Ekonominės socialinės perspektyvos optimizmo neteikia


Į Sei­mą be­si­ver­žian­tys val­dan­čių­jų par­ti­jų (čia tu­ri­me gal­vo­je ir va­di­na­mą­sias opo­zi­ci­nes) at­sto­vai ir va­dai vi­saip gi­ria eko­no­mi­nę ir fi­nan­si­nę ša­lies pa­dė­tį.

Net­gi, A. Ku­bi­liaus pa­vyz­džiu, ro­ži­nė­mis spal­vo­mis pie­šia Lie­tu­vą po 20 me­tų (Lie­tu­va–2030).

Bet dau­gy­bė eko­no­mi­nių ir dva­si­nių ro­dik­lių pa­tvir­ti­na, kad tau­tos po­ten­ci­ja nai­ki­na­ma, sting­do­mas jos tik­ra­sis pro­ver­žis, sil­pni­na­mas ver­slo po­ten­cia­las, ar­do­ma lie­tu­vių ben­druo­me­nė. Dar­bo ir so­cia­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to, ben­dra­dar­biau­jant su Lie­tu­vos ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plėt­ros aso­cia­ci­ja (LNTPA), at­lik­to ty­ri­mo „Ša­lies re­gio­nų de­mo­gra­finės struk­tū­ros ir emig­ra­ci­jos ten­den­ci­jų pa­ly­gi­na­mo­ji ana­li­zę“. Duo­me­nys ro­do, jog šiuo me­tu ša­ly­je eko­no­miš­kai ne­ak­ty­vių gy­ven­to­jų ir be­dar­bių skai­čius pa­sie­kė be­veik 60 proc., o kai ku­riuo­se ra­jo­nuo­se vir­ši­ja 75 proc.

Ma­žes­ni mies­tai ir mies­te­liai tie­siog nyks­ta mū­sų aky­se ir dėl emig­ra­ci­jos, ir dėl de­mo­gra­finių ten­den­ci­jų (ma­žo gims­ta­mu­mo bei di­de­lio mir­tin­gu­mo), ir dėl „su­siur­bi­mo“ į vie­nin­te­lę už­im­tu­mo po­žiū­riu dar pa­trauk­lią vie­tą – Vil­nių.

Spar­čiau­siai gy­ven­to­jų skai­čius pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį ma­žė­jo ma­žes­niuo­se ša­lies mies­tuo­se – be­veik 20 proc. To­kie mies­te­liai ne­te­ko apy­tik­riai kas penk­to gy­ven­to­jo. Tai ro­do spar­tų ma­žes­nių­jų Lie­tu­vos mies­tų ny­ki­mą. To­dėl kai ku­riuo­se ra­jo­nuo­se – Ak­me­nė­je, Ig­na­li­no­je ir Pa­sva­ly­je – vie­nas dir­ban­ty­sis iš­lai­ko maž­daug du pen­si­nin­kus, o Vil­niu­je vie­ną pen­si­nin­ką iš­lai­ko maž­daug 2,34 dir­ban­čio­jo.

Tai ga­li la­bai ap­sun­kin­ti Lie­tu­vos eko­no­mi­ką ruo­šian­tis ga­li­mai nau­jos kri­zės ban­gai. Nuo 2007 me­tų už­im­tu­mas vals­ty­bės val­dy­mo sek­to­riu­je, skir­tin­gai nei ki­to­se sri­ty­se, ne­ma­žė­jo. Švie­ti­mo, val­dy­mo, gy­ny­bos ir so­cia­li­nio drau­di­mo sfe­ro­je bei svei­ka­tos prie­žiū­ros ir so­cia­li­nio dar­bo veik­lo­je 2011 me­tais bu­vo 302 tūkst. dir­ban­čių­jų, tai su­da­rė 22 proc. vi­sų dir­ban­čių­jų ša­ly­je. Dau­gu­ma šių sri­čių dar­buo­to­jų vėl­gi „su­si­kau­pė“ Vil­niu­je.

Pri­sta­ty­da­mas ty­ri­mo re­zul­ta­tus, eko­no­mi­kos ana­li­ti­kas, pro­fe­so­rius Ri­man­tas Rudz­kis aiš­ki­no, kad 2011 me­tų iš­anks­ti­niais su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, ša­ly­je te­li­ko 3,054 mln. gy­ven­to­jų, nes, iš­au­gus gy­ven­to­jų emig­ra­ci­jai ir esant že­mam gims­ta­mu­mui, 2001–2012 me­tų lai­ko­tar­piu, iš­anks­ti­niais ver­ti­ni­mais, ša­ly­je bu­vo pra­ras­ta apie 14 proc., ar­ba apie 487 tūkst., gy­ven­to­jų. Ana­li­ti­kas sa­kė: „Per 12 me­tų gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo 14 proc.

Tai pri­me­na ka­ro me­tus. 3 proc. pra­ra­do­me dėl ne­pa­lan­kios de­mo­gra­fijos, dar 11 proc. – gry­nai dėl mig­ra­ci­nių pro­ce­sų“. Toks gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mas – rim­ta grės­mė „Sod­rai“ ir ša­lies ūkio plėt­rai. Ir vi­siš­kai aiš­ku, kad į to­kią pa­dė­tį at­ve­dė A. Ku­bi­liaus „an­ti­kri­zi­nės“ prie­mo­nės, kai su­trik­dant nu­si­sto­vė­ju­sią mo­kes­čių sis­te­mą, per dvi nak­tis 2008 me­tų gruo­džio pa­bai­go­je, pa­žei­džiant fi­nan­si­nių-mo­kes­ti­nių įsta­ty­mų pri­ėmi­mo tvar­ką (kai mo­kes­čių ta­ri­fai ga­li bū­ti pa­keis­ti tik po pus­me­čio) bu­vo pri­im­ti va­di­na­mie­ji plokš­tie­ji mo­kes­čiai, ne­nau­do­ja­mi nie­kur pa­sau­ly­je, ir su­da­ry­tos ypač sun­kios są­ly­gos ver­slui.

Dėl to per pus­me­tį pen­kis kar­tus pa­di­dė­jo ne­dar­bas, daug Lie­tu­vos žmo­nių bu­vo iš­va­ry­ta už­si­dirb­ti duo­nos į sve­ti­mus kraš­tus, o Lie­tu­vo­je li­ko iš pa­šal­pų pra­gy­ve­ni­mą su­si­ku­rian­tys as­me­nys, da­lis ak­ty­vių, bet ver­slą vos iš­lai­kan­čių darb­da­vių su 300 tūkst. ver­sle dir­ban­čių žmo­nių ir vi­sa ar­mi­ja iš biu­dže­to mai­ti­na­mų val­di­nin­kų, mi­nis­te­ri­jų dar­buo­to­jų, įvai­rių val­diš­kų įstai­gė­lių (prie­dė­lių prie mi­nis­te­ri­jų ir de­par­ta­men­tų), lai­ką vel­tui lei­džian­čių par­ti­nių pri­si­tai­kė­lių.

Aiš­ku, daug iš­lai­dų ten­ka pa­klo­ti ne tik pen­si­nin­kams iš Sod­ros biu­dže­to (su­ma­ži­nus už­im­tu­mą, šiam fon­dui pra­dė­jo trūk­ti lė­šų), bet ir me­di­kams, pe­da­go­gams, mui­ti­nin­kams ir ki­tiems iš biu­dže­to iš­lai­ko­miems dar­buo­to­jams. Ma­žė­jant gy­ven­to­jų skai­čiui jau da­bar Lie­tu­vo­je trūks­ta kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos. Prof. R. Rudz­kiui ke­lia ne­ri­mą tai, kad val­džios at­sto­vai į ša­lies per­spek­ty­vas žiū­ri pro ro­ži­nius aki­nius: esą bai­gė­si kri­zė, au­ga var­to­ji­mas, Lie­tu­va „pa­si­ren­gu­si“ nau­jai pa­sau­li­nei kri­zei, jei to­kia kil­tų.

