Keista Rimvydo Valatkos pastaba ir dar keistesnė Virginijaus Savukyno laida

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.

Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…

O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.

Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.

Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.

Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.

Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.  

Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.

Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.

Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu? 

Centre - Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.

Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.

Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.

Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?

Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.

O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.

Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.

O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.

Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.

2016.08.16; 10:39