Gintaras Visockas. Bandymas įtikti ir vieniems, ir kitiems

Žvelgiant iš šalies, lietuviams, žinoma, reikėtų didžiuotis, kad jų tautietis V.Ušackas pasiekė rimtų aukštumų – tapo Maskvoje reziduojančiu visos Europos Sąjungos ambasadoriumi. Suprantu, kad, šių itin svarbių pareigų ėmęsis, jis privalo rūpintis ne vien lietuviškomis aktualijomis.

Bet ar ponas V.Ušackas turi moralinę teisę pamiršti lietuviškuosius interesus, nustumdamas juos toliman užkampin? Ar galima pateisinti jo dažnai žarstomą tuščiažodžiavimą bei nutylėjimus? 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

ES ambasadoriumi Maskvoje ponu V.Ušacku nusivyliau „Lietuvos ryte“ perskaitęs jo straipsnį „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“. Pirmiausia akis badė ambasadoriaus gebėjimas daug kalbant nepasakyti nieko konkretaus. Žinau, suprantu, kad visi pasaulio diplomatai priversti „pilstyti iš tuščio į kiaurą“.

Teko girdėti net anekdotą: „Jei ambasadorius sako „taip“,  omenyje jis turi „gal taip, gal ne“, o kai jis taria „galbūt“, mintyse sako „ne“. Bet jei jis sako „ne“, tai koks jis, po velnių, ambasadorius?“

Taigi pripažindamas, kad visiems diplomatams būdingas abstraktus kalbėjimas, kad dviprasmės frazės šioje sferoje neišvengiamos ir net reikalingos, vis tik saiko turėtume paisyti visur, net ir atsargiose diplomatinėse diskusijose.

Nederėtų rašyti straipsnių, kuriuos analizuodami aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintys skaitytojai nepajėgtų suvokti, apie ką kalba autorius. Tokių painių, dviprasmių straipsnių rašymas – nepagarba skaitytojams ir priekaištas leidiniui, kuriuos jis publikuoja.

Pastarasis V.Ušacko tekstas „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“ – būtent toks. Nesuprasi, nei kas teisus, nei kas kaltas, kas iš ko privalo pasimokyti, kam privalu nusileisti, atgailauti.

Be kita ko, ambasadoriaus A.Ušacko publikacija – dar ir klaidinanti. „Lemtingiausiais istorijos momentais Lietuva galėjo pasiremti Lenkija, kaip ir Lenkijai ne kartą reikėjo Lietuvos paramos“. Taip rašo V.Ušackas. Sutinku, būta momentų, kada draugavome, vieni kitiems padėjome, vieni kitus rėmėme – Žalgirio mūšyje, 1831-ųjų, 1863-ųjų sukilimuose. Bet kodėl ambasadorius nė žodeliu neužsimena apie Lenkijos nusikaltimą – Rytų Lietuvos okupaciją? Ji buvo ilga, žiauri, todėl vargu ar pateisinamas jos nutylėjimas net kalbant apie gražius momentus.

Štai dar vienas ambasadoriaus viešas pareiškimas: „Lietuva ir Lenkija yra tos šalys, kurių santykių istorija gali suteikti impulsą ES atsinaujinimui, stiprėjimui, klestėjimui“. Ar tikrai? Lietuva galėtų atleisti Lenkijai jos kadaise iškrėstą išdavystę, bet oficialioji Varšuva neatsiprašė mūsų už Vilniaus krašto pavergimą bei lenkinimą. Ir nėra jokių užuominų bei ženklų, jog norėtų, ruoštųsi atsiprašyti.

Oficiantas restorane - tai tarsi nuolankus tarnas, pasiruošęs įtikti visiems lankytojams be išimties.
Oficiantas restorane – tai tarsi nuolankus tarnas, pasiruošęs įtikti visiems lankytojams be išimties. Politikoje taip elgtis – ne visuomet dera.

Varšuva net nepasmerkė ultimatyviu tonu Lietuvai keliamų tomaševskininkų pretenzijų dėl lenkiškų užrašų bei pavadinimų, nepalengvino Punske ir Seinuose ne savo noru lenkėjančių lietuvių padėties. Tad ar ne per anksti Lietuvos – Lenkijos santykius vadinti idealiais, pone V.Ušackai? Ko galėtų pasimokyti prancūzai, vokiečiai, britai, italai ar ispanai iš Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių? Kaip užgrobti kaimyninės šalies sostinę ir asimiliuoti jos gyventojus?

Nenorėjau grįžti prie šios jau nuvalkiotos temos, tačiau keistą, tendencingą ambasadoriaus straipsnį prisiminiau neatsitiktinai. Ką jis galėtų reikšti: Lenkijai akivaizdžiai advokataujama, bet Lenkijos interesai ginami taip klastingai, kad dauguma lietuvių nesuvoktų sumaniai slepiamos išdavystės?

Lietuviškojoje žiniasklaidoje ir vėl gausu svarstymų, kodėl per pastaruosius kelerius metus Lietuvos ir Lenkijos prezidentai nė sykio nesusitiko nei Varšuvoje, nei Vilniuje. Suprask, labai negražu, kad susitikta tik Kroatijos mieste Dubrovnike. Draugystės su Lenkija bet kokia kaina šalininkai primena, kaip neva gražiai bendraudavo ankstesnieji Lietuvos ir Lenkijos vadovai.

O man norėtųsi paklausti – kam naudinga ta dirbtinė vaidyba bei nenuoširdžios šypsenos? Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesiveržia nepalankiomis sąlygomis bičiuliautis su arogantiška, savanaudiška kaimyne. Svarbiausia, kad Lietuva ir Lenkija sėkmingai bendradarbiauja pačiomis svarbiausiomis temomis – ir dėl gynybos, ir dėl energetikos. Taip pat svarbu, kad turi panašų požiūrį į agresyviąją Rusiją.

Ko dar galime norėti iš kaimynų? Kad Lietuva nusileistų Lenkijai vertindama lenkų tautinės mažumos padėtį Vilniaus ir Šalčininkų rajone, t.y. savanoriškai sutiktų su paslėptu, maskuojamu šio krašto žmonių lenkinimu?

Kad slaptas šio krašto lenkinimas tęsiasi ir šiandien, supratau stovėdamas Vilniaus Pilaitės stotelėje prie Pupos prekybos centro. Pamačiau privažiuojantį autobusą, kurio maršrutas link Karveliškių ir Rastinėnų buvo užrašytas ne vien lietuviškai, bet ir lenkiškai…

Aršiems draugystės su Lenkija propaguotojams, pavyzdžiui, delfi.lt apžvalgininkui Rimvydui Valatkai ar LRT žurnalistui Virginijui Savukynui, derėtų atvėsti siekiant rankų paspaudimo „bet kokia kaina“. Štai kai Lenkijoje bus išgirstas tokių istorikų kaip Zbignievo Gluza, raginančio atsiprašyti už Vilniaus okupaciją 1920-aisiais, arba lenkų istoriko Mateušo Starono, teigiančio, jog Želigovskio maištas prieš Lietuvą – tai tokie pat „žalieji žmogeliukai“, kurie Vladimiro Putino įsakymu okupavo Krymą, – tada ir pradėkime su Varšuva bičiuliautis.

O kol kas mums derėtų neprarasti savigarbos, tvirtybės ir užsispyrimo ginant savo teisę išlikti lietuviais ne tik Šalčninkuose, bet ir Punske bei Seinuose. Jei dabartinė Lenkija būtų išties strateginė mūsų parnerė, jai derėtų pirmai ne tik pripažinti, bet ir taisyti istorines klaidas.

2016.09.01; 01:03