Kęstutis Masiulis: “Klysta tie, kas mano, kad į politikus galima spjaudyti kiek tik norima”


Žinomą parlamentarą profesorių Kęstutį Masiulį labiausiai žeidė neteisingos žinios, paskelbtos tuomet, kai jis kovojo su „UAB Rubicon group”. Ir prisipažįsta, kad melą išgyvena skaudžiai.

Prof. Kęstutį Masiulį kalbina LRT laidos „Įžvalgos” vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas.

Ar sutinkate su mintimi, kad Lietuvoje vis daugėja pseudoskandalų, šmeižto?

Sutikčiau. Reikalas tas, kad politikai vis labiau perpranta dominuojančios į šou orientuotos žiniasklaidos poreikį ir atitinkamai orientuoja savo viešąjį kalbėjimą.

Atkreipkite dėmesį kaip išnyko kadaise kiekvienoje televizijoje buvusios politinių diskusijų laidos. Toks žanras išliko tik LTV. Komercinėje žiniasklaidoje politinių diskusijų laidų vieton stojo pokalbių šou laidos, kuriose žūt būt siekiama aptariamas temas ir herojus skandalizuoti. Todėl rimti politikai tokių laidų vengia, o skandalistai jose tarpsta.

Taip visuomenei gali susidaryti tariamas įspūdis, kad netgi pasikeitė politikos esmė, kad joje padaugėjo skandalų, kad nebeliko rimto turinio. Tačiau iš tikro tai tėra savotiška optinė aberacija, labiau nulemta ne pačios politikos pokyčio, bet pasikeitimų žiniasklaidoje.

Ar galite papasakoti Jus skaudžiausiai palietusį šmeižtą, nepatikrintą, iškreiptą informaciją, pasirodžiusią viešoje erdvėje?

Kuomet turėjau dvi man „UAB Rubicon group“ iškeltas bylas, tai tuo pat metu gal kokius dvejus metus metu šios žiniasklaidos leidinyje „Vilniaus žinios“ ir jos televizijoje „Penktasis kanalas“, apie mane buvo paskelbta apie tris dešimtis melagingų teiginių, o žeminančių epitetų buvo prikabinta antra tiek (buvau juos surinkęs, nes buvau raginamas kelti bylą).

Kadangi tokie šmeižtai yra skausmingi, tai nenorėčiau pats savo rankomis dar berti druskos ant senų įskaudinimų ir jų nedetalizuosiu. Tepaskysiu, kad klysta tie, kas mano, kad į politikus galima spjaudyti kiek tik norima, esą „jie yra pripratę“. Bent jau man tai visada skauda.

Kaip į tai reagavote?

Partijos kolegos ir vadovai neretai prašo reaguoti į šmeižimą, nes jį priima ir kaip partijos įvaizdžio menkinimą. Tačiau aš paprastai nutyliu. Manau, kad purvas mažiausiai prikimba, ypač, kai į jį nereaguoji. Bent jau savo vidinę ramybę taip aš labiausiai apsaugau. Be to manau, kad  bylinėjimaisi tik dar apsikartina gyvenimą ir per juos įsigyjami papildomi vargai.

Taigi … stengiuosi nenusileisti iki apkalbininkų lygmens ir nepradėti atsakinėti tuo pačiu. Liaudis ne veltui mokė: „Š… vengi ne todėl, kad bijai, bet todėl, kad smirda…”

Ar nemanote, kad labai dažnai tokią realybės neatitinkančią informaciją pateikia ne oponuojančių partijų atstovai, bet tos pačios partijos bendražygiai, nes partijos viduje vyksta kova dėl vietų sąraše, postų ir pan.

Žinote, kartais iš tikro būna labai smalsu sužinoti kas tų apkalbų šaltinis. Deja, ne visada sužinai. Neatmetu, kad gali būti ir vidinių inspiravimų. Tačiau nereiktų sumenkinti ir išorės konkurentų veikimo, nes jiems neretai atrodo patrauklu sumenkinti priešininkų autoritetą ir tame kontraste laimėti elektorato simpatijas. Tačiau ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie vidinę konkurenciją.

Galiausiai čia ne be nuodėmės yra ir į skandalus orientuota žiniasklaida, kuri mielai imasi pūsti tuščius tariamų skandalų burbulus (o juk to galėtų nedaryti). Lietuvoje tikrai nėra taip, kad solidžiu save laikantis žiniasklaidos kanalas iki panagių tikrintų informaciją, prieš ją paskelbiant.

Kaip manote, ko reikia, kad būtų kuo mažiau šmeižto viešoje erdvėje?

Reiktų ryškesnės perskyros tarp bulvarinės ir rimtosios žiniasklaidos. Bulvarinėje šmeižtai bus visada, nes tai jų kasdienė duona. Tačiau rimtoji žiniasklaida turėtų vadovautis jai būtinais principais – neskleisti nepatikimos informacijos (tarkime kokio nors vieno piliečio skandalingai reiškiamos nuomonės).

Nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

www.tinklink.lt

2012.02.19

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *