Keisti žmonės – tie Vladimiro Putino gvardiečiai (1)

Leonas JURŠA

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado.

Nepavydėtina valdovo šlovė

Šių metų pradžioje rusų politologą, publicistą, rašytoją Vladimirą Pribylovskį rado negyvą jo bute Maskvoje. Žiniasklaida pranešė, kad 59-erių vyriškis greičiausiai mirė nuo širdies smūgio. Vyriškis sirgo diabetu ir pastaruoju metu skundėsi sveikata.

Pribylovskis – keturių dešimčių knygų autorius, sudarytojas ir  bendraautorius. Nuosekliai kritikavo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir jo sukurtą režimą.

Ne vienas iš Vladimiro bičiulių suabejojo dėl tikrosios jo mirties priežasties vien todėl, jogpolitinė žmogžudystė – įprastas dalykas šių dienų Rusijoje. Viena į rašytojo mirtį atsiliepusi skaitytoja nesislėpdama (Ala Chaslavskaja) parašė: Žmogus nuo infarkto gali mirti ir nesirgdamas diabetu. Bet šio prezidento valdymo metais buvo tiek smurtinių ir staigių (be liudininkų) mirčių, būtent kovotojų už laisvę ir demokratiją, kad savaime kyla įtarimas.

2007-ųjų pavasarį prokuratūros pareigūnai, atlikdami tyrimą baudžiamojoje byloje dėl valstybės paslapties pagarsinimo, Pribylovskio bute atliko kratą. Paėmė elektroninius kaupiklius su naujos knygos rankraščiu; Pribylovskis kartu su istoriku Jurijumi Felštinskiu rašė knygą apie Vladimiro Putino veiklą 10 dešimtmetyje Peterburge ir naujojo amžiaus pradžioje – Maskvoje.

2009-ųjų pradžioje ši knyga, išversta į anglų kalbą, išėjo Niujorke, vėliau buvo išleista keliose Europos valstybėse, o praėjus pusantrų metų – ir Rusijoje. Čia 2012 metais pasirodė antrasis monografijos „Korporacija. Rusija ir KGB amžių sandūroje“ leidimas – atnaujintas ir papildytas (kai kuriomis žiniomis, didžiąją dalį pirmojo tiražo išpirko kontora – taip žmonėse vadinama FSB). Knygoje, kaip pastebėjo vienas įžvalgus skaitytojas, net du kartus nurodoma, kad autorių nuomonė gali nesutapti su leidyklos nuomone.

Maždaug tuo pat metu Pribylovskis parašė kreipimąsi į Rusijos opozicijos veikėjus – „Putinas privalo pasitraukti“. Rašytojas ir toliau kaupė duomenis apie Putiną bei jo bendražygius, ketino paskelbti prezidento artimosios aplinkos sinonimu virtusio sodininkų bendrijos „Ozero“ steigimo dokumentus.

Minėtosios knygos įžangoje autoriai rašo: Dabartiniame pasaulyje FSB (Rusijos federalinė saugumo tarnyba) pati susivokia ir veikia kaip korporacija. Ji linkusi įskiepyti paklusnumą arba papirkti, o ne žudyti. Ir vis dėlto FSB – žudikė. Ir jeigu jai atrodo, kad turi apsiginti nuo gresiančio pavojaus, be to, nepajėgia grėsmės kontroliuoti, ji žudo. Būtent dėl to buvo nužudyti Ana Politkovskaja ir Aleksandras Litvinenka. Jie kėlė rimtą grėsmę FSB korporacijai ir nesileido kontroliuojami ar paperkami.

2010-ųjų vasario pradžioje Floridoje, JAV, mirė prieš dešimt metų čia prieglobsčio pasiprašęs rusų šnipas Sergejus Tretjakovas. Žmona, pranešusi mirties priežastimi buvus tikrai nelaimingą atsitikimą (užspringo maistu), paaiškino, kodėl tai skelbia viešai: tam, kad Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba nepriskirtų sau likvidavimo operacijos nuopelnų, nepradėtų girtis, kad jos nubaudė Sergejų.

Penkerius metus Niujorke dirbusio Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos karininko Sergejaus Trejakovo priedanga buvo Rusijos nuolatinės atstovybės Jungtinėse Tautose pirmojo sekretoriaus pareigos. Beje, jo viršininku buvo visiems žinomas Sergejus Lavrovas – dabartinis Rusijos užsienio reikalų ministras. Amerikiečių slaptųjų tarnybų agentai puse lūpų prasitarė sužinoję iš perbėgėlio nemažai paslapčių, bet konkrečiai nieko nepasakė.

