Apie CŽV operaciją „Vaiduoklių istorija“ ir vadinamuosius „kurmius“

Michael Weiss / The Daily Beast

„Praėjusią savaitę Rusijos žiniasklaida garsiai pareiškė, kad mirė pulkininkas Aleksandras Potejevas, šnipas, pripažintas kaltu už tai, kad dirbo Jungtinėms Amerikos Valstijos kaip vadinamasis „kurmis“. Bet neaišku, ar jis iš tikrųjų mirė ir ar jis apskritai buvo kurmis“, – rašo The Daily Beast. 

CŽV ir "kurmiai"
CŽV ir „kurmiai“ operacijoje „Vaiduoklių istorijos“ 

Žurnalistas Maiklas Veisas primena, jog Rusijoje pulkininkas Potejevas buvo apkaltintas, kad jis įdavė JAV vyriausybei grupę rusų nelegalų, kuriuos FTB suėmė 2010 metų birželį. FTB tą operaciją praminė Vaiduoklių istorijomis.

Veisas patikslina, kad, iš esmės, Rusija įvardijo du numanomus kaltininkus. „Pirmasis buvo žinomas tik kaip pulkininkas Ščerbakovas, tvirtinama, kad jis vadovavo SVR „S“ valdybai, kuravusiai nelegalų programą. 2010 metų lapkričio 11 dieną laikraštis Kommersant parašė, kad pulkininkas Ščerbakovas įdavė amerikiečiams savo miegančius agentus, – rašoma leidinyje. (Iš tikrųjų Kommersant‘e tebuvo pasakyta: „tai pulkininkas Ščerbakovas, ilgą laiką tarnavęs SVR valdybos “S“ Amerikos skyriaus, dirbusio su nelegalais, viršininku“, – red. past.).

Tačiau lapkričio 16 dieną Kommersant pranešė, kad numanomas Amerikos valdžios informatorius, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, buvo Aleksandras Potejevas, buvęs valdybos „S“ viršininko pavaduotojas.

Teisiant Potejevą Maskvoje už akių 2011 metais buvo tvirtinama, kad jis pradėjo dirbti CŽV naudai 1999 metais.

Veiso nuomone, intriguoja detalė, kad FTB būtent 2010 metų birželį suėmė nelegalus, kuriuos sekė daugelį metų. Birželio 24-ąją, vos prieš tris dienas iki nelegalų arešto JAV, Potejevas „nusipirko traukinio bilietą į Minską ir su savo brolio pasu keliavo toliau, į Ivano-Frankovską (originale – Ivano-Krankivsk, – red. past.) Ukrainoje. Iš ten jis išskrido į Frankfurtą, kur jis buvo sutiktas ir pristatytas į CŽV būstinę“, – sakoma straipsnyje.

2011 metų rugpjūty Rusijos teismas nuteisė Potejevą 25-iems metams kalėjimo.

„Visas teismo procesas ir jo nušvietimas Rusijos spaudoje, kuri nėra visiškai nepriklausoma, kėlė daug klausimų. Ar tiesa, kad Potejevas buvo valdybos „S“ kurmis ir įdavė savus agentus? Kas toks pulkininkas Ščerbakovas ir kodėl iš pradžių kurmiu buvo paskelbtas jis? Ir apskritai – ar egzistavo Potejevas, o gal jis – rafinuotas Rusijos vyriausybės pramanas, personažas, sukurtas veidui išsaugoti, tikrąjai spragai gynyboje nuslėpti ar užtušuoti?

Vienas šaltinis iš JAV žvalgybos, gavęs informacijos apie Vaiduoklių istorijų operacijas glaudžiai bendradarbiaudamas, man anonimiškai sakė, kad ši FTB byla buvo „didžiausias laimėjimas JAV kontržvalgybos istorijoje“.

Viešame Amerikos pareiškime sakoma, kad operacija truko 10 metų. Atkreipkite dėmesį: 99 proc. JAV suimtų užsienio šnipų sugaunami arba elektroninio perėmimo, arba žmonių-informatorių dėka. FTB niekada taip ir nepranešė, kokiu pagrindu jie buvo suimti“, – sakoma straipsnyje.

Autorius kelia klausimą: „Jeigu Potejevas iš tikrųjų egzistavo ir buvo FTB agentas, kodėl jis birželį paskubomis išvyko iš Rusijos – iš baimės, kad gali būti demaskuotas? Ir ar ši priežastis paskatino FTB po kelių dienų imtis šnipų tinklo?“

„Buvo ir kita teorija: neva Ana Čapman pajutusi, kad jos „legenda“ įminta, ir tai paskatino FTB informatorių skubiai bėgti. Tiesą sakant, Čapman davė parodymus Potejevo teisme ir pavadino jį vienu iš savo kuratorių“, – sakoma straipsnyje.

Šešerius metus pasaulis praktiškai buvo pamiršęs Aleksandrą Potejevą. Bet Interfaks‘as pranešė apie jo mirtį JAV. „Tuo momentu, kai rašomos šios eilutės, nepriklausomi šaltiniai Vakaruose nepatvirtino Potejevo mirties (kaip ir fakto, kad, beje, jis apskritai gyveno šioje žemėje); yra tik Interfaks‘o pranešimo ir kitų po to buvusių Rusijos žiniasklaidos medžiagų perpasakojimai“, – pabrėžia autorius.

