Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju (2)


II. CIVILINĖ SAUGA TAIKOS IR KARO METU

Pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms organizavimas

Bendrieji veikimo principai

Šalies pasirengimas reaguoti į kilusius įvykius ir susidariusias eks­tremaliąsias situacijas – tai strategija, sudaranti prielaidas aktyviai apsaugai nuo gresiančių ar susidariusių ekstremaliųjų situacijų.

Jis apima ekstremaliųjų situacijų valdymo planavimą, pajėgų ir išteklių išdėstymą bei rezervo kaupimą, komunikacijos, informaci­jos valdymo bei koordinavimo procesų sureguliavimą, personalo kvalifikaciją, pratybas bei visuomenės mokymą. Jokia viena ins­titucija negali sėkmingai ir veiksmingai suplanuoti ir įgyvendinti prevencinių priemonių, pasirengti reaguoti į paties įvairiausio pobūdžio įvykius ar ekstremaliąsias situacijas, atlikti visų gelbė­jimo ir padarinių likvidavimo darbų. 

Todėl Lietuvoje, organizuo­jant civilinę saugą, yra numatytos funkcijos ir pareigos visoms Lietuvoje veikiančioms valstybės, savivaldybių institucijoms, ūkio subjektams bei kitoms įstaigoms. Civilinės saugos srities funkcijų ir pareigų bei jas vykdančių subjektų visuma vadinama civilinės saugos sistema. Vadovaujančioji civilinės saugos sistemos institu­cija yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris koordinuoja šalies ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymą, gyventojų, valstybės ir savivaldy­bių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų ir ūkio subjektų veiklą civilinės saugos srityje ir planuoja valstybės pasirengimą veikti ekstrema­liųjų situacijų metu.

Civilinės saugos sistema veikia nuolatinės parengties principu: jos pajėgos turi būti nuolatos pasirengusios pagal kompetenciją dalyvauti likviduojant įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant padarinius. Civilinės saugos sistemos pajėgos, gavusios informaci­ją apie gresiančią ar kilusią nelaimę (potvynį, gaisrą, avariją, griūtį, riaušes ir t. t.), nedelsdamos vyksta į įvykio vietą ir atlieka reikalin­gus gelbėjimo, paieškos bei kitus neatidėliotinus darbus.

Kaip Lietuva rengiasi ekstremaliosioms situacijoms

Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms apima: pažeidžiamu­mo ir rizikos vertinimą, veiksmų planavimą bei mokymą ir švieti­mą. Tai reiškia, kad iš anksto yra svarstoma ir apgalvojama, kas gali nutikti ir kaip elgtis, suplanuojami veiksmai bei reikalingi ištekliai galimoms situacijoms suvaldyti ir mokomasi veikti pagal pareng­tus planus. Kadangi pirmenybė valdant ekstremaliąsias situacijas teikiama gyventojų apsaugai, neatsiejama gero pasirengimo dalis yra gyventojų švietimas – informavimas apie tai, kaip jie turėtų elgtis ekstremaliųjų situacijų metu, kaip jie bus apsaugomi.

Lietuvoje rengiami valstybiniai, savivaldybių ir ūkio subjektų (įs­taigų) ekstremaliųjų situacijų valdymo planai. Tai daroma, atlikus galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizę. Planuose aprašomos didelę ir labai didelę riziką keliančių galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų valdymo procedūros.

Gyventojai turi teisę: gauti informaciją apie tai, kas įvyko ir kelia pavojų jų gyvybei ar sveikatai, socialinėms sąlygoms, turtui ir (ar) aplinkai; gauti informaciją apie tai, kaip elgtis, norint išlikti sau­giems; įvykus nelaimei, gauti pagalbą; patyrus žalos dėl ekstremaliosios situacijos, prašyti vals­tybės paramos.

Gyventojai privalo: rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų norma­laus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo; pranešti civilinės saugos sistemos pajėgoms apie gresian­čią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją; vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo tei­sėtus nurodymus ir ekstremaliųjų situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti; neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais; kai yra išnaudotos visos civilinės saugos sistemos pajėgų panaudojimo galimybės, atlikti privalomus darbus, būti­nus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

Valstybinius planus, kuriuose aprašoma, kaip bus valdomos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, rengia valstybės ins­titucijos pagal savo kompetencijos (veiklos) sritį. Ūkio subjektų (įstaigų) rengiamuose ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose numatoma tuose ūkio subjektuose kilusių įvykių likvidavimo ir jų padarinių šalinimo organizavimo ir koordinavimo tvarka bei juose esančių ir dirbančių žmonių apsaugos teikimo eiga: informavimas ir perspėjimas, evakavimas, asmeninės bei kolektyvinės darbuo­tojų apsaugos organizavimas ir t. t.