2007 metais Niujorke išėjo Pito Erlio (Pete Earley) knyga „Draugas Ž. Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po šaltojo karo, paslaptys“. Lietuviško vertimo sulaukėme 2015 metais. Iš knygos sužinome, kaip aukšti rusų valdininkai (ne ir ne vien rusų) lobo vykdydami JT programą „Nafta mainais į maistą“ 1996-2003 metais, kas sukūrė ir skleidė branduolinės žiemos mitą ir kita. Prisiminkime vieną Tretjakovo papasakotą istoriją.   

Mušk savus – svetimi bijos!

2000-ųjų vasarą „Centras“ pranešė Sergejui, kad rugsėjo pradžioje naujasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyks į Niujorką dalyvauti iškilmingame pasaulio valstybių vadovų susitikime Jungtinėse Tautose. Netrukus Sergejus susitiko su skubiai į Niujorką atskridusiu Federalinės apsaugos tarnybos (FSO) vadovo pavaduotoju Aleksandru Lunkinu.

Vyrai pažinojo vienas kitą dvi dešimtis metų, todėl draugiškai vakarieniaujant Sergejus paprašė svečią papasakoti apie naująjį prezidentą, jo artimiausius patarėjus.

Lunkinas atsakė, kad ypač artimi ryšiai Putiną sieja su dviem vyrais – Jevgenijumi Murovu ir Viktoru Zolotovu, Putino pažįstamais iš nesenų laikų, kai jis dirbo Peterburgo merijoje. Sovietiniais laikais abu tarnavo Valstybės saugumo komitete (KGB). Žlugus SSRS, Murovas buvo vienu iš FSB padalinio Peterburge vadovų, o Zolotovas pakaitomis saugojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną ir Peterburgo merą Anatolijų Sobčiaką. Išrinktas prezidentu, Putinas paskyrė Murovą FSO direktoriumi, o Zolotovą paliko savo pagrindiniu asmens sargybiniu (Zolotovas apsaugai pradėjo vadovauti Putinui tapus Rusijos premjeru 1999 metais).

Jie yra tikri galvažudžiai, – įspėjo Lunkinas ir pasakojo apie jo akivaizdoje vykusį šių dviejų karininkų pašnekesį. Murovas ir Zolotovas atvirai kalbėję, kad Putinas pavydi Prezidento administracijos vadovui Aleksandrui Vološinui politinės galios, įgytos valdant Jelcinui, o atleisti jo negalįs. Netikėtai Murovas ir Zolotovas ėmę tartis, kaip pašalinti Vološiną. Kaltę galima būtų suversti čečėnų teroristams arba rusų mafijai. Jie kalbėję labai rimtai ir galiausiai nusprendę, jog Vološino mirtis Putinui daug naudos neatnešianti, nes tada reikėtų pašalinti ir svarbiausius Vološino personalo darbuotojus, kitus oligarchus; tektų žudyti ir žurnalistus, kurie, be jokių abejonių, tirs Vološino mirties aplinkybes.

Lunkino žodžiais, to pokalbio metu Murovas ir Zolotovas nusprendę sudaryti sąrašą politikų ir kitų įtakingų veikėjų, kuriuos reikią nužudyti tam, kad Putinas gautų nežabotą valdžią. Sąrašą baigus, Zolotovas pareiškęs: Labai jau jų daug. Tektų per daug žudyti – netgi mums per daug.Tie vyrai buvo pasirengę žudyti visus, kurie neįtinka Putinui.

Pitas Erlis savo knygoje pasakoja po kelių savaičių generolą Murovą ir pulkininką Zolotovą atvykus į Manhetaną patikrinti, kas padaryta dėl Putino saugumo. Sergejus vieną popietę juos nusivežė į kavinę Braiton Biče, kur paprastai vaišindavo svarbius svečius. Gurkšnojant alų paprašė aukštų viršininkų papasakoti, kaip treniruojami prezidento apsaugos darbuotojai. Zolotovas ėmė girtis. Putino asmens sargybiniai, personaliniai,  parengti daug geriau negu JAV prezidento. Putino kortežą sudaro septyni specialios konstrukcijos automobiliai ir snaiperiui neįmanoma nustatyti, kuriuo važiuoja prezidentas.  Viešumoje pasirodžiusį Putiną visuomet supa mažiausiai dvylika Zolotovo vadovaujamų asmens sargybinių. Jie ginkluoti pistoletais, iš kurių paleistos kulkos pramuša neperšaunamąsias liemenes iš pusšimčio metrų atstumo, važinėja šarvuotais automobiliais, kur yra snaiperio šautuvai, kulkosvaidžiai, granatsvaidžiais ir nešiojamosios raketų paleidimo sistemos „Osa“, galinčios sunaikinti visą batalioną.

Dar Sergejus Tretjakovas, Rusijos atstovybės JT pirmasis sekretorius ir SVR rezidentūros vadovas, išgirdo, kad kiekvienas personalinis yra kovos menų ekspertas, sugebantis vienu smūgiu nudėti užpuoliką, ir… netekęs sąmonės susmuko ant grindų.

Tai netikėtas Zolotovo smūgis į smilkinį nuvertė jį nuo kėdės. Po keleto sekundžių atsipeikėjęs, Sergejus pamatė ties juo palinkusius Murovo ir Zolotovo veidus. Murovas buvo įsiutęs: Tu jį galėjai užmušti! Zolotovas atsiprašinėdamas padėjo Sergejui atsikelti.

Šie puspročiai, kaip Sergejus juos pavadino, buvo artimiausi naujojo Rusijos prezidento draugai.

Dabar Murovas ir Zolotovas nešioja armijos generolų antpečius ir toliau tarnauja Putinui. Tiesa, Murovas jau įžengė į aštuntą dešimtį ir ko gero netrukus bus priverstas trauktis, juo labiau kad viršum tauriai pražilusios generolo galvos ėmė tvenktis debesys.

Tuo tarpu 62-ejų Zolotovas neseniai palypėjo dar aukščiau, taip aukštai, kad daugiau nėra kur: Putinas paskyrė buvusį personalinį neseniai įsteigtos nacionalinės gvardijos (Rusgvardijos) vyriausiuoju; šios pareigos prilygsta federalinio ministro postui. Zolotovas pateko tarp 14 aukščiausių valstybės pareigūnų, sudarančių Saugumo tarybą.

Generalisimas slepiasi šešėlyje

Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako žmona Liudmila Naruseva apie Zolotovą (šis 10 dešimtmečio pirmoje pusėje saugojo ir ją, ir tada dar paauglystėn žengiančią, bet jau įnoringą dukra) pasakė, kad jos sargybinis mėgo deklamuoti eilėraščius apie meilę. Dar keli bruožai: dievobaimingas, kuklus, geria, bet niekada nepasigeria, keikiasi ne daugiau už kitus. O štai ką pasakė žmogus, dirbantis Rusijos vidaus reikalų ministerijoje: Žiaurus, uždaras, pasirengęs viskam, kad pasiektų ko nori. Maskvoje Zolotovą už akių pradėta pravardžiuoti Generalisimu – sako todėl, kad mėgo žvaigždutes antpečiuose (2000 metais jis buvo viso labo pulkininkas, o 2006-aiais – generolas pulkininkas; kita vertus, turi ordinų, kuriais apdovanojami gyvybe rizikavę žmonės).

Zolotovas vengė fotografų ir į jų akiratį patekdavo dažniausiai būdamas už prezidento nugaros (jį ir vadino Putino šešėliu). Tačiau yra dvi ypatingos nuotraukos. Vienoje jis stovi ant tanko tarp penkių sargybinių, apsupusių Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, – tai 1991 metų rugpjūčio19-oji, Jelcinas savo garsiojoje kalboje smerkia valstybinio perversmo kurstytojus.

Kai buvusio Jelcino apsaugos tarnybos vadovo Aleksandro Koržakovo prieš kelerius metus žurnalistai paprašė pasakyti savo nuomonę apie Zolotovą, šis dabar pensininkas, o 1991-1996 metais vos ne antras žmogus valstybėje, skirstęs ministrų portfelius ir naftos koncesijas, atkirto: Aš apie niekšus nekalbėsiu! Vis dėlto kai ką pasakė: Jis yra labai kerštingas, lygiai kaip ir mūsų pirmasis asmuo, kuriam jis artimas. Rusijos specialiųjų tarnybų istorikas, buvęs karinės žvalgybos (GRU) specialiosios paskirties dalinio karininkas Borisas Volodarskis Zolotovą apibūdino kaip labai ištikimą patronui (visi vienu balsu tvirtina apie jo didelę ištikimybę Putinui) ir griežtą kitiems: Jis pats yra stiprus fiziškai, labai žiaurus. Nieko stebėtina, kad Koržakovas atsisakė apie jį kalbėti, aš stebiuosi, kad jis išdrįso pavadinti jį niekšu.

Greičiausiai Koržakovas 1992 metais pasiuntė Zolotovą į Sankt Peterburgą tam, kad jis ne tik saugotų Sobčiaką, bet ir sektų jį, nes šis kaip ant mielių iškilęs aikštingas profesorius galėjo užsimoti ir į prezidento sostą. Nors gali būti, kad Jelcino artimiausias sargybinis tiesiog ištrėmė iš sostinės jam nepatinkantį pavaldinį; Koržakovas taip pat buvo žiaurus ir klastingas, be gailesčio šalino iš kelio priešininkus.

Generolų pagarba nuodėmingam velioniui

Kitoje nuotraukoje Zolotovą matome iš cerkvės išeinančių žmonių būryje, kiek atokiau; 2004 metų rugsėjo 27-ąją Rusijos prezidento apsaugos tarnybos vadovas atskrido į Peterburgą dalyvauti laidotuvėse.

Buvo daug kitų žinomų ir įtakingų ponų. Atvyko miesto ir visos Šiaurės Vakarų federalinės apygardos vidaus reikalų valdybų viršininkai, taip pat Rusijos vidaus reikalų ministerijos vidaus saugumo departamento viršininkas. Čia galėjai pamatyti Rusijos valstybinės dūmos deputatą (mums pažįstamą televizijos žurnalistą Aleksandrą Nevzorovą) ir senatorių, oligarchą ir žiniasklaidos atstovą (enciklopedinės serijos „Banditiškasis Peterburgas“ ir kitų kūrinių autorių, miesto žurnalistų sąjungos vadovą Andrejų Konstantinovą), taip pat ne vieną prieštaringai vertinamą verslininką (pavyzdžiui, Tambovo gaujos lyderiu vadinamą Vladimirą Barsukovą).

Velionį palaidojo kapinėse-memoriale, kur ilsisi blokados smaugiamo Leningrado gynėjai, mokslininkai, kultūros veikėjai, paskendusio povandenio laivo „Kurskas“ jūreiviai… Viktoras Zolotovas su artimaisiais (kitų prie kapo duobės nepakvietė) užbėrė ant raudonmedžio karsto saują žemių.

Atsisveikinimo salvės Serafimo kapinėse ne vieną nustebino: juk laidojo ne pulkininką ar generolą, ne didvyrį, o vieną iš daugelio privačių apsaugos bendrovių direktorių, 42-ejų Romaną Cepovą. Didesniems Piterio kriminalinio pasaulio žinovams jis buvo vienasautoritetų, kai kada jį pavadindavo net nevainikuotu Peterburgo karaliumi, miesto šeimininku 24 valandas (minėtąjį Barsukovą anksčiau vadino „tik“  Peterburgo naktiniu gubernatoriumi).

Jam buvo iškelta ne viena baudžiamoji byla – už neteisėtą ginklo laikymą, pinigų prievartavimą, smurtą, grasinimą nužudyti. Tiesa, jis kiekvieną kart išbrisdavo iš balos sausas. Anuo metu jį kvotęs vienas Peterburgo kriminalistas, kovotojas su organizuotu nusikalstamumu, ne taip seniai piktinosi, kad visos Romanui Cepovui iškeltos baudžiamosios bylos buvo nutrauktos, kai jis įgijo žinomų globėjų, skundėsi: Vėliau kaip tik Cepovas tapo didžiausia mūsų miesto rykšte. Naudodamasis tų pačių globėjų neribota parama, bendraudamas su visais miesto kriminaliniais autoritetais, jis virto neliečiamuoju, šitas kiaurai kriminalinis žmogus šokdino visą miesto vidaus reikalų valdybą.

Tad kodėl palydėti šio kiaurai kriminalinio žmogausį paskutinę kelionę atskrido pats prezidento Putino asmeninės apsaugos viršininkas? Kas juos siejo?

Nuotraukoje: Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas.

(Bus tęsinys)

2016.05.21; 06:49