Į Lukiškių aikštę – pažaisti futbolo?

Gintaras Visockas

25-eri metai – užtektinai ženkli laiko atkarpa, kad sostinėje būtų pastatytas bent vienas didingas paminklas Laisvei.

Deja, nė vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių iki šiol nėra  įspūdingo paminklo Laisvei, kuris linijų ir formų kalba aiškiai, tradiciškai, be didelių įmantrybių bei giliai paslėptų prasmių pagerbtų visus visoms okupacijoms pasipriešinusius lietuvius – kunigaikščius, karalius, viduramžių karius, sukilėlius, knygnešius, partizanus, tremtinius, prezidentus…

Tiesa, turime vilčių, kad Lukiškių aikštė vis tik bus sutvarkyta taip, kad joje atsirastų vietos ir Laisvei.

Bet kol ji nepastatyta, negali džiaugtis. Lietuva – paradoksų šalis. Galime tokio paminklo ir neišvysti. Itin daug aiškinančių, kodėl Laisvės paminklas gali ir nebūti didingas, vertikalus, aiškiai bylojantis, kad lietuvių tauta nuolat priešinosi visų rūšių okupacijoms.

Neramu dar ir todėl, kad tradicinio požiūrio į Laisvės paminklą oponentai – įtakingi. Jie mojuoja ir lietuviškų, ir Vakarų aukštųjų mokyklų diplomais, jie linkę manipuliuoti modernumo, demokratijos, estetikos, etikos sąvokomis.

Vienas iš pastaruoju metu mane nustebinusiųjų – filosofas Nerijus Milerius. Susiraskite šių metų birželio mėnesio žurnalą „IQ“. Ten – didžiulis IQ kultūros redaktorės Viktorijos Vitkauskaitės pokalbis su filosofu („Agresyvi tyla“).

N.Milerio samprotavimai įdomūs, bet prasmingi jie būtų nebent tuomet, jei Vilniuje vieną iš pagrindinių aikščių (nebūtinai – Lukiškių) jau puoštų didingas, pagal tradicinius supratimus sukurtas Laisvės paminklas. Tada gal ir vertėtų svarstyti: ar reikia antrojo, o jei vis tik norėtume ir antrojo, tai kaip jis turėtų atrodyti? Gal antrąjam tada išties tiktų horizantalios, tarsi paslepiančios, leidžiančios nepastebėti formos (aliuzija į paminklą Kaune susideginusiam Romui Kalantai).

Būtų šaunu, gražu, prasminga, jei Lietuvos sostinė turėtų du Laisvės paminklus. Vienas – tradicinis, įprastas, kur kalavijas panašus į kalaviją, žirgas – į žirgą, o karaliaus regalijos – į karaliaus karūną. Antrasis – sugalvotas jau moderniųjų skulptorių.

Taip susiklosčius aplinkybėms (pirmiausia – tradicinis ir tik po to – visi kiti variantai), nebūčiau priešiškai nusiteikęs net prieš „horizontaliąją modernybę“.

Tačiau filosofui Mileriui, regis, nė motais, kad Lietuvos sostinė neturi būtent didingumu, vertikalumu, tradiciškumu pasižyminčio Laisvės paminklo. Jis perša nuomonę, kad Lietuvos sostinė, ieškodama Laisvę įkūnijančio monumento, galėjo pasirinkti ne tradicišką, o moderniškąjį variantą. Jis apgailestauja, kad „dalis visuomenės dar nepasiruošusi demokratiškesnėms įpaminklinimo formoms“. Jis mano turįs teisę skirstyti žiūrovus į demokratus ir tuos, kuriems trūksta demokratiško supratimo.

Tik pamanykite: „Pagal klasikinę paminklas matomas kaip postamentas, pakylėta vertikalė, atskirta nuo kasdienio gyvenimo horizontalės. Pagal antrąją strategiją paminklas suvokiamas demokratiškai, vienoje horizontalėje su įvairiomis gyvenimo praktikomis: galimybe tiesiog prisėsti aikštėje, pažaisti futbolą ir panašiai“.

Belieka padėkoti už paaiškinimus. Dabar jau žinosiu priklausąs lietuviams, kurie nesugeba demokratiškai matyti bei mąstyti.

Ir vis dėlto sunku suprasti, kodėl klasikinė versija, anot filosofo, nėra tokia demokratiška kaip modernioji? Reikėjo pagaliau iki galo rėžti, kas esame mes, klasikinės versijos gerbėjai? Diktatoriai, autokratai, uzurpatoriai, neišmanėliai, primityvai?

