Ką byloja 2007-ųjų metų Šveicarijos kontržvalgybos analitinė apžvalga (2)

Anastasija Kirilenko

Organizuotas nusikalstamumas ir NVS specialiosios tarnybos

Šioje ataskaitoje trumpai apžvelgiama Sovietų Sąjungoje egzistavusių KGB santykių su nusikalstamumu istorija, pateikiama aktuali informacija apie ONG ir NVS šalių specialiųjų tarnybų tarpusavio santykius, ir pirmiausia ta, kuri aktuali Šveicarijai.

Garsioji Lubianka. Čia kurpiami planai, kaip ir ką šnipinėti Vakaruose, įskaitant ir Šveicariją.
Garsioji Lubianka. Čia kurpiami planai, kaip ir ką šnipinėti Vakaruose, įskaitant ir Šveicariją.

Į pirmą planą iškyla šie klausimai:

– Ar yra įrodymų, bent jau požymių apie ONG ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą?

– Kokį pobūdį įgyja kasdienis bendradarbiavimas, kam kokia iš to nauda?

– Ar toks aktyvumas aktualus Šveicarijai, ir jeigu taip, tai kiek?

Tos ataskaitos pagrindą sudarė kontržvalgybos būdu gauti DAP duomenys, užsienio žvalgybos tarnybų pranešimai, o taip pat atviri šaltiniai. Kadangi tarp NVS šalių Rusija dominuoja tiek šnipinėjimo srityje, tiek ir ONG veikloje, pagrindinis akcentas pranešime tenka Rusijai.

– Toks aktyvumas palietė daugelį ekonomikos sektorių: bankų ir finansų, kuris pirmiausia tarnauja pinigų plovimui, taip pat, kaip ir prekybos nafta, paliesti biotechnologijų, specifikuotos prekybos ir transporto sektoriai. Mes taip pat spėjame, kad daugeliu atvejų – bet kokiu formaliu tikslu – kuriamos komercinės struktūros nelegaliai veiklai vykdyti.

– Jau esančios komercinės struktūros vėl iškyla naujame kontekste. Ypač tame, kuris liečia Nordex Group‘ei priklausančias firmas Šveicarijoje, mes matome, kad jos buvo naudojamos ir naudojamos dabar, tikriausiai, įvairių nusikalstamų grupuočių pinigams plauti.

– Įvairūs ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio ryšiai iškyla ryšium su Bank of New Yrok pinigų plovimo skandalu. Tai rodo, kad tuo atveju, kai buvo išgrobstyta apie 7 mlrd. dolerių, abi šalys dirbo kartu, turėdamos bendrą tikslą.

– Nustatyta, kad daugelyje komercinių struktūrų atstovauja tie patys šveicarų tarpininkai ir patikėtiniai. Galima manyti kad pastoviai išsaugomi tie tinklai iš Šveicarijos piliečių, kurie savo paslaugomis užtikrina specialiųjų tarnybų ir ONG ekonominę veiklą. Ar tie asmenys pasamdyti specialiųjų tarnybų, ar ONG atstovų, nežinia.

– Kalbant apie nelegalią veiklą dažniausiai turimi omenyje įtarimai pinigų plovimu. Tačiau taip pat esama ginklų prekybos, radioaktyvių medžiagų platinimo, prekybos moterimis ir prekybos narkotikais ženklų.

– Tikriausiai, nėra neįprasta, kad specialiųjų tarnybų karininkai meta diplomatinę tarnybą, kad pasišvęstų bizniui (pavyzdžiui, žmonės, kurių inicialai C. R., R. D.). Tokiais atvejais peršasi įtarimas, kad privačios komercinės struktūros naudojamos žvalgybos tikslams. Tačiau tai vargu ar įmanoma įrodyti, net tada, kai žinomi tolesni atsistatydinusių tų specialiųjų tarnybų agentų kontaktai.

