Keisti žmonės – tie Vladimiro Putino gvardiečiai (4)

Leonas JURŠA

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado

Geležinis medkirtys prisišnekėjo

Šių metų kovo pabaigoje Ispanijos teismas leido suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės (FSKN) direktoriaus pavaduotoją Nikolajų Aulovą ir paskelbti jo tarptautinę paiešką.

Ispanijos prokurorai generolą pulkininką Aulovą kaltina bendrininkavimu su Peterburgo autoritetų Genadijaus Petrovo ir Aleksandro Malyševo vadovaujama tarptautine nusikalstama bendrija, veikusia Ispanijoje nuo 1996 metų.

Vadinamosios rusų mafijos Ispanijoje vadeivos ir jų parankiniai buvo suimti 2008-ųjų vasaros pradžioje. Rusų mafija kaltinama pinigų plovimu, užsakomaisiais nužudymais, prekyba ginklais ir narkotikais, turto prievartavimu, dokumentų klastojimu, kobalto ir tabako kontrabanda. Anot prokurorų, su rusų mafija bendrininkavo keliolika Rusijos aukštų valdininkų, pareigūnų, verslininkų.

Paskelbus FSKN direktoriaus pavaduotojo Aulovo tarptautinę paiešką, kai kurie Rusijos naujienų agentūros suskubo aiškinti, esą jis kaltinamas prisidėjęs prie narkotikų kontrabandos („Viktoras Ivanovas priglobė narkotikų prekeivį“).

Atrodo, pirmasis apie tai prabilo Rusijos visuomeninių organizacijų sąjungos „Rusija be narkotikų“ prezidentas Sergejus Ivanovas. Pareiškęs, jog prieš 5-6 metus Rusijoje narkotinių medžiagų vartojimas buvo gerokai sumažėjęs, o dabar padėtis smarkiai pablogėjo, šis medicinos daktaras užsipuolė savo bendrapavardį FSKN vadovą Viktorą Ivanovą. Girdi, Ivanovas – dantis praėdęs kadrų parinkimo specialistas (кадровик): kaip jis galėjo leisti prekybą narkotikais per savo pavaduotoją? Suprask, neapsižiūrėjo Ivanovas, apsiriko, ir priėmė pavaduotoju generolą, kuris viena ranka atiminėja narkotikus, o kita pardavinėja.

Tiesą sakant, Ispanijos prokurorai, nors kaltinamojoje išvadoje ir kalba apie prekybą narkotikais, konkrečiai Aulovui to neprikiša. Juo labiau kad FSKN direktoriaus Viktoro Ivanovo pavaduotoju jis buvo paskirtas tų pačių 2008-ųjų vasaros pradžioje, kai Ispanijos civilinės gvardijos kovotojai suėmė rusų mafiją, o iki tol vadovavo Rusijos vidaus reikalų ministerijos Centrinės federalinės apygardos vyriausiajai valdybai (nuo 2006 metų lapkričio).

Kaip tik 2006-ųjų pabaigoje ispanai ir pradėjo įrašinėti mafijos vadeivų ir jų bendrininkų Rusijoje telefoninius pokalbius. Generolas Aulovas autoritetui Petrovui skambino net 74 kartus, pats sulaukė 4 vadeivos skambučių. Gangsteriai generolą vadino „Kolia“ (Leningrade jis buvo gavęs „Geležinio medkirčio“ pravardę). Jie nepamiršo pasveikinti Centrinės apygardos (Maskva ir apie 20 sričių) milicijos viršininko su paaukštinimu į generolus leitenantus…

Nenustatytas aukštas valdininkas Maskvoje

Be kitų dalykų, anot Ispanijos prokurorų, Aulovas per nenustatytą aukštą valdininką Maskvoje padėdavo suimti Petrovo nurodytus asmenis; taip 2007 metų rugsėjį buvo suimtas ir Vladimiras Kumarinas (vėliau Barsukovas), Peterburge 10 dešimtmetyje vienų vadintas naktiniu, kitų – juoduoju gubernatoriumi.

Dėl Kumarino, tai buvęs Rusijos dūmos deputatas Michailas Gluščenka pasakė Petrovui, jog tuo reikalu reikia susitikti su „Kolia“ (Gluščenka 2009 buvo suimtas ir 2015 nuteistas 17 m. kalėti dėl deputatės Galinos Starovoitovos nužudymo organizavimo). Netrukus gangsteriai dalijosi gera naujiena: Kumarinas suimtas „Caro“ nurodymu.