Veisas klausia: jeigu Potejevas – realus žmogus, tai kaip jis mirė – sava mirtimi ar nuo svetimos rankos? „Gal po to, kai buvo surastas ir „Merkaderis“, apie kurį užsiminė (2010 metų lapkričio 11 dieną Kommersant‘e išspausdintuose pasisakymuose, – red. past.) anoniminis aukšto rango Kremliaus valdininkas, įvykdė egzekuciją?“ – sakoma straipsnyje.

Bet, tęsia Veisas, net jeigu Rusija sugebėjo surasti Potejevą, kuris, kaip sakoma, gyveno JAV saugomas FTB ar CŽV, ar Kremlius būtų išdrįsęs priimti įžūlų sprendimą jį likviduoti?

„JAV gyvenantys perbėgėliai iš Rusijos paprastai nenuogąstauja dėl savo gyvybės, skirtingai nuo tų, kurie gyvena kitose vietose. Žinomiausias pastarųjų kelių dešimtmečių pavyzdys – Sergejus Tretjakovas, SVR pulkininkas, kuris trejus metus dirbo Amerikos žvalgybai, būdamas rezidento Rusijos atstovybėje JTO pavaduotoju“, – rašo autorius.

Jo biografas Pitas Erlis rašė, kad iki pabėgimo 2000 metais Tretjakovas perdavė amerikiečiams „tūkstančius labai slaptų SVR diplomatinių depešų ir šimtus slaptų Rusijos žvalgybos pranešimų“. Veisas rašo: „Dėl to, sakė man Erlis, Tretjakovu buvo gerai rūpinamasi iki jo mirties 2010 metų liepą“.

„CŽV turi formulę apskaičiavimams, kiek pinigų priklauso tiems žmonėms, – sakė Erlis. – Formulė slapta, bet jie žiūri, ką pranešė tas žmogus, kiek tai vertinga, ir paverčia tai pinigų sumomis. O paskui išrašo čekį“.

Veisas teigia: „Tretjakovas, turimomis žiniomis, gavo rekordinį užmokestį – daugiau kaip 2 mln. dolerių. Ir, nepaisant gandų, kad jis galėjo būti Vaiduoklių istorijų operacijos informatorius, Erlis tvirtina, kad jo knygos herojus niekada nieko iš nelegalų nepažinojo. Užtat jis jautėsi toks saugus, kad įtraukdavo savo pavardę net į telefonų knygą“.

Olegas Kaluginas, buvęs KGB veiklos JAV koordinatorius, sakė autoriui: „Per mano gyvenimą – o aš kol kas gyvas ir sveikas – JAV teritorijoje nebuvo įvykdyta nė viena politinė žmogžudystė Rusijos ar sovietų agentų rankomis“. „Aš manau, kad jis mirė sava mirtimi“, – pareiškė Kaluginas apie Potejevą.

„JAV – pagrindinis priešas, ir ko nors panašaus įvykdymas JAV teritorijoje turėtų rimtų padarinių“, – paaiškino Kaluginas. „Jeigu Potejevas būtų buvęs Europoje, jis jau seniai būtų negyvas. Europa – visiškai kita istorija, tai galima sutvarkyti“, – nusijuokė Kaluginas.

Ryšium su tuo autorius primena: „Kaluginas ilgą laiką tvirtina, kad dalyvavo planuojant bulgarų disidento Sergejaus Markovo nužudymą“.

Andrejus Soldatovas, knygos „Naujoji dvarininkija“ („Novoje dvorianstvo“) apie Rusijos specialiąsias tarnybas bendraautorius, mano: žinia apie Potejevo mirtį pasirodė tik Rusijos spaudoje, – arčiausiai tiesos paaiškinimas, jog Potejevas iš tiesų buvo kurmis, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, ir mirė sava mirtimi.

„Tikriausiai amerikiečiai perdavė tą informaciją Rusijoje likusiems jo giminaičiams, o informacija buvo perimta. Tada Rusijos slaptosios tarnybos nusprendė pasičiupti šansą ir duoti signalą: signalą, kad perbėgėliams visada viskas blogai baigiasi“, – pabrėžė Soldatovas.

Veisas tęsia: „Žinoma, kartais Maskvos centras sudaro galimybes ten, kur spontaniškai jų neatsiranda“.

GRU generolas majoras Dmitrijus Poliakovas buvo stambus dvigubas agentas, tvirtina leidinys. „Pasak Erlio, Rusija pametėjo spaudoje suklastotą pranešimą, kad vienas iš Poliakovo sūnų taip nusivylė gyvenimu Amerikoje, kad nusižudė“, – rašo autorius, primindamas, kad Poliakovo vyresnysis sūnus mirė vaikystėje.

„Aš pažįstamas su abiem jo išgyvenusiais sūnumis, – sakė Erlis Veisui. – Nė vienas iš jų nenusižudė. Tai buvo sumanyta kaip užuomina, girdi, perbėgėlių gyvenimas siaubingas“.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast.

2016.07.14; 06:31