„Keis­ta, kad ir po­li­ti­kai, ir ana­li­ti­kai li­pa ant to pa­ties grėb­lio. Ar jums tai ne­gir­dė­ta 1998 me­tais, 2008 me­tų ru­de­nį? Bu­vo sa­ko­ma, kad Ru­si­jos ir ki­tos kri­zės mū­sų ne­pa­lies, nors at­ei­na ne­ra­mių ži­nių ir iš JAV, ir iš Eu­ro­pos“, – sa­kė R. Rudz­kis. Ana­li­ti­kas pa­ste­bė­jo, kad Lie­tu­vos ūkis dar ne­grį­žo į prieš­kri­zi­nį ly­gį, re­a­lus dar­bo už­mo­kes­tis ne­kom­pen­suo­ja kai­nų ki­li­mo, jau ket­ve­rius me­tus blo­ga pa­dė­tis dėl in­ves­ti­ci­jų. Vie­nin­te­lis pui­kus ro­dik­lis – eks­por­tas, ta­čiau jis pir­miau­sia au­ga į NVS ša­lis – lie­pos mė­ne­sį ūg­te­lė­jo 40 proc.

Be to, ga­li­ma su­abe­jo­ti val­džios tei­kia­ma sta­tis­ti­ka apie vis di­dė­jan­tį eks­por­tą. Juk par­duo­tu­vė­se lie­tu­viš­kų ga­mi­nių be­veik nė­ra – tik ki­niš­ka elek­tro­ni­ka, ita­liš­ka, is­pa­niš­ka, šve­diš­ka, pran­cū­ziš­ka ava­ly­nė, dra­bu­žiai, ki­tos pre­kės. O kiek už­sie­nie­tiš­kų au­to­mo­bi­lių iš­par­duo­da­ma. Net ir tur­guo­se tik va­sa­rą ar anks­ty­vą ru­de­nį ga­li­ma su­ras­ti lie­tu­viš­ką obuo­lį ar mė­sos ga­mi­nius – vi­sa ki­ta iš už­sie­nio. Tai­gi duo­me­nys apie eks­por­to di­dė­ji­mą ir im­por­to ma­žė­ji­mą tik­rai abe­jo­ti­ni.

Nors įmo­nių ir gy­ven­to­jų sko­la yra be­veik 13 mlrd. li­tų, t.y. įsi­sko­li­ni­mas ma­žes­nis nei 2008 me­tais, ta­čiau, prof. R. Rudz­kio nuo­mo­ne, yra aki­vaiz­džios grės­mės: ne­be­bus ga­li­ma ma­žin­ti so­cia­li­nių iš­mo­kų, bus su­lauk­ta ma­žiau Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos srau­tų, be to, ge­ro­kai iš­au­gu­sios vals­ty­bės sko­los tvar­ky­mo iš­lai­dos. Ly­gin­da­mas šian­die­ną su 2008-ai­siais, R. Rudz­kis ma­to vie­ną tei­gia­mą as­pek­tą – ir įmo­nės, ir gy­ven­to­jai šian­dien įsi­sko­li­nę ma­žiau.

„Ta­čiau pa­žiū­rė­ki­me į val­džios sek­to­rių: jei prieš pra­ėju­sią kri­zę val­džios sek­to­riaus sko­la bu­vo 17,3 mlrd., tai šiuo me­tu jau 46 (mlrd. li­tų)“, – kal­bė­jo R. Rudz­kis (tai reiš­kia, kad sko­la sie­kia apie tris mū­sų vals­ty­bės me­ti­nius biu­dže­tus, o kiek­vie­nam Lie­tu­vos pi­lie­čiui ten­ka po 15000 li­tų). At­ėjus nau­jai kri­zės ban­gai, vals­ty­bė ne­be­ga­lė­tų tiek sko­lin­tis, taip pat ne­be­bū­tų ga­li­my­bės ma­žin­ti pen­si­jų ar so­cia­li­nių iš­mo­kų.

R. Rudz­kis pri­me­na ir tai, kad ar­ti­miau­siais me­tais ma­žės ES ski­ria­mos pa­ra­mos srau­tas. To­dėl jis abe­jo­ja, ar Lie­tu­vai šiuo me­tu rei­kia im­tis Vi­sa­gi­no ato­mi­nės elek­tri­nės pro­jek­to, pa­rei­ka­lau­sian­čio gi­gan­tiš­kų lė­šų. Eko­no­mis­tas ra­gi­na ge­rin­ti ver­slo ir in­ves­ti­ci­nę ap­lin­ką, ne­gąs­din­ti in­ves­tuo­to­jų nuo­la­ti­niais mo­kes­čių sis­te­mos kai­ta­lio­ji­mais, efek­ty­vin­ti vie­šą­jį sek­to­rių. Val­dan­tie­siems jis siū­lo la­biau ap­gal­vo­ti pa­si­ruo­ši­mą ga­li­mai kri­zei, di­din­ti ša­lies kon­ku­ren­cin­gu­mą ska­ti­nant eko­no­mi­ką.

Eko­no­mi­kos ana­li­ti­kas R. Rudz­kis ste­bi­si op­ti­mis­ti­nė­mis da­lies po­li­ti­kų ir eko­no­mis­tų prog­no­zė­mis dėl Lie­tu­vos eko­no­mi­kos per­spek­ty­vų ir ra­gi­na reng­tis blo­ga­jam sce­na­ri­jui. Žur­na­lis­tams ana­li­ti­kas sa­kė: „Man la­bai ke­lia ne­ri­mą tai, kad da­bar Lie­tu­vo­je tiek da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės at­sto­vai, pla­či­ą­ja pras­me val­džios at­sto­vai, tiek ana­li­ti­kai į Lie­tu­vos per­spek­ty­vas žiū­ri pro ro­ži­nius aki­nius. Pa­žiū­rė­ki­te, kas la­biau­siai ak­cen­tuo­ja­ma: vis­kas ge­rai, iš kri­zės iš­ėjo­me, au­ga­me ko­ne spar­čiau­siai Eu­ro­po­je, tuoj at­si­gaus var­to­ji­mas, vis­kas bus ge­rai, jo­kių bė­dų ne­nu­si­ma­to. Tik­rai ne taip“.

Vi­siš­kai be rei­ka­lo val­dan­čio­ji par­ti­ja ak­cen­tuo­ja, kad šiuo me­tu Lie­tu­va daug ge­riau pa­si­ren­gu­si nau­jai pa­sau­li­nei kri­zei, jei to­kia kil­tų. Yra maž­daug 50 proc. ti­ki­my­bė, kad ki­tą­met JAV su­si­durs su re­ce­si­ja ir tai ne­iš­ven­gia­mai su­kels ją Eu­ro­pos Są­jun­go­je, o tai la­bai sun­kiai at­si­lieps ne­pa­si­ren­gu­siai Lie­tu­vai. R. Rudz­kio tei­gi­mu, šian­dien at­ei­na ne­ra­mios ži­nios iš JAV, Ki­ni­jos ir Eu­ro­pos. „Jei­gu pa­sau­lis kris į re­ce­si­ją, rei­kia su­pras­ti, su la­bai di­de­liais sun­ku­mais su­si­durs ir Ru­si­ja, ku­ri yra vie­na iš mū­sų pla­čių eks­por­to rin­kų. Tai Lie­tu­vai at­si­lieps la­bai skau­džiai“, – per­spė­jo ana­li­ti­kas.

Ir jei­gu bus tik kal­ba­ma, bet ne­si­ren­gia­ma su­si­dur­ti su ant­rą­ja kri­zės ban­ga, pa­sek­mių ne­iš­veng­si­me – „au­to­ri­te­tin­giau­si pa­sau­lio eko­no­mi­kos ana­li­ti­kai šiuo me­tu dau­giau lai­ko­si pe­si­mis­ti­nės nuo­tai­kos“. Ir tie 2,2 proc., ku­riais ant­rą­jį šių me­tų ket­vir­tį ša­lies ūkis au­go, nė­ra daug, nes Lie­tu­vos ūkis neat­si­sta­tė dar iki prieš­kri­zi­nio ly­gio, – sa­kė R. Rudz­kis. Nors ūkis au­ga, re­a­lus dar­bo už­mo­kes­tis dar krin­ta – dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mas ne­kom­pen­suo­ja kai­nų ki­li­mo. Taip pat blo­ga si­tu­a­ci­ja su in­ves­ti­ci­jo­mis – jų ly­gis iš­lie­ka že­mas.

Dar­bo ir so­cia­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to va­do­vas Bo­gus­la­vas Ru­žev­skis įsi­ti­ki­nęs, kad ne­pa­si­kei­tus vyks­tan­čioms ten­den­ci­joms, Lie­tu­vo­je to­liau tę­sis spar­tus dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mas: 2021 me­tais jų ga­li bū­ti maž­daug 400 tūkst. ma­žiau (jų skai­čius su­ma­žė­tų nuo 2,073 mln. iki 1,654 mln.).

Ge­ro­kai pa­spar­tės gy­ven­to­jų se­nė­ji­mo pro­ce­sas. 65 me­tų ir vy­res­nių žmo­nių skai­čius 2011–2021 me­tais iš­aug­tų apie 10 proc. (iki 0,6 mln.). Pa­gal to­kius ro­dik­lius esa­me spar­čiau­siai sens­tan­ti tau­ta Eu­ro­pos Są­jun­go­je. B. Gru­žev­skis ak­cen­tuo­ja, jog tu­ri­me že­miau­sią už­im­tu­mo ir ne­dar­bo san­ty­kį Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Iki 2025 me­tų dar­bin­go am­žiaus žmo­nių ga­li su­ma­žė­ti apie 400 tūkst., o kai ku­riuo­se ma­žuo­se mies­te­liuo­se dau­giau nei pu­sė gy­ven­to­jų ga­li bū­ti pen­si­nin­kai. Pa­sak B. Gru­žev­skio, pagrindinė gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mo prie­žas­tis bus emig­ra­ci­ja, nors pas­taruoju me­tu ste­bi­mas iš­va­žiuo­jan­čių žmo­nių srau­tų su­ma­žė­ji­mas.

Moks­li­nin­kai at­krei­pia dė­me­sį, kad že­mas darb­da­vių siū­lo­mas dar­bo už­mo­kes­tis la­bai su­ma­ži­na be­dar­bių mo­ty­va­ci­ją įsidarbinti. Di­de­lė da­lis jų at­si­sa­ko darbo ne to­dėl, kad ne­no­ri dirb­ti ap­skri­tai, bet to­dėl, kad da­lies darb­da­vių siū­lo­mas at­ly­gi­ni­mas itin že­mas ir yra ne­pa­kan­ka­mas bū­ti­niau­siems be­dar­bių po­rei­kiams pa­ten­kin­ti, ypač la­biau kva­li­fi­kuo­tų žmo­nių.

Tai ska­ti­na be­dar­bių sie­kį gy­ven­ti iš įvai­rių pa­šal­pų ir ma­ži­na jų ak­ty­vu­mą dar­bo rin­ko­je. LNTPA va­do­vo Ro­ber­to Dar­gio tei­gi­mu, iš­si­pil­džius de­mo­gra­finėms prog­no­zėms, ver­slo lau­kia dar di­des­ni iš­šū­kiai, nes kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos jau trūks­ta. R. Dar­gis sa­kė, kad to­kios prog­no­zės ver­čia vi­sus ver­sli­nin­kus per­mąs­ty­ti at­ei­ties per­spek­ty­vas, pa­gal­vo­ti, kaip rei­kės pri­si­tai­ky­ti prie to­kio gy­ven­to­jų skai­čiaus ma­žė­ji­mo, ypač ma­žes­niuo­se mies­tuo­se. „No­rint keis­ti si­tu­a­ci­ją, rei­ka­lin­gas es­mi­nis ver­slo ap­lin­kos, in­ves­ti­ci­nio kli­ma­to ge­ri­ni­mas ir vie­šo­jo sek­to­riaus efek­ty­vu­mo di­di­ni­mas. Tai leis­tų su­kur­ti dau­giau vie­tų ir kel­ti dir­ban­čių­jų pa­ja­mas. Vi­sos in­ves­ti­ci­jos tu­ri bū­ti dar efek­ty­ves­nės ir pla­nuo­ja­mos at­si­žvel­giant į esan­čias ten­den­ci­jas“, – kal­bė­jo R. Dar­gis.

