Praėjusią savaitę lankiausi gimtajame Alytuje. Susitikau su keliais čia gyvenančiais klasės draugais.  Ne šiaip  susitikome, o turėjome tikslą mūsų mokyklos - Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos (buvusi 2-oji vidurinė mokykla, kurią baigėme prieš 1957-aisiais) - muziejui įteikti knygelę "Kelio pradžia".

Praėjusių metų rudenį klasės draugė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė man paskambino ir sako: "Mokyklos muziejus norėtų įsigyti šią knygelę, bet aš turiu tik vieną. Gal gali kaip nors padėti?" Rašau elektroninį laišką "Kelio pradžios" sudarytojui, redaktoriui, leidėjui, mano klasės draugui, žymiam istorikui Sigitui Jegelevičiui:  "Būtų patikimiausia šią knygelę saugoti mokyklos muziejuje - ne namų bibliotekoje, kurią, mums išėjus, paveldėtojai gali nukišti į palėpę arba, dar blogiau, įmesti į popieriams ir plastmasiniams buteliams skirtą konteinerį. Ar galiu aš egzempliorių su Tavo įrašu padovanoti ir šitaip išsaugoti ilgiems dešimtmečiams?" Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas: vežk, dovanok, be knygelės neliksi.

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Ta mintis sutapo ir su Katalikų Bažnyčios mokymu, kad Dievas sukūrė žemę, vandenį, visą gamtą ir jos turtus vienodai visiems žmonėms, o ne tik kokiai saujelei išrinktųjų. Bet tuomet, Atgimimo metais, atrodė, kad pirmiausia tai galima įgyvendinti tik esant socializmui, bendravalstybinei (bendratautinei) nuosavybės formai.

Tai pirmiausia buvusiam valdančiųjų luomui – dvarininkams, bajorams, klebonams kėlė baimę ir pasipiktinimą, kaip ir „litvomanų“ deklaruojamas tautiškumas, tautinė valstybė jiems kėlė baimę dėl vienvaldiškumo praradimo.

Beje, tokio atgyvenusio luominio mąstymo buvo ir lenkų viršininkas, Rytų Lietuvos okupantas J. Pilsudskis. Jis, neatsižvelgdamas į lietuvių tautos valią turėti savo nepriklausomą valstybę, smurtu norėjo sugrąžinti lietuvių tautą ir jos valstybę į „unijinius laikus“, į uniją,  buvusią naudinga tik Lenkijai.

„Focus Online“ informuoja, esą pirmą sykį po Berlyno sienos griuvimo Vokietija greičiausiai surengs tikrą Rusijos ir JAV šnipų apsikeitimo procedūrą. Taigi Vokietijos teritorijoje Kremliui bus perduota sutuoktinių Andreas ir Heidrun Anšlagų pora. O į JAV bus išleistas Valerijus Michailovas.

Tokią versiją skelbia „Focus Online“.

Priminsime savo skaitytojams, jog Rusijos nelegalai Andreas ir Heidrun Anšlagai (Andreas ir Heidrun Anschlag) per dvidešimt metų (iš viso - net 23 metus) šnipinėjo Vokietijoje. Manoma, kad ši šeima Rusijai perdavė slaptus ir itin slaptus dokumentus apie priešraketinę JAV gynybą bei NATO operacijas Libijoje, Afganistane ir kai kuriose kitose būtent šio regiono šalyse.

41. Sakraliniai ir profaniniai laikai

Sakralinė literatūra, o labiausiai – viduramžių sakralinė literatūra, kuriai priklauso dauguma tekstų, skelbiamų ir nagrinėjamų „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“, kardinaliai skiriasi nuo mums įprastos pasaulietinės (grožinės, pramoginės) literatūros. Galima net kalbėti apie bedugnę, atsivėrusią Naujaisiais laikais tarp archajiško sakralinio pasaulėvaizdžio ir modernios pasaulietinės kasdienybės.

Nūdienis sakralinio pasaulio atsitraukimas, o teisingiau – jo išstūmimas iš kasdienio žmogaus akiračio šiuolaikinėje civilizacijoje patį žmogų pamažu paverčia profaninės erdvės belaisviu. Jis nemato aplink save jokių Dieviškos Teisybės apraiškų ir neturi nei paskatos, nei noro artėti prie Dievo Pavidalo savyje. Šios pamatinės viduramžių sąvokos dabartiniam žmogui skamba tuščiai. 

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Valdybos narių posėdis su Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėmis

Šių metų balandžio mėn. įvyko Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Valdybos narių posėdis su Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos Lietuvių Bendruomenėmis. Posėdyje buvo aptartas svarbiausias tikslas - stiprinti ryšius tarp Pietų Amerikos Lietuvių Bendruomenių ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės.

Teko skaityti Michailo Bulgakovo pasakojimą apie jo pokalbį su rusu jūrininku, kuris, išsibastęs po daugybę pasaulio uostų, neturi uosto, kuris jam būtų mieliausias, šalies, kuri jam būtų priimtiniausia gyventi. Autorius jūrininkui pasakė, kad jis neturi šeštojo – Tėvynės jausmo ar net pojūčio.

Kai kas šeštuoju pojūčiu vardina intuiciją ar kitą kokią retesnę žmogaus savybę, tačiau nesvarbus mūsų atveju numeris, o jausmas, kurį esant liudija užrašyta patirtis.

Jevgenijus Ivanovas, 1-ojo rango kapitonas (1926–1994) - sovietų karinio jūrų atašė Londone padėjėjas 1960–1963 metais, suvaidinęs esminį vaidmenį garsiojoje Didžiosios Britanijos karo ministro Džono Profiumo byloje (Dž.Profiumas buvo kaltinamas išdavyste rusų labui).

J.Ivanovas gimė kariškių šeimoje. Jo tėvas – Raudonosios armijos karininkas, kilęs iš valstiečių, o motina – iš dvarininkų. J.Ivanovas nuo vaikystės žavėjosi karyba ir 1943 metais įstojo į Ramiojo vandenyno aukštąją karinę jūrų mokyklą Vladivostoke.

Ilgą laiką Rusijos dujų giganto AAB "Gazprom" reikalai klostėsi puikiausiai, rašo Vokietijos "Die Welt" apžvalgininkas Eduardas Steineris: „Dėl viešpataujančios padėties koncernui pavyko visur pelnyti pagarbą, nors kai kur jis vis dėlto buvo niekinamas už nuolankumą Kremliui ir puikavimąsi prieš vartotojus“.

Šiaip ar taip, kompanija galėjo dar labai ilgai išlaikyti pirmaujančias pozicijas pasaulinėje rinkoje – 2011 metais ekonominis leidinys "Fortune" pripažino ją pelningiausia kompanija pasaulyje. Tada, uždirbusi 34 mlrd. eurų gryno pelno, AAB "Gazprom" aplenkė "Exxon Mobil ir Industrial&Commercial Banko f China".