– Specialiųjų tarnybų ir ONG tarpusavio santykių sistematizavimo ištirti neįmanoma. Šių laikų tendencijos, pirmiausia stiprėjanti FSB įtaka ir „valdomo kapitalizmo“ tendencija rodo, kad FSB stengiasi kruopščiai kontroliuoti visą be išimties Rusijos piliečių ir Rusijos įmonių ekonominę veiklą užsienyje. Turint omenyje paplitusią FSB korupciją, galima spėti, kad kriminaliniai veikėjai siekia FSB palankumo ar net jos paslaugų korupcinėmis išmokomis.

Organizuotas nusikalstamumas ir specialiosios tarnybos SNG

Organizuoto nusikalstamumo atsiradimas NVS glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjungos kalėjimų ir lagerių kultūra.

Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje dėl masinių represijų politinių kalinių kalėjimuose ir lageriuose smarkiai padaugėjo. Kaliniai buvo skirstomi į zonas ir ten daugiau mažiau paliekami kas sau. Tad greitai atsirado hierarchija ir grupinė tvarka, kuri prireikus būdavo užtikrinama radikaliais ir brutaliais metodais. 

Šveicarijos vėliava. Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Šveicarijos vėliava. Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.

Hierarchijos viršūnėje atsidurdavo labai profesionalūs nusikaltėliai. Kadangi politiniai kaliniai buvo laikomi potencialiais viešosios tvarkos pažeidėjais, valstybės saugumo bendradarbiai pradėjo bičiuliautis su profesionaliais nusikaltėliais. Jie turėjo užtikrinti tvarką ir drausmę lageryje ir už tai gaudavo valdžią ir tam tikrų privilegijų. Toks susitarimas ilgą laiką buvo nerašytas, tačiau viskas baigėsi dekretu, kuris leido naudoti paprastus kriminalinius nusikaltėlius prieš vadinamuosius liaudies priešus, – taip buvo vadinami politiniai kaliniai.

„Autoritetai“ tarp nusikaltėlių pradėjo vadinti save „įteisintais vagimis“. Jie formavo SSSR kriminalinį elitą. Jie įnešė savo indėlį į tvarkos išsaugojimą ir kontrolę kriminaliniame pasaulyje. Jie sukūrė savą vertybių kodeksą, kurio svarbiausi principai buvo nesikišimas į politiką ir ekonomiką, o taip pat legalios veiklos atsisakymas.

Pasibaigus antrajam pasauliniam karui Stalinas stengėsi susilpninti stiprėjantį kriminalinį elitą ir įveikti jo įtaką. Tačiau tai privedė prie neramumų ir sukilimų lageriuose, o tai vertė valdžią tęsti bendradarbiavimą su nusikaltėliais.

Tuo tarpu kriminaliniai autoritetai buvo galingi ir turėjo gerus kontaktus su išoriniu pasauliu. Pagrindiniai jų pajamų šaltiniai buvo brangiųjų metalų ir meno kūrinių kontrabanda, o taip pat pogrindinių verslininkų prievartavimas, prekyba narkotikais ir valstybinių įmonių produkcijos vagystės.

Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, griūnant valstybinei valdžiai, plito korupcija valstybinėse struktūrose. Devintojo dešimtmečio pabaigoje policija tapo korumpuočiausia valstybinio aparato dalimi. Dėl to keitėsi ir kriminalinis pasaulis: etniniai rusai, kurie aukštai vertino įteisintų vagių tradicijas, priešinasi grupuotėms iš Kaukazo, kurios siekia ekonominės ir politinės įtakos ir nori minimizuoti vagių pasaulio taisykles. Dėl to suskilo anksčiau buvusi susitelkusi bendrija. Valstybės ir jos struktūrų griuvimas, naujų šalių atsiradimas, o taip pat varginga ekonominė padėtis dešimtojo dešimtmečio pradžioje prisidėjo prie naujų kriminalinių darinių atsiradimo.

Po to, kai Rusija tapo nepriklausoma, paskutiniais duomenimis, KGB personalas sumažėjo 100 000 žmonių. Atleisti bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui.

Taip atsirado dabartinis organizuotas nusikalstamumas iš įteisintų vagių, buvusių KGB agentų ir daugybės korumpuotų valdininkų bei valstybinio turto valdytojų.

Kriminalinės grupuotės šiandien

NVS kriminalinės organizacijos išlieka labai galingos. Rusijos vidaus reikalų ministerijos vertinimu, jos jau įsišaknijo svarbiausiose ekonomikos bei pramonės šakose ir kontroliuoja ištisų regionų pramonę.

Buvusio RF generalinio prokuroro, o dabar teisingumo ministro Vladimiro Ustinovo duomenimis, organizuotas nusikalstamumas kelia tikrą pavojų šalies vidaus saugumui. Greta klasikinių veiklos rūšių, tokių kaip prekyba narkotikais ir ginklais, jie vis plačiau veikia  prekyboje gamtos ištekliais, bankų ir finansų sektoriuje.

Kontrabanda, mokesčių vengimas, machinacijos su PVM priklauso itin pelningoms neteisėtos veiklos rūšims. Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis lieka valstybinės lėšos, kurioms grobstyti yra daugybė galimybių.

Keletas stambių ONG aktyvios visame pasaulyje. Tiek kilmės šalyje, tiek ir užsienyje jos vis giliau įsiskverbia į legalią ekonomiką. Dažnai jos turi užsienyje savas saugumo tarnybas ir techniškai ištobulintus stebėjimo metodus. Jos atliko dalinai teisėtas žvalgybines operacijas arba stebėjimus, kad surinktų informacijos apie konkurentus.

ONG atstovai neretai gerai išsilavinę, politiškai informuoti ir turi ryšių savo kilmės šalies valdžios institucijose. Jie gali dirbti sunkiose situacijose, mobilūs ir turi gudrius komunikacijų tinklus. Svarbiausiais biznio metodais išlieka prievartavimas ir korupcija, o tai kelia rimtą pavojų ir aukštų gyvenimo standartų šalims, nes jų žinioje yra finansinės lėšos. Gana paplitęs vertinimas, kad pavojų kelia kriminalinės ekonomikos migracija ir didele dalimi – valstybinių valdžios institutų korupcija.

Specialiosios tarnybos šiandien: šalies „efsbeizacija“?

Kaip ir visose totalitarinėse valstybėse, SSSR specialioji tarnyba KGB užėmė centrinę vietą tarp valstybinių institucijų. Nors dauguma šalių – SSSR įpėdinių tapo atviresnės ir laisvesnės, bet nedaug kas pasikeitė.

Pirmiausia Rusijoje atėjus į valdžią Vladimirui Putinui specialiosios tarnybos vėl įgyja žymiai daugiau svorio. Pats Putinas 17 metų tarnavo FSB, ir nuo 1998 metų ir tuo momentu, kai 1999 metais buvo išrinktas prezidentu, buvo FSB direktorius.

Kai jis tapo prezidentu, FSB vadu Putinas paskyrė savo daugiametį bendrakeleivį Nikolajų Patruševą ir specialiąsias tarnybas pervedė į tiesioginį pavaldumą prezidentui. Įvairiomis FSB reformomis jų įtaka šalyje nuolat buvo stiprinama. Pasienio kariuomenė ir Federacinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra buvo prijungtos prie FSB. Karinė operacija Čečėnijoje su kovos su terorizmu lozungu taip pat įėjo į FSB atsakomybės zoną.

Laikui bėgant Putinas išdėliojo mažiausiai 150 buvusių FSB karininkų svarbiose politikos ir ekonomikos sferose. Tai prezidento administracija, prezidento atstovybės regionuose, federacinės muitų tarnybos (kurios veikia kaip gana pelningi pajamų šaltiniai), Saugumo taryba ir kiti vyriausybės postai. Ryšių su FSB turi ir Sąjunginės Rusijos, ir Baltarusijos valstybės nuolatinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas, Eurazijos ekonominės bendrijos generalinis sekretorius, ir Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO.

FSB agentai veikia ir ekonomikoje, o labiausiai krenta į akis dujų ir naftos šakose: du Gazprom‘o valdybos viršininko pavaduotojai ir vienas valdybos narys, Rosneft, Slavneft ir Sibura prezidento pavaduotojas, Itera ir Novateka valdybos nariai, o taip pat Sibura generaliniai direktoriai ir generalinių direktorių pavaduotojai.

Be to, Putinui būnant prezidentu stambūs naftos koncernai – JUKOS ir Sibirneft perėjo Gazprom‘o ir Rosneft valstybinių įmonių kontrolėn ir taip pat atsidūrė vadinamųjų jėgos struktūrų įtakoje. Šiandien kai kas kalba ne tik apie „valdomą demokratiją“, bet ir apie „valdomą kapitalizmą“, atsižvelgdami į tai, kad specialiųjų tarnybų ir kitų valstybinių institucijų atstovai veikia ne tik valstybės interesais, bet ir savo asmeniniais materialiniais interesais. 

Rusijos specialiųjų tarnybų šnipinėjimui sunku pasipriešinti.
Rusijos specialiųjų tarnybų šnipinėjimui sunku pasipriešinti.

Tuo tarpu FSB taip glaudžiai susijusi su visomis veiklos sferomis, kad iškyla klausimas, kaip glaudžiai valstybinė priežiūra ir reguliavimas susiję su tokia stipria pozicija. 2006 metų rugpjūty Rusijos vyriausybė, nepaisydama Konstitucijos, patvarkė, kad FSB ir VRM gautų neribotą priėjimą prie telekomunikacijos kompanijų duomenų bankų. Dėka to jos žino, kas, su kuo ir kaip ilgai kalbėjo, kur yra pašnekovų numeriai ir t. t. Žodžiu, jos turi piliečių privataus gyvenimo sekimo medžiagą.

Veikla užsienyje

NVS specialiųjų tarnybų interesai užsienyje perėjo nuo karinių klausimų prie ekonominių. Pirmiausia Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) vaidina aktyvų nepasotinamą vaidmenį Rusijos ekonomikos skverbiantis į Vakarų rinkas.

Vis daugiau Europos žvalgybų konstatuoja galingą Rusijos specialiųjų tarnybų buvimą ir gyvą domėjimąsi apskritai ekonomika – ir ypač strategiškai svarbiomis ekonomikos sritimis, tokiomis kai energetikos sektorius ar telekomunikacijų bei informacijų technologijos. Tai ypač teisinga kalbant apie Baltijos ir Rytų Europos šalis, kur Rusija atvirai stengiasi atkurti savo ankstesnę hegemoniją.

Specialiųjų tarnybų atstovai veikia užsienyje užsimaskavę diplomatais, tarptautinių organizacijų funkcionieriais ir, be to, po ekonomine priedanga: Rusijos firmos užsienyje dažnai dirba kaip aikštelės žvalgybinei veiklai.

Antai, stambus Rusijos naftos koncernas Lukoil atvirai naudoja savo atstovybes Rytų Europos šalyse ir pietinėse Europos šalyse žvalgybinei veiklai. Firma ieško naujų tikslinių kandidatūrų informacijai gauti ir, be to, turi gerai aprūpintą specialiųjų tarnybų lygio saugumo tarnybą.

Dažnai nauji dalykiniai partneriai nepastebi, arba pastebi per vėlai, kad jų firmose viduje dirba Rusijos specialiosios tarnybos, kurios stengiasi gauti strategiškai svarbios informacijos apie prekybos nafta sandorius.

Tai, kad naftos firma Lukoil susijusi su specialiosiomis tarnybomis, patvirtina ir vieno Lenkijos žvalgybos bendradarbio pastabos. Iš jų aiškėja kad lenkų verslininkas parėmė aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų karininką Vladimirą Alganovą parduodant valstybinę naftos perdirbimo gamyklą Gdanske Rusijos įmonei Lukoil. 

Taip pat buvo įsteigtos komisijos bei kolegijos, kad pastūmėtų užsienyje Rusijos biznį, kurio nariai daugiausia priklauso įvairioms specialiosioms tarnyboms. Jie renka strategiškai reikšmingą informaciją ir stengiasi paveikti svarbių įmonių sprendimus.

Vis didesnį vaidmenį siekiant gauti informacijos vaidina Rusijos žurnalistų rinkimas. Maždaug nuo 2003 metų Rusijos specialiosios tarnybos vis labiau naudojasi žurnalistais, kai specialiųjų tarnybų bendradarbiai, veikiantys kaip žurnalistai, sunkiai atskiriami nuo tikrų žurnalistų. Be to, žurnalistų profesiniai metodai puikiai tinka informacijai gauti. Vokietijoje specialiųjų tarnybų bendradarbių, veikiančių kaip žurnalistai, skaičius, pastaraisiais metais, matyt, vėl išaugo.

ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio santykiai

Jau seniai spėjama, kad daugybę ONG atstovų dangsto valstybinės institucijos, taip pat ir FSB.

Taip gyvena pavyzdžiui, Semionas Mogilevičius, viena iš galingiausių Rusijos organizuoto nusikalstamumo figūrų, kurio nuo 2003 metų ieško FTB už sukčiavimą ir pinigų plovimą ir kurio Rusijoje niekas nejudina. Tvirtinama, kad jis net asmeniškai dalyvavo Rusijos ir Ukrainos dujų derybose.

Iki šiol nė vienas iš ONG lyderių Rusijoje nebuvo patrauktas atsakomybėn, o tai vargu ar galima paaiškinti nepakankama sėkme tyrimuose. Priešingai, kalbama apie tai, kad nusikalstamų organizacijų vadeivos naudojasi aukšto lygio apsauga.

Žinoma ir tai, kad, priešingai, buvę KGB ar po to buvusių struktūrų karininkai suteikia savo žinias, patirtį ir ryšių ratą kriminalinių organizacijų žinion. Taip pat galima atsižvelgti į tai, kad kai kurie buvę specialiųjų tarnybų karininkai teikia informaciją savo tarnyboms. Tiksliai apibrėžti bendro darbo formą ir metodus nepaprastai sunku, nes niekada neaišku, ar buvę specialiųjų tarnybų bendradarbiai tebedirba specialiosioms tarnyboms, ar jie priversti taip bendradarbiauti.

Dauguma buvusių specialiųjų tarnybų bendradarbių užima aukštus postus bankuose, apsaugos ir kitose stambiose įstaigose, suinteresuotose turėti gerus kontaktus su valstybinėmis institucijomis. Kadangi tos firmos irgi yra patrauklūs centrai kriminalinėms organizacijoms, tenai suplaukia daug informacijos, kuri gali būti naudojama abiejų šalių.

Ne paskiausiai dėl išplitusios korupcijos ir menkų algų specialiųjų tarnybų bendradarbiai būna pasirengę parduoti politinėms ar ekonominėms grupėms žvalgybinę medžiagą šantažui pagal interesus.

Įvairios Vakarų tarnybos linkusios manyti, kad ne tik atskiri ar buvę Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai įtraukti į kriminalinę veiklą, bet kad specialioji tarnyba pati suinteresuota sistemingu bendradarbiavimu.

Tokio bendradarbiavimo – ar bent jau trumpalaikės tikslinės sąjungos motyvų netrūksta: specialiosios tarnybos suinteresuotos išnaudoti saviems tikslams jau egzistuojančius tarptautinius ONG firmų ir kontaktų tinklus. Be to, jos suinteresuotos kontroliuoti ekonominę veiklą apskritai, ir ypač ekonominę ONG veiklą. Pagaliau nereikia užmiršti, kad už paslaugas ONG vadams ar šantažą iš grupuočių galima surinkti daug pinigų. ONG interesą bendradarbiauti pirmiausia sąlygoja apsauga nuo policijos ir baudžiamojo persekiojimo.

Be to, kriminaliniai veikėjai suinteresuoti gauti informacijos apie konkurentus, o taip pat supaprastintą išvažiavimą į užsienį bei kitokių formalumų. Be to, kontaktai su specialiosiomis tarnybomis gali būti naudingi ONG atstovams savo įvaizdžiui pagerinti ir prieiti prie esminių pozicijų ekonomikoje.

Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas. openrussia.org.

Nuotrauka: Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.

(Bus daugiau)