Ramūnas Karbauskis. Didžiausias žmogaus džiaugsmas – dalytis su kitais

Kultūros mecenatą Ramūną Karbauskį kalbino Tomas Dirgėla

Dalai Lama XIV mano, „kad vienintelis turtingo žmogaus pranašumas – tai galimybė padėti kitiems“. Esate puikus tokios minties pavyzdys. Kada ir kaip kilo noras imtis kultūros rėmėjo veiklos? Juk už geriems darbams skiriamus pinigus galima nusipirkti ir dar vieną automobilį ar kokį vasarnamį…

Aš bandžiau atsakyti į klausimą, kodėl mažai verslininkų, pasiturinčių žmonių ką nors remia? Pats tai darau todėl, kad buvau taip ugdytas, mane taip išauklėjo. Augau tokioje atmosferoje, todėl kitaip negaliu. Daugelis pasiturinčių žmonių turi turėti kitokių motyvų, nes jų niekas taip neauklėjo, ir tai yra didelė problema. Kol kas įstatymai ir kitos aplinkybės jiems tų motyvų nesukuria, vadinasi, valstybė tiesiog dar neturi poreikio skatinti verslininkus tai daryti.

Sutinku su Dalai Lama – didžiausias džiaugsmas žmogaus gyvenime, kai jis gali dalytis. Ir mano paties laimė, kaip žmogaus ar asmenybės, daugeliu atvejų priklauso nuo to, kiek kitus sugebu padaryti laimingus. Ir tai labai stipriai motyvuoja. Aš pažįstu žmonių, kurie lygiai taip pat galvoja ir jaučia laimę. Jie sako: „tu tikriausiai labai laimingas, nes labai daug žmonių darai laimingus“. Taip, aš esu labai laimingas. Viskas yra puiku.

Kartais artimi žmonės bijo mano idėjų, kas bus toliau? Šiais metais supyliau Naisiuose didžiulį piliakalnį, kuris dabartiniais laikais neturi jokių analogų – 125 tūkst. kubinių metrų žemės, ant piliakalnio per renginius tilps 20 tūkst. žmonių. Ir dabar visi, mane pažįstantieji, laukia kito žingsnio. Piliakalnis jau yra, muziejai yra, padaryta labai daug ir kitų dalykų, teatrai, knygos… Aišku, dabar didžiausias dėmesys yra vaikams, kad vaikai skaitytų. Paskutinio mūsų ilgalaikio projekto su Andriumi Mamontovu tikslas – kad milijonai vaikiškų knygų, kaip dovana, pasiektų vaikus. Tai yra dėl to, kad aš noriu būti laimingas.

Kartais nutinka, kad geri norai ir darbai susiduria su kliūtimis. Visada pasitaikys norinčiųjų griauti, trukdyti. Ar tenka patirti vienokių ar kitokių sunkumų, prieštaravimų?

Pavydas yra vienas iš bjauriausių žmonių bruožų, ir tas jausmas tikriausiai yra aplankęs kiekvieną vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Aš susiduriu su pavydu žmonių, kurie gali daryti kažką panašaus, bet nedaro. O pavydas atsiranda dėl to, kad tave kažkaip vertina, tave gerbia, o juos – galbūt ne taip. Tada nepirkit lėktuvo, o kažką darykit, ir jus taip pat gerbs.

Per visą sąmoningą gyvenimą nesu buvęs jokiuose verslininkų sueigos renginiuose arba kažkokiuose vakarėliuose, nors pagal tą kitą logiką, aš ten turėčiau būti. Bet esu kaimo vaikas, save vadinu kaimiečiu, ir man visiškai to nereikia. Man nereikia savęs rodyti. Aš esu visai patenkintas tuo, kad esu su žmonėmis, kuriuos pažįstu, pradedant nuo vaikystės pažįstama melžėja, kuri dabar jau senutė… Tie žmonės man suteikia džiaugsmo ir juos man malonu matyti. Nenoriu žiūrėti į tuos, kurie nori viešai save parodyti. Labai retai ką jie moka. O ką žmonės moka, man pažiūrėti įdomu,  todėl mėgstu nueiti į teatrą.

Dar mažiausiai 20 metų su Andriumi Mamontovu šviesite Lietuvos vaikus, planuose – daugiau kaip penki milijonai knygų vaikams. Kaip kilo mintis įkurti fondą „Švieskime vaikus“? Kodėl apskritai manote, jog reikia investuoti į vaikus ir jaunimą?

Mes su Andriumi susipažinome neseniai, dabar galbūt treti metai. Šnekėjomės, kad jis garsus žmogus, ir aš ne toks jau nežinomas, ir galbūt jis gali tam fondui ir veiklai suteikti daugiau žinomumo. Aš esu finansinis garantas, kuris gali kažką įgyvendinti. Ir mes abu bediskutuodami, kas šiandien yra didžiausia problema šitoje valstybėje, šitoje visuomenėje, vienodai aiškiai pasakėme – didžiausia problema yra ta, kad mūsų vaikai nustojo skaityti.

Jeigu mes šnekame apie krašto apsaugą, šnekame apie ekonomiką ar apie ką tik nori – visos problemos prasideda nuo to, kad mūsų vaikai nenori skaityti. Tiktai tos problemos tam tikrą rezultatą pasieks po 7, po 10 metų. Pavyzdžiui, kai pašauksime vaikus ginti savo tėvynės, jie neišgirs, nenulips nuo savo kompiuterių arba išvažiuos į užsienį ir nebegrįš. Tos klaidos, kurias mes padarysime šiandien, bus labai brangios po tam tikro laiko. Vaikiška knyga darosi prabanga: ją brangu įsigyti, bibliotekose jų nėra tiek daug ir tokios kokybės, kokios reikia. Kadangi situacija yra labai prasta, gimė mintis, kad mes turime rūpintis būtent tuo etapu ugdydami vaikus nuo gimimo iki dešimties metų – tai yra svarbus etapas.

Pirmiausia įsteigėme Nacionalinę premiją: surenkame rašytojų, poetų, kurie rašo vaikams, rankraščius, išrenkame pačias geriausias knygas ir skiriame labai dideles premijas – pirmoji premija siekia 3000 eurų. Bet kas pasakytų, kad čia milžiniški pinigai. Išrinkę geriausias knygas, jas leidžiame. Leidžiame tam, kad jas dovanotume. Visos mūsų knygos yra iš „Vaikų bibliotekėlės“.  Atitinkamai kiekvienais metais ją papildo vis naujos knygos. Projektas tęsis dvidešimt metų, kad tų knygų būtų jau visa didžiulė biblioteka. Šiandien net trys iš jų pateko tarp penkių geriausių vaikiškų knygų, o tai rodo, kad einame tikrai teisingu keliu. Visos mokyklos, visi darželiai, visi vaikų globos namai, visos vaikų ligoninės, visos bibliotekos ir jų filialai gauna dvi tokias bibliotekas dovanų. Tai yra jie gauna mažiausiai po du kiekvienos knygos egzempliorius, o naujų knygų gaus kas metai. Tai didžiulis darbas, kuris yra labai svarbus. Aš tas knygas po visas bibliotekas vežioju asmeniškai, ir man buvo labai įdomu, susipažinau su daug puikių žmonių, pašnekėjau apie daugelį problemų ir mačiau tiek gerų pavyzdžių, tiek ir labai blogų situacijų. Tai tiesiog reikia pereiti. Kultūros ministrui reikėtų palinkėti – nuvažiuoti į visas bibliotekas. Tada labai daug kas pasidarys aišku, kur ir kokios problemos. Šiandien žmonės kartais užsiima vadovavimu tikrai nesuvokdami, kas darosi.

Kokią Lietuvą matote šiandien ir kokią – po dešimtmečio?

Kalbant apie Lietuvą šiandien, nereikia nieko kurti – mes esame nykstanti tauta. Ir tai yra ne mano žodžiai, tai yra pasaulio įvertinimas: jeigu mūsų mažės tokiais tempais, po kelių dešimčių metų kaip tauta iš viso išnyksime. Vertinant svarbiausią dalyką, ką mes šiandien turime padaryti, tai pasirinkti mūsų valstybės prioritetą. Kokia mūsų visuomenės gyvenimo sritis gali mus iš viso to išvesti? Kultūra ir švietimas. Kito recepto nėra. Tai kultūra plačiąja prasme – įeina ir blaivybė, ir visi kiti dalykai. Norint žmogui padėti tapti patriotiškam, pilietiškam, turime iš tikrųjų suvokti, kad kito kelio nėra. Kitų būdų nėra. Šiandien Lietuvoje kultūra ir švietimas yra podukros, kurios politine prasme išvis nieko nereiškia. Buvo tokia istorija, kai tris ar keturis mėnesius nebuvo ministro – ten nieko nedalina, tai ko ten eiti… O iš tikrųjų tai yra mūsų tautos išlikimo būtinoji sąlyga.

Kabant apie tai, kas bus Lietuvai po dešimties metų – jeigu kultūra ir švietimas netaps visuomenės gyvenimo ir visos valstybės prioritetu, – situacija bus blogesnė. Valstybė turi įsimylėti savo vaikus, o šita valstybė kol kas savo vaikų nemyli. Žiūrint į švietimo reformas, žiūrint, kas buvo padaryta. Nežinau, kaip tai ir pavadinti. Ne meilė vaikams, o genocidas, kada tu kaimo, miestelio mokyklą, kurioje dar yra šimtas vaikų, uždarai ir tuos vaikus sodini į geltoną autobusiuką, tai tas pats, kas juos vežioti į konclagerį. Aš suprantu, kada kaime liekas trys ar keturi vaikai, galbūt kitaip neįmanoma, bet mes šnekame apie mokyklas, kurias šiandien uždarinėja ne su vienu, ne su dviem ir ne su dešimt vaikų. Mes šnekame apie mokyklas, kuriose buvo šimtai vaikų, ir jas uždarė. Dėl to, kad buvo nutarta – miesto mokykla paruoš geriau, bet neįvertinta tai, kad jie yra žmonės, jie yra vaikai. Kaip jie perpras vadovėlį – tai nėra jų visas gyvenimas. Jų gyvenimas yra daug platesnis: ryšys su aplinka, su ta teritorija, kurioje gyvena, su ta gamta, su savo tėvais, su bendruomene. Tas ryšys buvo nukirptas. Daugelis vaikų kažkur laukia autobuso valandų valandas, užuot buvę šalia savo tėvų, šalia senelių, šalia savo draugų. Paimkime normalų kaimą su šimtu vaikų ir dabar panaikinkime mokyklą: nelieka mokytojų, nelieka vaikų ūžesio, džiaugsmo, visa tai kažkur išvežiojama.

Ar mes mylime savo vaikus vaikų darželiuose? Ne. Pavyzdžiui, aš aiškiai sakau: vaikų darželiuose vaikams turi būti skaitomos knygos. Tiems, kurie dar neskaito patys, turi būti skaitoma privalomai po valandą per dieną. Turi būti rekomenduotinos literatūros sąrašas vaikų darželiuose, šiuo klausimu mes dabar dirbame – dirba ne Švietimo ministerija, o mes su mokslininkais. Elementarus dalykas – kodėl jiems neskaityti knygų? Juk darželyje ir mokytojos, ir vadovės moka skaityti. Ir ką mes turėtume? Kai vaikui sueina penkeri metai, jis būna labai daug ką girdėjęs. Ir jeigu jis pamilo pasaką, kai jam skaitė, paskui tikriausiai norės ją skaityti ir pats. Tai yra paprasti atsakymai, kurie tikrai nekainuoja. Bet reikia mylėti vaikus, tada pradedi galvoti – o ką dėl jų gali padaryti? Ir  blaivūs renginiai jau seniai turėjo būti blaivūs, nes kaip tu gali mylėti vaiką ir leisti jam vaikščioti šalia alkoholikų? Tu to vaiko turi nekęsti, kad šitaip leistum.