Ispanijos prokurorai nusprendė, jog „Caru“ gangsteriai vadino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Žinoma, „Caras“ negalėjo skambinti „Koliai“. Prezidentui užtekdavo pasakyti žodį savo padėjėjui Viktorui Ivanovui. O šis su „Geležiniu medkirčiu“ buvo pažįstamas dar iš Leningrado laikų. Taip pat ne paslaptis, jog prezidento patarėjas buvo numatęs Aulovui vidaus reikalų ministro postą (žinoma net už kokias paslaugas). Todėl galima numanyti, kas yra tas nenustatytas aukštas valdininkas Maskvoje, padėdavęs milicijos generolui leitenantui Aulovui vykdyti rusų mafijos Ispanijoje vadeivos nurodymus.

Štai kaip gali būti – o tai patyręs gydytojas psichiatras, sąjungos „Rusija be narkotikų“ prezidentas, pats 13 metų išdirbęs SSRS ir Rusijos vidaus reikalų organuose, stebisi: kaip Viktoras Ivanovas galėjo savo pavaduotoju pasirinkti narkotikų prekeivį! (Suskato kritikuoti praėjus kelioms dienoms po to, kai prezidentas Putinas savo įsakais panaikino Federalinę narkotikų apyvartos kontrolės tarnybą ir Federalinę migracijos tarnybą).

Beje, jau 2009 metais Ispanijos žiniasklaida paskelbė Genadijaus Petrovo ir Nikolajaus Aulovo telefoninius pokalbius, rašė apie tai ir kai kurie rusų internetiniai leidiniai, bet FSKN direktorius Viktoras Ivanovas nė piršto nepajudino. 2010 metais ispanų prokurorai siūlėsi atvykti į Maskvą ir apklausti įtariamąjį, tačiau rusai atsisakė bendradarbiauti.

2011 metais „Geležinis medkirtys“ tapo policijos generolu pulkininku (reikėjo prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsako, kad šis aukštas laipsnis būtų suteikiamas FSKN vadovams). Žiniasklaida vėl pagyvėjo nuo 2015 metų vidurio, kai prokurorai nusiuntė rusų mafijos suėmimo bylą į teismą. Viktoras Ivanovas užsistojo savo pavaduotoją, britų nacionaliniam dienraščiui „The Guardian“ pareiškęs, kad Aulovas nuolat bendravo su Petrovu kaip su savo informatoriumi – tas esą jam teikė naudingą informaciją kai kuriais klausimais

Esama įtarimų, kad generolas Aulovas galėjo turėti ir daugiau šeimininkų, kuriems ištikimai tarnavo. Slapta įrašytame telefono pokalbyje Borisas Berezovskis iš Londono klausia savo maskviškio pašnekovo: O kaip tas? Na kaip jį… Pavardės neatsimenu. Na… Na mentas mūsų. Atsiprašau, informatorius… Chi-chi-chi. Pašnekovas primena pavardę ir prašo, kaip tartasi, apie tai nekalbėti telefonu. 

Jau po to, kai panaikinus FSKN baigėsi ir generolo Aulovo karjera, FSB generolas majoras ir policijos generolas leitenantas atsargoje, profesorius, knygų autorius Aleksandras Michailovas pareiškė, jog vidaus reikalų sistemoje Aulovas buvo pripažintas kaip visiškai netinkamas. Ar tik nesumenkina dvigubas generolas, 2008 metais atsistatydinęs iš FSKN pavaduotojo pareigų, savo įpėdinio nuopelnų?

Aulovo biografijoje nurodoma, kad 1988 metais jis buvo paskirtas Šiaurės Vakarų krašto kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos viršininko pavaduotoju. Jam vadovaujant operatyviniai darbuotojai nukenksmino (обезвредили) Sankt Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo nario Jurijaus Šutovo vadovaujamą gaują.

Gyvas užmūrytas

Šutovo gaujos narius apkaltino padarius daugiau kaip 20 sunkių ir ypatingai sunkių nusikaltimų, tarp jų buvo 8 užsakomieji nužudymai ir keturi pasikėsinimai nužudyti. Tyrimas vyko dvejus metus. Teismas truko penkerius metus (beje, 2002 metais tardymo izoliatoriuje laikomą Jurijų Šutovą perrinko į miesto susirinkimą). 2006 metais Peterburgo miesto teismas pripažino gaujos narius kaltais. Šutovą nuteisė kalėti iki gyvos galvos.

Nuteistojo advokatai parašė skundą Europos žmogaus teisių teismui dėl daugybės proceso pažeidimų: jau vien to, kad posėdžiai vykdavo iš viso nedalyvaujant teisiamajam ir jo gynybai, pakanka pripažinti teismą buvus neteisingą. Bet Strasbūro sprendimo jis nesulaukė – 2014 metais mirė kolonijoje eidamas 69-tuosius, kaip tvirtinama, tris paras nesulaukęs medicinos pagalbos.

Vienas iš Šutovo pasekėjais vadinamų Peterburgo laikraščio „Novyj Peterburg“ (Naujasis Peterburgas) žurnalistų, Antrejus Andriuščenka, teigia: Jeigu Šutovą būtų teisęs prisiekusiųjų teismas, jis būtų buvęs išteisintas. Šutovo byloje nėra nei vieno juridiškai įrodyto epizodo. Tai buvo valdžios provokacija, arba, teisingiau, Vladimiro Putino.

Kai kurie leidiniai dar prieš prasidedant teismui Šutovą vadino banditu. Antai utro.ru žurnalistė klausė, kaip apsispręs Sankt Peterburgo deputatai: ar išleis, ar neišleis į laisvę Galinos Starovoitovos nužudymo organizatorių, leisdama skaitytojams suprasti susidorojimą su Rusijos valstybės dūmos nare (1998 metų rudenį) buvus neabejotinai Šutovo užsakytą. Ir toliau aiškino, kad dėl šito didelį triukšmą sukėlusio nužudymo Šutovo komanda ir sudegė (vėliau išaiškino kitą Starovoitovos žudiką ir kitus užsakovus).

Dar utro.ru priminė, kad Šutovas buvo suimtas 1992 metų pavasarį, bet byla iširo liudytojams atsisakius savo parodymų, ir 1996 metais Vyborgo teismas jį išteisino. Vėlgi reikia suprasti, jog liudytojams neišsigandus Šutovas tikrai būtų buvęs nuteistas už jam inkriminuojamus nusikaltimus, tarp kurių buvo ir…Lietuvos pasieniečių ir muitininkų sušaudymo Medininkuose, pasikėsinimo į Azerbaidžano prezidentą Elčibėjų organizavimas.

Tai, kas atsitiko Sankt Peterburgo Kalinino rajono teisme 1999 metų rudenį, Rusijos teisėjų tarybos prezidiumas pripažino buvus šiurkščiausią teismo įstaigoje nustatytos tvarkos pažeidimą. Ir vėl viskas dėl Jurijaus Šutovo. Tų metų pradžioje jį, neseniai išrinktą Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo nariu, suėmė antrą kartą, bet rudenį teismas pakeitė kardymo priemonę ir salėje paleido į laisvę. Po 4,5 minučių (viską nufilmavo televizija) į salę įsiveržė juodomis kaukėmis dėvintys OMON (milicijos ypatingosios paskirties dalinys) kovotojai, aptalžė kas papuolė po ranka (automatu), o labiausiai Šutovą, surakino jį antrankiais ir išvežė nežinoma kryptimi. Vėliau paaiškėjo, kad tai padaryta nurodžius miesto prokurorams, kurie inkriminavo Šutovui dar 11 nusikalstamų epizodų. Tas pats teisėjų prezidiumas OMOM veiksmus pavadino nepagarba teismui. Bet Šutovas laisvės daugiau jau neišvydo.

Rašytojui plaktuku per galvą

Taip susidėjo, kad antrą kartą Šutovą suėmė praėjus dviem savaitėms po to, kai populiariame „Naujojo Peterburgo“ laikraštyje pasirodė naujajam FSB direktoriui nemalonus straipsnis: esą KGB vadovybė Vladimirą Putiną iš misijos Vokietijos Demokratinėje Respublikoje turėjo atšaukti, nes jis buvo pastebėtas bendraujant su priešininko agentūrinio tinklo atstovu; straipsnio niekas nepasirašė, bet visi suprato, jog tai Šutovo darbas.

Kiek anksčiau tas pats laikraštis parašė apie Peterburgo vyriausybės vadovo Anatolijaus Sobčiako ir jo pavaduotojo Vladimiro Putino  finansines aferas: apie 10 mln. dolerių buvo išvežta į užsienį ir investuota į nekilnojamąjį turtą Prancūzijoje. Jau po Šutovo suėmimo laikraštis aprašė istoriją, kaip Putinų šeima užėmė butą viename iš geriausių Peterburgo rajonų. 

Kadangi 1999 metų pavasarį Šutovą jau laikė tardymo izoliatoriuje, išeitų, ten jis ir parašė „Reportažą su kilpa ant kaklo“, pasirodžiusį vėlgi „Naujajame Peterburge“. Šutovas rašo, jog nuolat junta ant savo nugaros rusvą lazerinio taikiklio tašką: Putinas jį medžiojo todėl, kad jis, Šutovas, daug žinąs apie buvusį Smolnio valdininką. Lazerinis taikiklis – metafora. Tik Šutovas ir savo advokatei Karinai Moskalenko pasakojo, jog keletas kalinių, įkurdintų jo kameroje, prisipažino buvę įkalbinėjami, bet atsisakę jį pašalinti.

Šutovas mėgo rodyti savo narsų maištingumą ir svarbą, bendravo su visais Piterio sluoksniais, todėl iš tiesų daug žinojo. Pasak populiarios televizijos laidos „600 sekundžių“ vedėjo Aleksandro Nevzorovo, buvo apdovanotas literatūriniais gabumais. Ir pats sakėsi esąs koks ne koks, bet rašytojas. Parašė septynias knygas ir apie 300 straipsnių-pamfletų.

Pirmą knygą sėdo rašyti tuoj po to, kai pasitraukė (ar buvo paprašytas išeiti) iš Leningrado tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako komandos, kurioje buvo Vladimiras Putinas, Igoris Sečinas, Aleksejus Kudrinas, Dmitrijus Medvedevas ir nemažai kitų, tada nežinomų, bet vėliau išgarsėsiančių veikėjų. Knygos herojumi turėjo tapti buvęs jo patronas Sobčiakas, aiškiai jį nuvylęs. Kaip ir kiti demokratai. Šutovo užmojams Smolnyje buvo ankšta.

1991 metų rudenį Šutovą užpuolė įeinantį į butą ir praskėlė šeimininkui galvą po ranka papuolusiu jo paties plaktuku. Milicija nustatė, kad tai buvo kėsinimasis apiplėšti butą. Paties Šutovo tvirtinimu, įsibrovėliai spėjo pagrobti dalį rankraščių, kai kuriuos dokumentus ir madingą odinę striukę. Šutovui kiaušą užtaisė titano plokštele. Vieną užpuolikų jis atpažino vėliau, kai milicijos pareigūnai atėjo daryti oficialios kratos.

Netrukus dienos šviesą išvydusi knyga vadinosi „Собчачье сердце“ (Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ parafrazė), bet versti „Sobčiako širdis“ būtų netikslu, nes autorius knygą pradėjo tokiu sakiniu: Čiukčiai sobčiaku vadina išbrokuotą šunį, netinkamą net kinkiniui, iš kurio nėra jokios naudos, tik išlaidos šėrimui. Tai buvo pirma knyga iš jo sumanytos serijos „Vagys“ (Ворье). Knygoje teko visiems, kas griauna Tėvynės galybę – autorius juos pavadino pasiutusių šunų gauja, apvogusia savo motiną ir spekuliuojančia jos kūno dalimis turguje arba, kaip dabar madinga, rinkoje. Stipriai pasakyta.

Antrą serijos knygą Šutovas rašė jau už grotų. Joje pasakoja, kas per veikėjai yra Anatolijus Čiubaisas ir kiti Sobčiako bendražygiai ir kaip visus apvogė. Šutovą jau tą kartą turėjo nuteisti, bet teismai tada dar nebuvo tokie paklusnūs.

1996 metais Šutovui buvo patikėta vadovauti regioninei komisijai privatizavimo rezultatams tirti. Komisija išaiškino milžiniškus grobstymus, o jis parašė apie tai knygą sunkiai išverčiamu pavadinimu („Какзакаляласьшваль“) ir įgijo dar daugiau priešų.

Jeigu reikia, nuteis ir velionį

Igoriui Izmestjevui – 50 metų. Jis buvęs: politikas ir verslininkas, pretendentas į Baškirijos prezidento postą (2003), Rusijos parlamento Federacijos tarybos narys (2001-2006). 2010 metais nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir leidžia likusias gyvenimo dienas ypatingojoje kolonijoje „Baltoji gulbė“.

