AMŽIAUS AVANTIŪRA: išvykstantis Lietuvos finansų ministras ketina lenkų atvykėliams tyliai atiduoti Pranciškonų vienuolyno ansamblį

Jonas Vaiškūnas

Jau ne pirmus metus Vilniaus Pranciškonų vienuolyne mėgina įsitvirtinti penki-šeši Lenkijos pranciškonai, pretenduojantys į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“.

Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardo vienuolynas – vienas seniausių ir vertingiausių Lietuvos kultūros, istorijos ir architektūros paminklų. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.). Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimai stovėjo jau nuo XIIIa. (karaliaus Mindaugo laikais). 

Pranciškonų vienuolynas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pranciškonų vienuolynas naktį. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Šiam viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra. Ikikariniais lenkų okupacijos metais čia kurį laiką dar veikė lietuvių atgimimo patriarcho dr. Jono Basanavičiaus vadovaujama lietuvių mokslo draugija, buvo įsikūrusi lietuviška mokykla.

1938 m., kai lenkų okupacinė valdžia griebėsi represijų prieš okupuotos Rytų Lietuvos lietuvius, uždarinėjo lietuvių organizacijas, mokyklas bei skaityklas, šis vienuolyno ansamblis buvo perduotas Lenkijos pranciškonų konventualų nuosavybėn.

Pagal 1995 m. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą atsirado galimybė Lietuvos religinėms bendrijoms sugrąžinti sovietiniais laikais nacionalizuotą ar kitaip konfiskuotą jų turtą. Šia galimybe tuo metu teisėtai pasinaudojo daugelis Lietuvos religinių bendrijų, įskaitant ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vilniaus Archivyskupiją. Kita vertus, to paties įstatymo 1 str. 2 dalis nustato:

„Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, kaip išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, gali būti perduoti neterminuotai naudotis nustačius šio objekto paminklosaugos sąlygas ir religinei bendrijai pasirašius saugojimo įsipareigojimą.“

Taigi, įstatymas nustato, kad tokie istorijos ir kultūros objektai kaip Vilniaus Pranciškonų vienuolynas yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė ir kad religinėms bendrijoms, kurioms pripažįstama tokia teisė, tokie objektai gali būti perduoti tik neterminuotam naudojimui ir nustačius jų paminklosaugos sąlygas. Tačiau išvykstančio iš Lietuvos finansų ministro patarėjams ar ir pačiam ministrui tai nė motais – jau parengtas ministro įsakymo projektas „Dėl mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“, pagal kurį numatyta, kad ministras savo įsakymu tiesiog „atkuria“ unikalaus paminklo nuosavybės teisę Gdansko provincijos jurisdikcijoje esančių lenkų pranciškonų grupei. Nieko nekalbama ir apie šio vieno svarbiausių ir didžiausių Lietuvos kultūros ir istorijos objektų „paminklosaugines sąlygų“ nustatymą.

„Alko“ šaltinių duomenimis, ši avantiūra planuojama su Ministro pirmininko žinia, kai toks finansų ministro pakišimas jam jau nebegrėstų Seimo interpeliacija (Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 str. nustato, kad išimtiniais atvejais nuosavybės perdavimui natūra turi pritarti Seimas). Finansų ministras juk jau vis tiek išvyksta „į Europą“. Tad atsakingų nebebus. Ar tikrai, Ministre pirmininke?

__________

Įsakymo projektas „Dėl mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“:

http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1156097&p_org=16&p_fix=y

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.20; 16:57