Žinoma, diskutuoti, ginčytis su filosofu, – keblus užsiėmimas. Visuomet gali sulaukti atlaidžios pašaipos, paniekinimo.

Ir vis dėlto… Tikroji problema, nors ir neįvardinama, per daug akivaizdi, kad ją būtų įmanoma lengvai paslėpti. Pastaruosius pusę šimto metų Vilnius neturėjo galimybės statyti vadinamųjų vertikalių paminklų, kai tuo tarpu laisvos tautos tuo metu statė būtent tokius – tradicinius, visiems suprantamus. Anos, galingesnės, mažiau negandų patyrusios tautos atidavė deramą duoklę savo istorijai. Mes tokios galimybės neturėjome. Mes buvome pavergti.

Tad kodėl šiandien nenorime leist Vilniui turėti bent vieno vertikalaus, tradicinio Laisvės paminklą? Nenorima, kad lietuviai šitaip įprasmintų didingą, tegul ir tragišką, tautos praeitį? Nedera prie stiklinių daugiaaukščių? Prieštarauja Europos Sąjungos doktrinai apie vieningą europietišką tapatybę?  

Drįstu manyti, kad Vilnius be vertikalaus monumeto, be Laisvės paminklo – tarsi nelaisvas miestas, nepilnavertė sostinė, be amžinųjų akcentų.

Ir vis tik įtakingame žurnale filosofas viešai tebesvarsto: Lukiškių aikštę įtvirtinti įspūdingu monumentu ar paversti zona, kurią praktikuotų miestiečiai?

Pasėdėti ant žolės, pagurkšnoti kavos ar net pažaisti futbolą galima ir kitur, nebūtinai Lukiškių aikštėje. Lukiškių aikštė – per daug svarbi zona, kad galėtume drįst joje spardyti kamuolį. Kadaise čia buvo nužudyti mūsų sukilėliai. Prie pat šios aikštės dunkso buvęs KGB kalėjimas, šimtams tūkstančių lietuvių atnešęs kančias arba net mirtį. Ar ne šventvagiška kviest ten žaisti futbolą?

Juk žydams, kurie pedantiškai rūpinasi visomis savo kapinėmis, istorinėmis vietomis, sinagogomis, kažkodėl nesiūlome pasirinkti būtent tokius atminimo ženklus, kurie … leistų žaisti futbolą. O lietuvių krauju apšlakstytose vietose, pasirodo, galima ir „šiaip pabūti“, ir pasėdėti tiesiog pramogaujant, ir net kamuolį spardyti…

Publikacijoje „Agresyvi tyla“ filosofas teigia: „Pavyzdžiui, žinome, kad daugybė žydų antkapių Vilniuje buvo panaudoti laiptams ar transformatorinei. Ignoruoti tokius dalykus yra nusikaltimas“.

Teisinga pastaba. Bet juk ignoruoti lietuvišką skausmą – taip pat nusikaltimas. Šioje publikacijoje įžiūriu pastangas prisidengiant įspūdingais diplomais bei pasaulio moderniosios architektūros išmanymu lietuviams įpiršti nusižeminimą, nepagrįstą kuklumą, baimę, kad, neduok Dieve, neįžeistume kurios nors tautinės bendrijos, kad nepasijustume per daug didingi ir gražūs. Tai kas, kad Vilnius – Gedimino miestas, bet jis nuo seno – daugiatautis, jį savinasi ir lenkai, ir žydai, ir kas tik netingi. Šiame mieste lietuviai dar palyginti neseniai buvo niekinama tautinė mažuma, o dabar nori užriesti nosį. Užteks jiems vien užsieniuose mokslų ragavusio architektūros specialisto vaizduotėje matomo kryžiaus: Seimo rūmai – Arkikatedra – vertikalioji kryžiaus dalis, Tautos namai ir kitoje Neries pusėje J.Mikėno „Kregždės“ – horizantalioji kryžiaus dalis. O viduryje – Lukiškių aikštė, kur galima gulinėti, gal net futbolą spardyti.

Beje, Tautos namai – irgi tik naivuolių vaizduotės padarinys, jie niekada nebus pastatyti. Moderniosios pasaulio architektūros ir skulptūros paveikti mūsų filosofai to neleis. Kokie čia XXI amžiuje vienoje iš Europos Sąjungos sostinių – Tautos namai! Juokaujate?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.17; 08:07