2006 metais Maskvos teismas pagal Federalinė saugos tarnybos (FSO) ieškinį pripažino, kad Rusijos federacijos tarybos narys Igoris Izmestjevas neteisėtai įsigijo 2 ha žemės sklypą Pamaskvėje. Teismas įpareigojo Izmestjevą nugriauti ten pastatytą 40 mln. eurų vertės namą, nes statyba nebuvo suderinta su FSO.

Pats verslininkas aiškino, jog jo nelaimės prasidėjo po to, kai jis atsisakė Prezidento reikalų valdybai pusvelčiui parduoti savo prabangų namą, stovintį priešais Rusijos prezidento rezidenciją „Novo Ogariovo“, tik kitame Maskvos upės krante. 2007 metų pradžioje jį suėmė. Prokurorai apkaltino vadovavus nusikalstamai gaujai, organizavus 14 nužudymų ir penkis kėsinimusi nužudyti, du padegimus. Paaiškėjus, kad prisiekusieji linksta išteisinti buvusį senatorių, kolegija buvo išvaikyta. Izmestjevą apkaltino terorizmu, o Rusijos valstybinė dūma priėmė įstatymą, jog terorizmo bylas nagrinėja ne prisiekusiųjų, o profesionalieji teismai.

Izmestjevo kaltinimą prokurorai grindė dviejų liudytojų, padariusių sunkius nusikaltimus, parodymais. Vėliau jie prisipažino parodę, jog Ismestjevas yra nusikaltimų organizatorius ir vadovas, bendradarbių (tyrėjų) spaudžiami ir grasinami. Už tai jiems žadėjo sušvelninti bausmes. Bet buvusio senatoriaus likimo tai dar nepakeitė.

Ne kitaip ir Šutovo gaujos byloje. Vienam liudytojui užteko pasakyti, kad pažinojo Šutovą ir kad tas kažin kokiam reikalui rinko žmones; šis 10 žmogžudysčių, plėšimais, pagrobimais kaltinamas liudytojas gavo 10 metų kalėjimo. Kitas liudytojas zonoje kažin kokiu būdu iš reklaminio laikraščio sužinojo apie nužudytą teisininką ir suprato, kad tai tas pats žmogus, kurį matė kadaise laisvėje, kai bičiulis siūlė dėl uždarbio jį šnipinėti ir minėjo mieste žinomo deputato Šutovo pavardę…

Pasak kai kurių sąmokslo teorijų narpliotojų, daugelio nužudymų užsakovė yra pati Kremliaus čekistų gauja, kuri viešai skelbia apie savo nusikaltimus, bet šias piktadarystes primeta kitiems žmonėms, o save vaizduoja svarbiausiais kovotojais su blogiu. Taip jie  gauna trejopą naudą. Pirmiausia, jiems yra naudingas pats nusikaltimas. Antra, galima pašalinti tuos, kurie trukdo, suvertus jiems kaltę. Trečia, kaip sakyta, jie pagarsėja kaip nusikaltimų, kurių visas aplinkybes žino, aiškintojai.

Tiesa, tam reikia turėti įtaką teismams ir kontroliuoti žiniasklaidą. Tada žmogų padaryti nusikaltėliu nesunku: reikia jį apšmeižti žiniasklaidoje, o vėliau nuteisti kišeniniame teisme.

Taip atsitiko su Sergejumi Magnitskiu. 2008 metais advokatas išaiškino valstybės pareigūnus pavogus 200 mln. dolerių, bet pats buvo apkaltintas, patupdytas už grotų ir ten numarintas. 2013 metais Maskvos teismas Magnitskį pripažino kaltu dėl vengimo mokėti mokesčius – kaip supratote, velionį…

Tas pats buvo su Šutovu.

O ko galima buvo tikėtis, kai Kremliaus kontroliuojama televizija (ORT) ištisą laidą skyrė supliekti kažin kokiam regiono deputatui, baigtam banditui (отморозок), kuris užsimanė papasakoti, kas yra Vovikas Putinas? Žinoma, laidos vedėjas Michailas Leontjevas negalėjo to imtis be šeimininko, Boriso Berezovskio, nurodymo, o šis…

Tuo metu  Vladimiras Putinas jau vadovavo vyriausybei ir Boriso Jelcino buvo paskirtas įpėdiniu.  

(Pabaiga)

2016.06.08; 06:31