Kai lankausi mažuose miesteliuose kaip vaikų rašytojas, pabendrauju ir su mokyklų ar bibliotekų direktoriais. Paklausęs apie alkoholio žaizdą, išgirstu: „Geria. Kaip ir visuose miesteliuose ar kaimuose.“ Tuomet galvon šauna Naisių pavyzdys – šis miestas man kelia asociacijų su blaivybe. Ar ilgai Naisiai keliavo link to? Nuo ko miesteliai ir kaimai turėtų pradėti keistis?

Pirmas darbas, kurį aš dariau Naisiuose, – kūriau tikėjimą, kad tai įmanoma. Naisiai yra pavyzdys, kur problemos dėl alkoholio įveiktos, o vaikai mokykloje yra jaunieji valančiukai. Visa sistema sukurta taip, kad žmogus, kuris nesaikingai vartoja alkoholį, kuris turi dėl to problemų ir yra Naisių bendruomenėje, iškrenta iš konteksto. Jis yra tos bendruomenės problema ir gėda. Daugeliu atvejų Lietuvoje tokie žmonės tiesiog yra padėties šeimininkai, nes jų nemažai, jie yra gana agresyvūs, jie garsiai šneka, yra matomi – dažniausiai prie parduotuvių – ir su tuo visi susiduria, ir su tuo visi susitaiko.

Pokyčiai gali būti labai greiti. Naisiuose kardinalūs pokyčiai, kai mes pradėjome įgyvendinti blaivybės politiką, atsirado per dvejus metus. Kardinalūs. Nedideli pokyčiai būna jau antrame–trečiame renginyje, kai darai jį blaivų, o neblaivūs asmenys neįleidžiami, kai į kultūros rūmus nė vienas neblaivus asmuo įeiti negali. Tai kažką šokiruoja galbūt pusmetį, kas nors gali kažką pasakyti, kad kaip čia dabar taip… Bet galėčiau teigti, kad po dvejų metų grįžti į buvusią būseną jau beveik neįmanoma. O dabar, po šešerių metų, paklauskite bet kurio Naisių gyventojo, ar jis norėtų gyventi kaip gyveno tada – atsakymas būtų ne, jokiu būdu! Ir atitinkamai reikėtų labai daug pastangų įdėti, kad bendruomenė grįžtų prie to buvusio liberalaus požiūrio į išgeriantį žmogų.

Aš pasakyčiau paprastai – miestų ir kaimelių labai gera situacija dėl to, kad pokyčiai ten įmanomi labai greitai ir neišvengiamai. Didieji miestai turi daug daugiau problemų, juose tokie greiti pokyčiai neįmanomi – tai yra per didelės bendruomenės, jose neįmanoma įgyvendinti visai bendruomenei priimtinų taisyklių. Kada miestelyje yra 2 tūkst. gyventojų, kaime – penki šimtai žmonių, yra labai paprasta: tiesiog kažkokiai bendruomenės daliai reikia nutarti, kad mes iš tikrųjų norime gyventi tais principais, tomis sąlygomis, kurios mums priimtinos. Aš siūlyčiau nebijoti, šiandien jau nebereikia – yra ir įstatymai, ir visuomenės požiūris jau gerokai susiformavęs. Taip pat ir policija žiūri teigiamai į blaivybės pokyčius. Dabar, jei nesuklysiu, yra jau 11 savivaldybių, kuriose uždraustas alkoholio pardavimas bet kuriame renginyje ar apsilankymas išgėrus – tai yra jau revoliuciniai sprendimai. Mes turime savivaldybes, kurios savo sprendimais padeda bendruomenėms susikurti atramą. Šiuo atžvilgiu tiesiog reikia ryžto. („Naisių žemė“, 2016; Nr.1)

2016-09-24; 11:30