Ne ge­res­nes per­spek­ty­vi­nes įžval­gas pa­tei­kia De­mo­gra­finių ty­ri­mų ins­ti­tu­to di­rek­to­rė Vla­da Stan­kū­nie­nė. Ji prog­no­zuo­ja, kad 2100 me­tais gy­ven­to­jų Lie­tu­vo­je liks apie 2,2 mln. Toks skai­čius reiš­kia, kad, ­ly­gin­ant su ne­pri­klau­so­my­bės pra­džia, gy­ven­to­jų bus su­ma­žė­ję apie 40 proc. Ji re­mia­si JTO prog­no­zė­mis, da­ry­to­mis 2010 me­tais, at­si­žvel­giant į di­des­nį gy­ven­to­jų skai­čių. Ka­dan­gi 2011 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mas ro­do, jog gy­ven­to­jų bu­vo li­kę 200 tūkst. ma­žiau nei skelb­ta, tad šio šimt­me­čio pa­bai­go­je gy­ven­to­jų Lie­tu­vo­je tu­rė­tų bū­ti apie 2,4 mln., o nau­jes­ni duo­me­nys ver­čia šį skai­čių su­ma­žin­ti maž­daug 200 tūkst., t.y. iki 2,2 mln.

Šios prog­no­zės yra iš es­mės op­ti­mis­ti­nės, nes nu­ma­to, kad gims­ta­mu­mas di­dės ir šimt­me­čio pa­bai­go­je pa­sieks no­ri­mą op­ti­mis­ti­nį ly­gį, kai mo­te­ris vi­du­ti­niš­kai pa­gim­do du vai­kus (da­bar yra 1,5). Tuo me­tu mir­tin­gu­mas ma­žė­tų ir su­si­ly­gin­tų su šiuo me­tu mus len­kian­čių ES sen­bu­vių sta­tis­ti­ka. Taip pat emigracijos procesas be­veik sustotų. Ta­čiau ga­li­ma kal­bė­ti ir apie pe­si­mis­ti­nę prog­no­zę – gy­ven­to­jų skai­čius Lie­tu­vo­je 2100 me­tais bū­tų tik apie 1,4–1,5 mln.

Gims­ta­mu­mas ėmė stai­giai ma­žė­ti de­šim­to de­šimt­me­čio pra­džio­je. Jei­gu at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę gims­ta­mu­mo ly­gis lei­do gy­ven­to­jų skai­čių iš­lai­ky­ti sta­bi­lų (vie­na mo­te­ris gim­dė vi­du­ti­niš­kai du vai­kus), tai jau 1992–1995 me­tais eko­no­mi­niai sun­ku­mai, mig­lo­ta at­ei­tis lė­mė la­bai ryš­kų gims­ta­mu­mo ma­žė­ji­mą.

Gims­ta­mu­mą ma­ži­no ir į Lie­tu­vą iš Va­ka­rų at­ke­lia­vęs šei­mos mo­de­lis, prie ku­rio Eu­ro­pa jau se­niai bu­vo per­ėju­si: šei­mos ku­ria­mos ir vai­kai gim­do­mi su­lau­kus vy­res­nio am­žiaus, o da­lis po­rų gy­ve­na ne­re­gist­ra­vu­sios san­tuo­kos. Iki 1990 me­tų mo­te­ris Lie­tu­vo­je pir­mą vai­ką pa­gim­dy­da­vo su­lau­ku­si vi­du­ti­niš­kai 22–23 me­tų, o da­bar gim­do vi­du­ti­niš­kai su­lau­ku­si 27 me­tų. Že­miau­sią taš­ką gims­ta­mu­mas pa­sie­kė apie 2002 me­tus: vi­dur­kis ta­da bu­vo 1,2–1,3 vai­ko vie­nai mo­te­riai. Nuo 2002 me­tų gims­ta­mu­mas Lie­tu­vo­je pa­ma­žu di­dė­jo, bet pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus jo ly­gis yra sta­bi­li­za­vę­sis.

Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį tu­rė­jo­me „ati­dė­tų“ gim­dy­mų pa­da­ri­nius: gim­dė vy­res­nio am­žiaus mo­te­rys, ne­pa­gim­džiu­sios de­šim­tą de­šimt­me­tį ir pra­ėju­sio de­šimt­me­čio pra­džio­je. V. Stan­kū­nie­nės nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je stin­ga ir lanks­čių už­im­tu­mo for­mų, lei­džian­čių vai­kus au­gi­nan­čiai mo­te­riai de­rin­ti na­mų rū­pes­čius su dar­bu, ir iki­mo­kyk­li­nės vai­ko prie­žiū­ros ins­ti­tu­ci­jų.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.10.02

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *