žemaitė buvo gera rašytoja, tačiau turėjusi meilužį ir rūkiusi pypkę, Adomas Jakštas-Dambrauskas buvo iškilus dvasininkas, tačiau turėjęs menką klausą, prastai giedodavęs.

O štai profesorių Juozą Eretą, šveicarą, Lietuvos pilietį ir patriotą, iškilų katalikiškos visuomenės veikėją ištikęs netikėtas dalykas: ar jis buvo įsimylėjęs Salomėja Nėrį, ar Salomėja Nėris buvo jį įsimylėjusi, tačiau meilės būta!

Tik neaišku, ką tuo prielipu norima pasakyti, nes kaltinimas atrodo anekdotiškai: „ar jis kailinius pavogė, ar jam kailinius pavogė, tačiau jis susijęs su kailinių vagyste“. 

Salomėja Nėris. J.Penčylos šaržas.
Salomėja Nėris. J.Penčylos šaržas.

O gal norima abu pažeminti: S. Nėrį – įsimylėjo vedusį vyrą, o J. Eretą – nes ją lyg ir viliojęs, lyg ir priešingai – deramai neatsiliepęs į poetės meilę, dėl to pastaroji nuėjusi į klystkelius? Labiausiai tikėtina, jog tikslas – paliežuvauti.

Salomėja Nėris – talentinga poetė, jausmų ir aistrų kamuolys: klupo ir kėlėsi, patyrė trapiai būtybei sunkiai pakeliamas dvasines ir fizines kančias, mirė neaiškiomis aplinkybėmis Maskvoje.

Poetė daugelį mylėjo. Pirmoji jos meilė buvęs Jonas Grinius. Už Broniaus Zubricko buvo pasiryžusi ištekėti. Jos dienoraščiai ir eilės nekelia abejonių, jog ji buvo įsimylėjus J. Eretą, žavėjosi Juozu Tysliava.

Tačiau perskaitę vieną jos poemų, galėtume teigti, jog ji žavėjosi ir J.Stalinu, o karo metais, neišsiskyrusi su vyru, tragikomiškai susituokė su etatiniu sovietų saugumiečiu Piotru Veržbilovskiu.

Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, bei gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko (Piotro Veržbilovskio).

Kai 1944 m. gavo žinią, jog B. Bučas gyvas, parašė jam ir, grįžusi su sūnumi į Kauną, vėl gyvenimą susiejo su Buču. Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasikvietusi kunigą, atlikusi išpažintį ir įteikusi jam nespausdintų eilėraščių rinkinį.

Kunigas eilėraščius perdavęs partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“:

Sakykloj kalba – keista! –
Jisai – iš Galilėjos:
– Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!

Kam labai rūpi Salomėją įvardinti puolusia moterimi, teatsigręžia į Šv. Marijos Magdalietės istoriją.

Ar dera profesoriui priekaištauti, kad neatsiliepė į poetės meilę, dėl ko neva pastaroji nuėjo klystkeliais? Kokia tragedija būtų ištikusi profesoriaus šeimą, jei į tą meilę būtų atsiliepęs, nesvarstoma. Paliežuvavimui „istorija“ patogi: poetė buvo profesorių įsimylėjusi, vadinasi, jis su ta meile „susijęs“…

Praėjo dešimtmečiai, iš Amžinybės nei poetė, nei profesorius nieko nepatvirtins ir nepaneigs, tačiau „istorija“ nepamirštama, tebekedenama: greta poetės vardo velkasi J. Stalinas, greta profesoriaus kaip dėmė – Salomėja. Anot Antano Vienažindžio, ar velioniui kas kryžių stato, ar kas peikia ar keikia, jam vis tiek pat. Tačiau gyviesiems poetės ir profesoriaus artimiesiems – ne vis tiek pat. Ne vis tiek pat ir talentingos poetės, ir Lietuvai labai daug nusipelniusio profesoriaus gerbėjams.

Juozas Eretas - Jakaitis (Joseph Ehret).  Archyvinė nuotrauka.
Juozas Eretas – Jakaitis (Joseph Ehret). Archyvinė nuotrauka.

Viename iš Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ numerių (2001 09 26) Julijos Švabaitės-Gylienės iš esmės gerame rašinyje „Dar apie Salomėja Nėrį“ radau, kad kai Salomėja buvo įsimylėjusi Joną Grinių, „pradėjo ją vilioti vokiečių kalbos profesorius Juozas Eretas, vis dažniau ir dažniau paskaitos metu į ją težiūrėdavo…“, o 1927 m. birželio 9 d. po egzamino profesorius pagriebęs pabučiavo Salomėjos ranką.

Ir kas čia tokio? Gal netradiciškai, tačiau įspūdingai ir gražiai profesorius padėkojo už labai gerai išlaikytą egzaminą.

O jei iš meilės? Ar meilė – dėmė, yda, o ne Didžiausias Dievo įsakymas?

Ne tik paskalose, bet ir Antano Vienažindžio, Antano Baranausko, Maironio kūryboje rasime, kad ir jie mylėjo.

Tačiau, jei tos meilės ir būta, ji buvo tyra, tauri, globojanti, nes apkalbamieji liko ištikimi savo pašaukimui, kaip ir gilių krikščioniškų pažiūrų profesorius Juozas Eretas – savo šeimai.

Tai ir yra rimčiausi liudijimai, paneigiantys visas paskalas.

Meilė – ne kailinių vagystė, ne dėmė, o taurus jausmas, apie kurį nevalia skalambyti alubariuose ar su politika susietuose renginiuose. Ir su nešvariu įdaru – žiniasklaidoje.