Anderso Breiviko gimdytojai


Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie kapitalizmo krizę. Galima manyti, kad krizė ištiko visą liberaliąją demokratiją. Europos saulėlydį pranašavęs Oswaldas Spengleris beveik po šimto metų susilaukia rimtų šalininkų. Teorijas ima sekti veiksmai.

Ar buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje besiformuojančiai Eurazijai vienintele artima Vakarų alternatyva netrukus netaps Eurabija? Ir nesvarbu, kad ji vadinsis Europos Sąjunga. Šiame kontekste išskirtinio dėmesio verta politinio žudiko Anderso Breiviko istorija. Kodėl klestinčioje, laimingoje, pagal daugelį kriterijų visame pasaulyje pirmaujančioje Norvegijoje praėjusią vasarą galėjo įvykti tokia tragedija? Teisingi atsakymai gali išgelbėti Europą.

Štai profesionalūs psichoanalitikai ir komentatoriai Utojos žudynėse mato labiau seksualinę nei idėjinę motyvaciją. Liudininkų teigimu, Breivikas visų pirma šaudęs į gražiausias merginas. Tad kas jis: tiesiog liguistas moterų nekentėjas? Apie tai galima spręsti ir pagal 1500 puslapių manifestą, kuriame šlovinama patriarchalinė tvarka, o karingasis feminizmas skelbiamas kone svarbiausia Vakarų žlugimo priežastimi.

Daugiau pasiskaičius, akivaizdu viena: žudiką Breiviką formavo iki simbolio tipiški šiuolaikinės vartotojų visuomenės nariai: patologinis egoistas tėvas ir lengvabūdė feministė motina. Kartu tai ir sociologiškai reikšmingas fenomenas. Savo vertybes prarandanti liberalioji demokratija išsigimsta į lėkštą, vulgarią ir bedvasę santvarką, gimdančią abu karingus kraštutinumus: kairįjį ir dešinįjį.

Žudikui Breivikui pirminį postūmį davė kairuolė mama, kuri auklėjo sūnų, anot jo paties, superliberaliai ir matriarchališkai. Štai ką jis rašo savo manifeste įmantriu pavadinimu „2083. EUROPOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJA“:

„Pastaraisiais dešimtmečiais moterų manipuliacija vyrais buvo institucionalizuota ir tapo vienu iš vyrų feminizavimo Europoje pagrindų. (…) Būtina atmesti destruktyvų ir pražūtingą „Sekso ir miesto“ gyvenimo būdą (modernusis feminizmas, seksualinė revoliucija, …). Tokioje aplinkoje vyrai jau nebėra vyrai, o tik metroseksualios ir emocionalios būtybės, tarnaujančios naujojo amžiaus feministės moters deivei, kaip niekuomet nekritikuojantys sielos draugai.“

Breivikas įvardija save kaip šių laikų kryžiuotį, Patricko Buchanano ir kitų konservatyvių autorių mintis apie gręsiančią Vakarų mirtį nuvesdamas iki menkavertiškumo kompleksų inspiruotos politinės ideologijos, kuri leidžia žudyti nekaltus žmones dėl „švento“ tikslo. Tačiau labai klystume visa tai priskirdami išimtinai liguistai psichikai. Labai gali būti, kad žudynės Utojoje ir kiti menkesni dešiniojo ekstremizmo proveržiai – tai tik pirmieji būsimų galingų sukrėtimų ir tragedijų ženklai.

Liberalioji demokratija patiria krizę, labai panašią į kilusią XX amžiaus pradžioje. Prisidėjus dar ir ekonomikos depresijai, naujojo Hitlerio atėjimas tampa visai galimas.

Ir tada, ir dabar kapitalizmą žlugdo peržengtos laisvės ribos, kai besivaikantys maksimalios naudos egoistai praranda atsakomybę, o valdžia ir visuomenė – galinguosius tramdantį teisingumo jausmą. Griaunamoji reakcija į tai kyla iš ekstremistinio užribio – nesvarbu, kairiojo ar dešiniojo. Kai sveikas protas neranda vaistų, į areną išeina beprotybė.

Todėl plačiuose liberaliosios demokratijos rėmuose išsitenkantiems dešinės ir kairės polemistams reikėtų nustoti demonizuoti vieniems kitus. Nes tikrieji demonai vaiposi stovėdami už argumentuotos diskusijos ribų.  

Mes čia, Lietuvoje, taip pat turėtume suprasti, kad Breivikas nėra mums svetimas. Komiška, nors ir šleikštu, kai jo poelgiu gąsdina iš „Snoro“ – kuris, beje, yra ir žlungančio laukinio kapitalizmo simbolis – limuzino pasieniečių išsodinta ir dėl to įniršusi Raimondo Baranausko matrona: „Man norisi kaip tam norvegui Breivikui pasiimti automatą ir pakeliui visus veikėjus Lietuvoje iššaudyti…“ Tragiška, nors ir graudu, kai naujojo kryžiuočio Breiviko ideologija persiima išplerusia dabartimi nusivylę, tikros aistros ne daiktams, o kažkam nesuvoktai didesniam kamuojami jaunuoliai. 

Todėl apie Breiviką, jo idėjas ir tų idėjų šaltinius ne tik galima, bet ir būtina kalbėti viešai. Ekstremizmą gimdo nepasakyti ir neišgirsti žodžiai. Dialogo stoka. Tokio dialogo nebuvo tarp būsimo žudiko ir jo tėvo. Ir tėvo kaltė čia didesnė.

Kokia likimo ironija! 76 metų buvęs aukštas diplomatas Jensas Breivikas gyvenimo pabaigoje pagaliau įsikuria savo svajonių lizdelyje Prancūzijos pietuose ir po keleto dienų sužino, ką padarė jo nemylėtas sūnus. Ir pribloškianti pirmoji reakcija – gėda prieš kaimynus! Svarbiausias komfortą aukštinančio egoisto jausmas!

Ar ne tokia tampa ir visa Vakarų visuomenė? Tuščiavidurė ir priklausoma tiktai nuo įvaizdžio: žmogaus, banko, valstybės. Ši visuomenė  – pasenusi ir ieškanti tik malonios ramybės. Labiau už viską vertinanti fizinį ir dvasinį komfortą. Subyrėjusi į pavienius individus, kuriuos jungia tik siekis būti pamalonintiems ir pripažintiems.

Buvau beparašąs: „ekstremistai yra tam, kad pažadintų mus iš infantilaus ar seniokiško snaudulio“. Bet išsigandau. Juk ir Andersas Breivikas sakosi, žudynėmis siekęs pažadinti Vakarų visuomenes. Tad ar kalbėdami apie jį savotiškai neįprasminame baisaus poelgio?

Gal reikia viską nutylėti, tarsi nieko nebuvę? Žinoma, tai būtų didžiausia kvailystė ir neatsakingumas. Bandymas suvokti, kodėl Norvegijoje įvyko kraupi tragedija, nėra tarnavimas Breiviko idėjoms. Priešingai. Tik supratimas, iš kur atsiranda tokie liguisti žmonės ir kaip jie paveikia kitus, gali mus apsaugoti. Pavojingas tendencijas reikia analizuoti, o ne ignoruoti.

Ar tikrai Europa yra gerai išmokusi fašizmo, nacizmo ir juolab stalinizmo pamokas? O gal tiesiog norima viską kuo greičiau pamiršti, kaip blogą sapną? Tačiau tai nebuvo sapnas.

Man sunku suprasti, kodėl iki šiol daugelyje Vakarų šalių draudžiama Hitlerio „Mein Kampf“? Dar Sovietų laikais skaičiau ją rusiškai ir labai nusivyliau. Labiau nei Lenino rašliavomis. Ten nėra nieko didingo ir baugiai jaudinančio kaip, tarkim, Friedricho Nietzsches raštuose. Tad nuo kokių vaikų ta pretenzinga ir šiuolaikiniam žmogui pati save demaskuojanti knyga slepiama? Ar tokiomis bailiomis paslaptimis ir menkybės sureikšminimu kaip tik ir neugdomi breivikai?

Baimė žvelgti į blogį neleidžia nuo jo apsiginti, kai atsiranda tokia būtinybė. Norvegijos politinis elitas sumokėjo už tai 77 gyvybėmis ir didžiuliu visuomenės sukrėtimu.

Ar tai nėra tik pradžia?

Nuotraukoje: žudiku tapęs norvegas Andersas Breivikas.

2012.02.08

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *