Andrius Kubilius. Bandymas praregėti akluose rinkimuose

Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.
Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.

Savo tekste „Akli rinkimai: politikavimas be politikos?“ viešai pažadėjau išanalizuoti mūsų pagrindinių konkurentų rinkimines programas.

Tokį pažadą daviau skatinamas supratimo, kad šioje rinkimų kampanijoje trūksta išsamesnių diskusijų apie partijų rinkimų programas, trūksta jų analizės, arba skelbiama analizė yra visiškai paviršutiniška, todėl Lietuvos rinkėjai, lyginant juos su JAV rinkėjais, yra paliekami visiškai „akloje“ būsenoje.

Tame pačiame tekste iš asmeninės patirties teigiau, kad partijų programos yra svarbios ne tik rinkėjams, kurie ilgų programų nemėgsta skaityti, bet jos yra ypač svarbios pačioms partijoms, kurios planuoja laimėti rinkimus, formuoti Vyriausybę ir imtis konkrečių darbų. Tik turėdama išsamią, pagrįstą ir sisteminę programą partija gali būti tinkamai pasiruošusi tokiam darbui. Todėl sakiau, kad rinkimų programas reikia nagrinėti ieškant atsakymo į tris klausimus:

1) ar partijos programa pateikia sisteminę pagrindinių problemų analizę;

2) ar partijos programa pateikia sisteminę tokių įsivardintų problemų sprendimo strategiją;

3) ar partijos programa pateikia sisteminį tokios strategijos įgyvendinimo planą.

Davęs tokį pažadą išnagrinėti kitų partijų programas, privalau jį įgyvendinti. Ypač, kad pagaliau sulaukėme ir socialdemokratų programos, nuo kurios analizės ir norėjau pradėti. Tikiuosi, kad socialdemokratai į tokią kritinę analizę atsakys ne propagandiniu pykčiu, o rimta mūsų programos analize.

Tiesa, prieš pradėdamas socialdemokratų programinės kūrybos analizę, turiu pastebėti, kad mano pastabos apie „aklus rinkimus“ sulaukė atsako, ir politikos ekspertų feisbukuose atsiranda vis daugiau bandymų realiai įvertinti partijų programų skirtumus. Mano šiandieninį darbą žymiai palengvina nesenai pasirodę komentarai, kuriuose keliais sakiniais pasakoma esmė.

Štai Liutauras Gudžinskas (VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas ir „Baltic Journal of Political Science“ vyr. redaktorius, 2013 m. išrinktas Lietuvos politologų asociacijos prezidentu, geriausias 2016 metų TSPMI dėstytojas) savo feisbuke rugsėjo 10 d. paskelbė tokį įrašą:

„Peržvelgiau politinių partijų rinkimines nuostatas. Išvada tokia – nėra ką ir lyginti.

Viena partija (TS-LKD) pateikė tokią programą, kokią ir turėtų pateikti kiekviena save gerbianti politinė jėga, t. y. su išplėtota pagrindinių šalies problemų analize ir detaliu pateikiamų pasiūlymų pagrindimu.

Visos kitos partijos (LSDP, LRLS, LVŽS, TT, DP, LŽP, „Lietuvos sąrašas“) pristato tik savo pažadų rinkinius, bet ne daugiau. Savo veiklos programų jos kol kas nesuformulavo. Tai toks šių metų ir pasirinkimas. #rinkimai#liūdna“.

Kitas žinomas politologas T. Janeliūnas (Lietuvos politologų asociacijos narys, žurnalo „Lithuanian Foreign Policy Review“ redaktorius bei žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „IQ-The Economist“ ir portalo IQ.lt politikos redaktorius, TSPMI dirbantis nuo 2002 metų) taip pat rugsėjo 10 d. savo feisbuke skelbia visų partijų pasirengimo rinkimams analizę ir mus įvertina tokia išvada: „Konservatoriai: geriausią programą idėjų lygiu turinti partija ir kol kas jaučiasi saugiausiai, labiausiai atsiribojusi nuo korupcinių skandalų“, nors, anot T. Janeliūno, partija turi ryškų trūkumą – niekaip neatitrūksta nuo senų inkarų: Landsbergio ir Kubiliaus.

Nesiginčydamas dėl „senų inkarų“ vertės, privalumų ar trūkumų, galiu tik pasidžiaugti, kad žinomi politikos ekspertai imasi vertinti sisteminį programų turinį, ne vien tik tai, kokį vidutinį atlyginimą partijos žada 2020 metais.

Pavartęs kitų partijų programas, apie programas (ne apie „inkarus“) labai panašiai, kaip cituoti politologai, galvojau ir aš, tačiau nerimavau, kad gal esu neobjektyvus, bet mąstydamas apie duotą pažadą taip pat mintyse kankinausi, nes racionaliai analizuoti jokia analize nepagrįstus partijų pažadus yra sudėtinga ir beviltiška. L. Gudžinsko paskelbta išvada mane padrąsino vis dėlto savo pažadą realizuoti, bandant detaliau parodyti, kuo iš esmės skiriasi mūsų ir socialdemokratų programos.

Kadangi programos apima daugelį sričių, būtų sudėtinga viename analitiniame tekste nuosekliai išnagrinėti visą programą nuo ekonomikos iki kultūros ar užsienio politikos, todėl savo uždavinį apriboju tik tuo, kas man buvo įdomiausia – tai yra šalies ekonomikos reikalai. Kodėl ekonomika – todėl, kad visos partijos sako, kad jos rūpinsis žmonių gerove ir kad tai bus jų svarbiausias tikslas. Ar tikrai konkuruojančios partijos yra tam pasirengusios?

Trumpai – Tėvynės Sąjungos programinis požiūris

Nors tikiu, kad socialdemokratai atliks ir paskelbs išsamią mūsų paskelbtos programos „Naujas Planas Lietuvai“ analizę, keletu sakinių noriu pabrėžti esmines mūsų programos nuostatas ekonomikos reikaluose. Tai padarysiu atsakydamas į savo paties suformuluotus 3 klausimus: apie sisteminį požiūrį į problemas, jų sprendimo strategijas ir strategijų įgyvendinimą.

  1. Problemos: žvelgdami į esmines ekonomikos problemas, labai aiškiai formuluojame, kad didžiausia problema yra ekonomikos produktyvumo augimo atsilikimas nuo sparčiai augančių atlyginimų. Dėl to mažėja konkurencingumas, lėtėja eksportas ir mes pamažu skęstame „vidutinių pajamų spąstuose“.

Tai Graikijos trajektorija – jeigu niekas nesikeis, ilgainiui eksporto rinkos vis labiau užsidarys nekonkurencingai mūsų produkcijai, ekonomikos augimas darysis vis lėtesnis, verslas kurs mažiau naujų darbo vietų, spartus atlyginimų augimas taip pat pasibaigs, ir lietuviai toliau važiuos ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Tai didins darbo jėgos trukumą, vers arba didinti atlyginimus, neaugant produktyvumui, arba mažinti gamybą ir dar labiau gilins Lietuvos ekonomines problemas.

  1. Strategija: norint nepakliūti į „vidutinių pajamų spąstus“, reikia, kad eksportas ne mažėtų, o augtų, ir būtų pagrindinis ekonomikos augimo variklis. Tai galima pasiekti tik sistemingai rūpinantis ekonomikos produktyvumo ir konkurencingumo augimu, ypač tuo metu kai prarandame iki šiol turėtą pigesnės darbo jėgos konkurencinį pranašumą. Taip 1990-2000 augo Airija, iš Europos ekonominės atsilikėlės tapusi Europos pirmūne.

Produktyvumas auga pritraukiant investicijas, ypač užsienio kapitalo investicijas, ateinančias su naujomis technologijomis ir produktyvesniu gamybos organizavimu. Vilniuje ir Kaune turime išplėtoti pirmaujančius Nordic-Baltic regione aukštųjų technologijų klasterius: informacinių technologijų (tai sėkmingai pradėjome daryti dar 2009 metais), biotechnologijų, foto elektronikos hubus, su tam reikalinga kvalifikuota darbo jėga, moksliniais tyrimais, startup’ais, industrine plėtra ir stambiausių pasaulinių kompanijų pritraukimu.

Kad būtume pajėgūs tai padaryti reikia pertvarkyti aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų valdymą bei finansavimą, gerokai sustiprinti užsienio investicijų pritraukimą, sukurti stiprų savą investicinį fondą.

Lygiai taip pat turime kardinaliai keisti regioninę politiką – pirmiausia dešimtyje pramoninių regioninių centrų, su jų laisvosiomis ekonominėmis ar industrinėmis zonomis, turime sukurti skandinaviško bei vokiško gamybinio verslo investicijų pritraukimo sistemą, pertvarkyti tam būtiną profesinio ugdymo sistemą, regionuose pasirūpinti gyvenimo sąlygomis jauniems profesionalams ir užtikrinti, kad į tokius pramoninius centrus galėtų lengvai atvykti dirbti gyvenantys 30-40 km atstumu. Tai sudarytų galimybes realiai ekonomiškai ir socialiai atgaivinti Lietuvos provinciją.

  1. Įgyvendinimas: mūsų programoje Ekonominis planas užima 70 puslapių iš 250 visos programos puslapių. Glaudžiai su Ekonominiu planu yra susiję taip pat didelių apimčių Švietimo ir Valstybės valdymo pertvarkų programos, kuriose stengėmės taip pat apibrėžti kokios pertvarkos turi būti realizuotos valstybės valdyme ir kitose valstybės politikos srityse, kad mūsų svarbiausias tikslas – pasiekti spartų konkurencingos eksportuojančios ekonomikos augimą būtų efektyviai realizuotas, nes tik tai garantuos gausą naujų patrauklių darbo vietų bei spartų atlyginimų augimą.

Tik tokia dinamiška pažanga ne tik Vilniuje, bet ir visuose regionuose sustabdys emigraciją. Tam reikia sisteminio Plano – mes jį pateikėme.

Socialdemokratai: 1,5 programinio puslapio apie ekonomiką

Socialdemokratai savo programoje nesivargina apie ekonomiką rašyti 70 puslapių, jie pasitenkina 1,5 puslapio teksto. Deja, tokiame tekste yra beviltiška atrasti kokį nors sisteminį požiūrį į esmines ekonomikos problemas, jų sprendimo strategijas ar kokį nors supratimą, ko reikia ekonominės politikos įgyvendinimui.

Esminis programinis teiginys, kad svarbiausias tikslas yra „sukurti gerovės valstybę“ nieko nepasako ir lieka tuščiu lozungu, nes toliau programoje yra visiškai neanalizuojama su kokiomis problemomis tokio tikslo įgyvendinimas šiandien susiduria ir KAIP tokio tikslo bus siekiama. Partija pasirinko intelektualiai skurdų kelią rašyti ne savo darbų programą, o tikslų – lozungų, turinčių būti patraukliais rinkėjui, sąvadą, vengiant bet kokių užuominų apie tai, KAIP tokių tikslų bus siekiama.

Štai, pavyzdžiui, skelbiama, kad vidutinis atlyginimas viršys 1100 eurų ribą, o pensijos padidės trečdaliu, taip pat žadama ir kitų pasiekimų, kurių dalis greičiausiai bus pasiekta savaime (pvz., „nedarbas bus ne didesnis kaip 5 proc.“. Prie dabartinių emigracijos tempų, nedarbas mažės savaime, nes nebeliks bedarbių), o kita dalis neaišku KAIP bus pasiekta (pvz. į mūsų programos teiginį panašus gražus socialdemokratų šūkis „iki 2025 metų tapsime Centrinės ir Rytų Europos bioekonomikos lydere“ nėra palydimas net menkiausia užuomina, ką Vyriausybė dėl tokio tikslo planuoja daryti).

Šūkių rašymas yra propagandistų darbas, valstybės politikai turėtų rašyti politikos programas: politikos programos nėra ir negali būti šūkių rinkinys, nes šūkiai yra politikavimo, o ne politikos dalis. Politikuoti yra lengva, nors ne rezultatyvu, politika – reikalauja intelektualių resursų ir pastangų. Jų partija arba turi, arba ne. Socialdemokratai nusprendė, kad jiems tai nerūpi ir kad jiems užteks tik politikavimo.

Programinis abejingumas: nei analizės, nei strategijos

Į savo paties užduotus pirmuosius du programų analizės klausimus: ar partija pateikia sisteminę pagrindinių ekonominių problemų analizę ir ar pateikia sisteminę tokių problemų sprendimo strategiją – mano atsakymas, perskaičius socialdemokratų rinkimų programą, akivaizdu, yra neigiamas.

Nei aukštosiomis technologijomis pagrįsta inovatyvios žinių ekonomikos plėtra, nei regionų ekonominė plėtra, paremta investicijomis į tradicinę gamybą, nesusilaukia kokio nors platesnio dėmesio, tik paminėjimų lozunguose.

Štai, pavyzdžiui, regionų ekonominė plėtra, kuriai mes savo programoje skiriame keliolika puslapių, socialdemokratai savo programoje apsiriboja vienu sakiniu: „Nauja savivaldybių finansavimo metodika sukurs sąlygas pritraukti investicijas į regionus, kurti naujas darbo vietas. Užimtumas regionuose padidės penktadaliu“.

Matosi, kad socialdemokratai supranta, jog reikia kalbėti apie naujas darbo vietas regionuose, nes girdi, kad mes apie tai daug ir intensyviai rašome ir kalbame, taip pat girdėjo, kad mes kalbėdami apie darbo vietas regionuose bei investicijų pritraukimą, be kitų dalykų, kalbame ir apie mokesčių sistemos keitimą, tačiau susidaro vaizdas, kad tuo ir pasibaigia partijos intelektualinis pajėgumas paruošti rimtą regionų ekonominės plėtros ir naujų darbo vietų kūrimo regionuose programą.

Lygiai tas pats ir su kitomis ekonominėmis programinėmis nuostatomis, kai, atrodo, kad svarbiausias programos uždavinys yra ne išdėstyti sisteminę strategiją, o tiesiog pasirūpinti, kad programoje būtinai būtų paminėti „reikalingi“ ir „teisingi“ žodžiai, kuriuos rinkėjas turi išgirsti: inovacijos, investicijos, darbo vietos, biotechnologijos ir pan., neieškant jokio loginio ar dalykinio jų paminėjimo pagrindimo ar atsakymo į klausimą KAIP?

Įgyvendinimas: pasroviui iki seklumos. Paveldo problema

Kai partijos programoje nėra nei problemų analizės, nei sisteminės strategijos toms problemoms įveikti, negali tikėtis ir rasti kokių nors ypatingų užuominų apie tai, kaip tokia partijos programa bus įgyvendinama. „Valstybės valdymas“, kaip ypač svarbi valstybės politikos dalis, socialdemokratų didesnio dėmesio nesusilaukia, todėl galima spėti, kad su programos įgyvendinimu ir valstybės valdymu bus taip pat, kaip buvo šioje kadencijoje. O

šioje kadencijoje socialdemokratai pasižymėjo tuo, kad jie neblogai tęsė, per daug nesugadino ir įgyvendino (bei neužmiršo pasigirti ir sau priskirti visus nuopelnus) kai kuriuos dar mūsų pradėtus svarbius ekonominius projektus (svarbiausieji energetikos projektai, investicijų pritraukimas, fiskalinė konsolidacija ir euro įvedimas ir t. t.), o patys, be MMA didinimo, nedaug turėjo kažkokių naujų ekonominių iniciatyvų.

Net ir tos neblogos iniciatyvos, kurias rėmė ir opozicija, kaip naujas Darbo kodeksas, pasiklydo intelektualios telkiančios lyderystės stokoje. Todėl socialdemokratų palikimas, skirtingai nuo mūsų Vyriausybės paveldo, bus visiškai skurdus. Patiems socialdemokratams ir visai Lietuvai socialdemokratų pasilikimas valdžioje būtų didelė bėda, nes „tuščios apsukos“ valstybės gyvenime nebebūtų stagnacija, o būtų riedėjimas atgal.

Socialdemokratams jų šiandieninis programinis skurdas gali tapti jų gilios partinės krizės įžanga: partija nesugeba nei intelektualiai, nei lyderyste, nei komanda iš esmės atsinaujinti, kai tuo tarpu realus gyvenimas įgauna vis daugiau XXI amžiaus dinamikos. Sekluma, ant kurios pasroviui plaukdami socialdemokratai taikosi užplaukti, jiems patiems gali būti labai skausminga. Ir Lietuvai taip pat.

Todėl ir sakau, kad socialdemokratų programa – tai nieko nedarymo, plaukimo pasroviui pavojingų seklumų link programa. Norint to išvengti reikia kitokios programos ir kitokios komandos.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.09.16; 03:30