Apie vadinamuosius glifosatus, Donaldą Trampą ir žinojimą, kaip mažinama emigracija

Petras Ambrasevičius

Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.

Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.

Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.

Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.

Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.

Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.

O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.

Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.

E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?

Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?

Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?

Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.

Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.

Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.

Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.

Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių  kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…

Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?

Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?

2016.08.17; 10:28