Gyventojams svarbiausi yra savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai. Kodėl? Teritorinis principas yra vienas iš esminių civilinės saugos organizavimo ir veikimo principų. Jis reiškia, kad civilinė sauga valstybėje organizuojama pagal jos teritorijos admi­nistracinį suskirstymą, t. y. pagal savivaldybių teritorijas. Ir būtent savivaldybių administracijos turi suplanuoti, kaip organizuoti jų savivaldybės teritorijose gyvenančių ar esančių gyventojų apsau­gą įvykus nelaimei.

Savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai yra skelbimi jų interneto svetainėse. Juose yra aprašoma savivaldybės: gyventojų perspėjimo ir informavimo apie gresiančią ar susi­dariusią ekstremaliąją situaciją tvarka; gyventojų evakavimo organizavimo eiga; kolektyvinės apsaugos statiniai ir jų panaudojimo galimybės: nurodomi adresai, galimas priimti žmonių skaičius; ekstremaliųjų situacijų valdymo organizavimo ir koordinavi­mo tvarka; medicinos, socialinės, psichologinės ir kitos pagalbos teikimo, viešosios tvarkos palaikymo organizavimo, švietimo ir kitų būtiniausių paslaugų teikimo gyventojams ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų metu eiga (kas teikia ir kaip organizuoja).

Perspėti gyventojus apie gresiantį pavojų; organizuoti ir evakuoti gyventojus ir turtą; pasitelkus turimas priemones bei darbo jėgą, įrengti laiki­no apgyvendinimo vietas (pvz., statyti palapines, įrengti prausyklas, lauko virtuves ir t. t.); aprūpinti ir aptarnauti evakuotuosius (pirmoji medicinos pagalba, apsauga, maisto ir labdaros dalijimas); nustatyti cheminio, biologinio, radiacinio, branduolinio pavojaus atvejais panaudotas kovines nuodingąsias me­džiagas ir jų išplitimo ribas; padėti palaikyti viešąją tvarką, užtikrinti gyventojų ir turto saugumą nustatytuose nelaimės rajonuose; naudojant specialiąją aviacinę įrangą (vandens krepšį) ge­sinti miškų ir durpynų gaisrus, likviduoti kitus incidentus; atlikti žvalgybą iš oro kilus potvyniui, miškų ir durpynų gaisrui bei kitoms ekstremaliosioms situacijoms arba įvykiams; orlaiviais, laivais gabenti specialistus, medikus, gelbėtojus, įrangą ir reikalingas priemones į ekstremaliosios situ­acijos vietas ar įvykio židinį, o ligonius ar nukentėjusiuo-sius – į gydymo įstaigas; teikti kai kurias medicinos pagalbos ir sveikatos priežiūros paslaugas; organizuoti ir atlikti evakuojamų gyventojų ir technikos sanitarinį švarinimą.

Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, gebėjimai reaguoti į kilusius įvykius ir valdyti tam tikrą situaciją, parengto ekstrema­liųjų situacijų valdymo plano veiksmingumas yra įvertinamas per organizuojamas civilinės saugos pratybas.

Lietuvos kariuomenės pagalba

Vienas iš pagrindinių kariuomenės uždavinių taikos metu yra teikti pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms įstatymų nu­matytais atvejais. Kilus ekstremaliajai situacijai, kai įvykio mastas sparčiai didėja, gavus Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininko arba savivaldybės, kurios teritorijoje yra ekstremalio­sios situacijos židinys, administracijos direktoriaus rašytinį prašy­mą, kariniai vienetai krašto apsaugos ministro įsakymu gali būti pasitelkiami į pagalbą tam tikroms gelbėjimo ir kitų neatidėliotinų darbų užduotims ekstremaliosios situacijos židinyje atlikti.

Civilinė sauga nepaprastosios padėties metu

Civilinė sauga nepaprastosios padėties metu užtikrinama taip pat, kaip ir ekstremaliosios situacijos atveju. Skirtumas tik toks, kad nepaprastajai padėčiai suvaldyti valstybė yra numačiusi daugiau teisinių mechanizmų. Gyventojų apsauga tokiu atveju organizuojama remiantis tais pačiais principais: gyventojai infor­muojami apie tai, kas įvyko ir kaip elgtis, esant reikalui evakuo­jami arba laikinai apsaugomi kolektyvinės apsaugos statiniuose, jiems teikiama medicinos, socialinė, psichologinė pagalba ir kitos būtiniausios paslaugos; organizuojamas gyventojų aprūpinimas maistu, geriamuoju vandeniu, vaistais, švariais drabužiais ir pan.

Nepaprastosios padėties metu taikomos nepaprastosios priemonės: valstybės rezervo naudojimas įstatymų nustatyta tvarka; strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių, valstybinės reikšmės ir rizikos objektų sustiprinta (ginkluota) apsauga; valstybės sienos apsaugos sustiprinimas arba valstybės sie­nos priedanga; draudimas įsigyti, prekiauti, laikyti šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingąsias ir kito­kias pavojingas medžiagas ar priemones, sprogmenis; laikinas jų paėmimas iš Lietuvos gyventojų, įstaigų ir organizacijų; transporto priemonių judėjimo apribojimas; komendanto valandos įvedimas.

Taip pat: draudimas be specialaus leidimo atvykti į teritoriją, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, arba pakeisti nuolatinę gyvena­mąją vietą; užsieniečių buvimo ir tranzito per Lietuvos Respublikos terito­riją apribojimas, jų priežiūros bei vizų režimo sugriežtinimas; nustatant leidimų tvarką, ne ūkinės veiklos ir privačių suėji­mų, į kuriuos susirenka daugiau nei 50 žmonių, ribojimas; transporto priemonių ir asmenų bei jų bagažo tikrinimas siekiant surasti ir paimti neteisėtai laikomus šaunamuosius gin­klus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingą­sias ir kitokias pavojingas medžiagas bei priemones, nustatyti bei sulaikyti įstatymų pažeidėjus, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, apsaugoti gyventojų gyvybę, sveikatą ir turtą; Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo nustatyta tvarka transporto priemonių ar kito turto laikinasis paėmimas arba rekvizicija siekiant užkirsti kelią itin pavojingiems ir sunkiems padariniams arba jiems likviduoti, žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui gelbėti; nepaprastosios padėties metu teritorijoje įvedamas medicini­nis ar veterinarinis karantinas; laikinas gyventojų perkėlimas (evakuacija) iš nepaprastosios padėties teritorijos;

Asmenys, neturintys su savimi asmens tapatybę patvirti­nančių dokumentų, gali būti sulaikomi, kol bus nustatytas asmens tapatumas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms; atliekama pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra, kontrolė ir paėmimas, slapta susirašinėjimo kontrolė; apribojama asmens teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaci­ją apie ekstremaliąją situaciją ir gauti valstybės institucijų turimą apie jį informaciją; apribojamos žmogaus teisės naudotis būsto neliečiamu­mu: pareigūnai turi teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, būstas gali būti panaudotas kitiems asmenims apgyvendinti; apribojama laisvė kilnotis: uždraudžiama asmenims be specialaus leidimo pakeisti savo nuolatinę gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai pasitraukiama iš nepaprastosios padėties teritorijos arba šie asmenys evakuojami.

Taip pat: uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų; apribojamas tam tikros rūšies ar kategorijos transporto priemonių, asmenų vykimas ar prekių (daiktų) gabenimas per valstybės sieną arba laikinai uždaromi tam tikri pasie­nio postai; ribojama arba sustabdoma teisė vienytis į politines par­tijas, politines, visuomenines organizacijas ar asociacijas; uždraudžiami susirinkimai viešose vietose.

Ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas) nepaprastosios padėties teritorijoje esan­tiems arba evakuotiems gyventojams; laikinas įmonių, kitų juridinių asmenų darbo režimo pakeiti­mas, jų ūkinės veiklos pertvarkymas gelbėjimo ir atstatymo darbams atlikti; asmenų sulaikymas, siekiant užkirsti žmonių užkrečiamųjų ligų plitimą, šių asmenų hospitalizavimas ir izoliavimas bei gydymas.

Civilinė sauga karo padėties metu

Įvedus karo padėtį, valstybės, savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla pertvarkoma siekiant užtikrinti, kad būtų atliekamos gyvy­biškai svarbios valstybės funkcijos. Šios funkcijos apima civilinės saugos užtikrinimą, gaisrų gesinimą, gelbėjimo darbų vykdymą ir viešosios tvarkos palaikymą. Tai reiškia, kad net ir karo metu civiliai gyventojai turi būti apginti nuo pavojų: turi būti įgyvendi­namos gelbėjimo, evakavimo ir kitos civilinės saugos priemonės, taip pat turi būti sukurtos gyventojams išlikti būtinos sąlygos – jie turi būti aprūpinami maistu, medikamentais, kitomis medicinos pagalbos priemonėmis.

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų I papildomame pro-tokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos yra išvardintos civilinės gynybos humanitarinės užduotys, kurios nu­matytos siekiant apsaugoti civilius gyventojus (žr. 21 p.). Karo apimtose teritorijose arba vietovėse, kur vyksta arba gali vykti mūšiai, organizacijos ir personalas, vykdantis civilių gyventojų apsaugai skirtas humanitarines užduotis, pagal tarptautinę teisę atpažįstamas iš tarptautinio civilinės gynybos skiriamojo ženklo ir asmens pažymėjimo. Šiuo pažymėjimu patvirtinamas jo, kaip vykdančio civilių gyventojų apsaugai skirtas humanitarines už­duotis asmens, statusas.

Tarptautinis civilinės gynybos skiriamasis ženklas – lygiakraštis žydras trikampis oranžiniame fone. Jis naudojamas civilinės gy­nybos organizacijų, jų personalo, statinių ir inventoriaus, taip pat civilių slėptuvių apsaugai žymėti.

Perspėjimas, evakuacija; slėptuvių įrengimas ir jų tvarkymas; šviesos maskavimo priemonių naudojimas; gelbėjimo operacijos; medicininis aptarnavimas, įskaitant ir pirmąją pagalbą, taip pat religinė pagalba; kova su gaisrais; pavojingų vietovių nustatymas ir pažymėjimas; teikia socialinę pagalbą: padeda paskirstyti gautas maisto me­džiagas ir geriamąjį vandenį evakuotųjų stovyklose arba laiki­nojo apgyvendinimo vietose įkurdintiems nukentėjusiesiems; atlieka paieškos ir gelbėjimo darbus; organizuoja tarptautinės pagalbos teikimą, paskirsto gautą humanitarinę pagalbą; ieško Lietuvos gyventojų giminių užsienyje ir užsieniečių gi­minių Lietuvoje, pasimetusių kilus ginkluotiems konfliktams ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms.

Ištikus didelei nelaimei, prireiktų daug Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorių, galinčių ir gebančių pagelbėti nu­kentėjusiems žmonėms. Norintieji jais tapti gali tai padaryti jau šiandien. Tereikia susisiekti su LRKD atstovais ir užpildyti sava­norio anketą (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos kontaktai: A. Juozapavičiaus g. 10A, 09311 Vilnius, tel. (8 5) 262 8037, faks. (8 5) 261 9923, el. p. info@redcross.lt, LRKD interneto svetainė http://www.redcross.lt).

Perspėjimas ir informavimas: perspėjimo sistema, civilinės saugos signalai

Žmonės visuomet nori žinoti, kas atsitiko, ką jiems daryti, kas yra daroma situacijai suvaldyti, padėtis gerėja ar blogėja. Informuoti visuomenę apie artėjančias grėsmes ar susidariusias ekstremalią­sias situacijas yra labai svarbu. Informacija apie artėjantį pavojų mažina pavojaus laukimo baimę, o informacijos stoka kelia neri­mą ir sudaro sąlygas formuotis klaidingoms nuomonėms ir plisti gandams.

Gyventojų perspėjimo informacija turi būti gausi ir kuo iš įvairesnių šaltinių, tuomet tikėtina, kad ją išgirs daugiau žmonių ir kad žmonės labiau paisys perspėjimų. Lietuvoje veikia gyven­tojų perspėjimo ir informavimo sistema. Per ją galima informuoti gyventojus apie artėjančias ar gresiančias pavojingas situacijas, nesvarbu, kur jie gyvena – mieste ar kaime, nesvarbu, kur jie yra – namie, darbe ar kelyje. 

(Bus daugiau)

Informacijos šaltinis: KAM išleista knyga "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui (atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa)".

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.02.12; 18:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *