Kuo gresia emigracija


Kaž­kas nu­ti­ko lie­tu­viams – vi­si ver­žia­si iš­va­žiuo­ti iš gim­to­jo kraš­to, sa­vo  tė­vy­nės. Jau ba­lan­dį iš­vy­ki­mą už­si­re­gist­ra­vu­sių emig­ran­tų skai­čius dau­giau kaip pen­kis kar­tus (!) vir­ši­jo anks­tes­nių mė­ne­sių iš­vy­ki­mą.

Kaip ro­do Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­nys, iki ba­lan­džio iš­vy­ki­mą iš ša­lies de­kla­ra­vo apie 2000 lie­tu­vių kas mė­ne­sį (ko­vą jų bu­vo 2112, va­sa­rį – 1822, sau­sį – 1742), o štai ba­lan­dį – dau­giau nei 11 tūks­tan­čių.

Aiš­ku, de­kla­ra­vu­sių­jų iš­vy­ki­mą skai­čiaus di­dė­ji­mą ba­lan­dį ga­li­ma sie­ti ir su A. Ku­bi­liaus vy­riau­sy­bės Svei­ka­tos drau­di­mo įsta­ty­me įves­tais Privalomo­jo svei­ka­tos drau­di­mo (PSD) mo­kes­čio skai­čia­vi­mo „ypa­tu­mais“, pa­gal ku­riuos vi­si nuo­la­ti­niai Lie­tu­vos pi­lie­čiai, taip pat iš­vy­ku­sie­ji į ki­tas ša­lis dar­bo ieš­ko­ti, bet iš­vy­ki­mo ne­dek­la­ra­vę, stai­ga ta­po „vals­ty­bės sko­li­nin­kais“ ir tu­rė­jo su­mo­kė­ti pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo įmo­kas.

Tarp to­kių prie­vo­li­nin­kų ir pa­te­ko „ne­le­ga­lie­ji“, t. y. ne­dek­la­ra­vu­sie­ji iš­vy­ki­mo, emig­ran­tai. Ba­lan­džio pra­džio­je bu­vo pa­reikš­ta, kad net ir tie, ku­rie ne­si­gy­dė, vis tiek li­ko sko­lin­gi vals­ty­bei – maž­daug po 800 li­tų. Svar­biau­sia, ta per­nykš­tė „sko­la“ kau­pia­si – ge­nia­lie­ji Per­mai­nų ko­a­li­ci­jos vy­riau­sy­bės vy­rai nė ne­pa­gal­vo­jo apie tai in­for­muo­ti stai­ga „įsi­sko­li­nu­sius“ žmo­nes. To­kį vy­riau­sy­bės spren­di­mą su­kri­ti­ka­vo net­gi TS-LKD gar­bės pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis, pa­ly­gin­da­mas šį įsta­ty­mą su 1991 m. sau­sio mė­ne­sio Pruns­kie­nės vy­riau­sy­bės ke­lis kar­tus pa­kel­to­mis kai­no­mis, tai pa­va­di­nęs „prie­šo pa­kiš­ta laik­ro­di­ne bom­ba“.

Bet tuo kvai­lu Vy­riau­sy­bės žings­niu, su­kė­lu­siu dau­gy­bę ku­rio­zi­nių at­ve­jų (re­dak­ci­ja tu­ri pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos apie šiuos atvejus, tik ne­sie­kia „dau­žy­ti“ val­džios vy­rų – jie vis dar ža­da tai­sy­ti sa­vo „klai­das“), ga­li­ma aiš­kin­ti ba­lan­džio mė­ne­sį pa­di­dė­ju­sį už­si­re­gist­ra­vu­sių­jų emig­ran­tų skai­čių (ba­lan­dį šis skai­čius bu­vo tik­rai pa­di­dė­jęs iki 11 324). Ta­čiau ko­dėl nau­jų­jų emig­ran­tų skai­čius ne­slūgs­ta jau ket­vir­tą mė­ne­sį? Pa­vyz­džiui, lie­pą iš­vy­ki­mą de­kla­ra­vo 10 898 emig­ran­tų, bir­že­lį – 8782, ge­gu­žę – 10 011. Kas vyks­ta Lie­tu­vo­je? Ko­dėl de­kla­ruo­jan­čių iš­vy­ki­mą emig­ran­tų srau­tas ne­ma­žė­ja iki šiol?

Šie skai­čiai pa­si­ro­do dar grės­min­ges­ni, kai pa­si­žiū­ri­me į sta­tis­ti­nius duo­me­nis. Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas, rem­da­ma­sis gy­ve­na­mo­sios vie­tos de­kla­ra­vi­mo duo­me­ni­mis ir ne­dek­la­ruo­tos emig­ra­ci­jos ty­ri­mo re­zul­ta­tais, tei­gia, kad 2009 me­tais emig­ra­vu­sių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius pa­di­dė­jo 1,5 kar­to ly­gi­nant su 2008 me­tais ir pa­sie­kė re­kor­dą – per­nai emig­ra­vo 34,7 tūkst. ša­lies gy­ven­to­jų. Tik 2005 me­tais, įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą, emig­ra­vo dau­giau­sia – 48,1 tūkst. – ša­lies gy­ven­to­jų. Vė­liau, 2006–2008 me­tais, emig­ra­ci­jos tem­pas lė­tė­jo – iš­vy­ku­sių­jų skai­čius su­ma­žė­jo nuo 27,8 tūkst. 2006 me­tais iki 23,7 tūkst. 2008 me­tais.

O po pra­ėju­sių me­tų pliūps­nio šiais me­tais emig­ra­vu­sių­jų skai­čius la­bai spar­tė­ja – per pen­kis šių me­tų mė­ne­sius sa­vo iš­vy­ki­mą de­kla­ra­vo 27 tūkst. žmo­nių, ar­ba 3,3 kar­to dau­giau ne­gu per tą pa­tį pra­ėju­sių me­tų lai­ko­tar­pį. Kaip vie­na­me su­si­ti­ki­me su emig­ran­tais sa­kė Ne­pri­klau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras ir bu­vęs Sei­mo na­rys An­ta­nas Ra­čas, Lie­tu­va tie­siog aky­se tirps­ta, to­dėl rei­kia sku­biai ieš­ko­ti ke­lių, kad emig­ran­tai grįž­tų į tė­vy­nę. „Jei nie­ko ne­da­ry­si­me, iš­nyk­si­me iš že­mė­la­pio, lik­si­me tik is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se, kad čia kaž­ko­kių ne­la­bai pro­tin­gų žmo­nių gy­ven­ta. Blo­giau­sia, kad nė­ra net pa­ti­ki­mos sta­tis­ti­kos, kiek žmo­nių iš­vyks­ta sve­tur. Tik ži­no­ma, kad emig­ra­ci­ja ne­ma­žė­ja.“

Dar vie­nas grės­min­gas ro­dik­lis: di­dė­ja vy­rų emig­ran­tų dalis. Jei­gu 2008 me­tais emig­ruo­jan­čių vy­rų ir mo­te­rų buvo maž­daug per pu­sę – ati­tin­ka­mai 49 ir 51 proc., tai 2009 me­tais emig­ra­vę vy­rai su­da­rė 60, mo­te­rys – 40 pro­cen­tų vi­sų emig­ran­tų. Šei­my­ni­nė emig­ran­tų pa­dė­tis ir­gi iš­kal­bin­ga: 2009 me­tais dau­giau kaip du treč­da­liai (65 proc.) 18 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus emig­ra­vu­sių mo­te­rų bu­vo ne­te­kė­ju­sios, iš­si­tuo­ku­sios ar naš­lės (2005 m. – 55 proc.), o maž­daug pu­sė (48 proc.) šio am­žiaus emig­ra­vu­sių vy­rų bu­vo ve­dę (2005 m. – 42 proc.).

Va­di­na­si, dar­bo ir pra­gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je ne­ran­da ir emig­ruo­ti ver­čia­mos šei­mos ne­tu­rin­čios mo­te­rys. Sta­tis­tiš­kai pa­dau­gė­jo ir jau­nes­nio am­žiaus emig­ran­tų. Jei­gu per pas­ku­ti­niuo­sius pen­ke­rius me­tus du iš tri­jų emig­ran­tų (66 proc.) bu­vo 20–49 me­tų am­žiaus, tai 2009 me­tais šio am­žiaus gru­pės emig­ra­vu­sių­jų skai­čius pa­ki­lo iki 75 proc. – trys iš ke­tu­rių emig­ra­vu­sių­jų yra jau­no am­žiaus žmo­nės (ir net treč­da­lį, t. y. 33 proc., vi­sų emig­ran­tų su­da­rė 20–29 me­tų am­žiaus gy­ven­to­jai). Tuo tar­pu 60 me­tų ir vy­res­nio am­žiaus gy­ven­to­jai per pas­ku­ti­niuo­sius pen­ke­rius me­tus su­da­rė tik 3–4 pro­cen­tus vi­sų emig­ran­tų.

Ko­kios prie­žas­tys emig­ruo­ti? Tarp svar­biau­sių­jų įvar­di­ja­ma dar­bo ir pragyvenimo šaltinių ieš­ko­ji­mas. Tai­gi pa­grin­di­nis emig­ra­ci­jos tiks­las – dar­bas. 2009 me­tais 86 proc. vi­sų emig­ran­tų į už­sie­nį iš­vy­ko dirb­ti (2008 m. – 70 proc.). Da­bar vis daž­niau vyks­ta­ma mo­ky­tis, t. y. Lie­tu­vą pa­lie­ka ir be­si­mo­kan­tis jau­ni­mas. Ta­čiau yra ir to­kia nuo­mo­nė, kad žmo­nės iš­vyks­ta ir dėl to, Lie­tu­vo­je jiems nė­ra ge­ra gy­ven­ti, nors pra­gy­ven­ti jie gal ir ga­lė­tų.

Tie, ku­rie iš­va­žiuo­ja, ne­ma­žai ga­lė­tų ir čia už­si­dirb­ti. Ypač tie, ku­rie su­ma­niai ima­si ver­slo nau­jai su­ras­to­se ša­ly­se. Es­mė ta, kad kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, pa­ti fi­zi­nė in­fra­struk­tū­ra, ypač jau­ni­mui, jei­gu ją pa­ly­gin­tu­me su ki­tais kraš­tais, yra ne­pa­trauk­li. Ben­drą­ja pras­me žmo­nių mig­ra­ci­ja ga­li bū­ti tei­gia­mas reiš­ki­nys, nes kai žmo­nės ke­liau­ja, re­gi kul­tū­rų įvai­ro­vę, pa­ma­to ki­tas prak­ti­kas, ki­tus kraš­tus, jų as­me­nybės au­ga ir ple­čia­si jų pa­sau­lė­žiū­ra. Bet ši gra­žio­ji emig­ra­ci­jos pu­sė tuo ir bai­gia­si – Lie­tu­vos emig­ra­ci­jos prie­žas­tys yra to­li gra­žu ne pa­žin­ti­nės.

Jos iš da­lies eko­no­mi­nės, iš da­lies emo­ci­nės: šiuo me­tu Lie­tu­vo­je tie­siog do­mi­nuo­ja min­tis, kaip kuo grei­čiau pa­lik­ti ši­tą „bė­dų kal­ną“. Taip mąs­tant pats iš­vy­ki­mas į už­sie­nį sa­vai­me yra gė­ry­bė – pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos jau­nuo­liui da­ro­si jau ge­ras to­nas, ir jei­gu tu li­kai, tas yra blo­gai. Ta­čiau emig­ra­vu­sie­ji sa­ko, kad sa­vo ša­ly­je įgy­tus di­plo­mus re­tai ka­da pa­vyks­ta pri­tai­ky­ti sve­čio­se ša­ly­se. Mo­ky­to­jas, zo­o­tech­ni­kas ar žur­na­lis­tas dir­ba sta­ty­bi­nin­ko dar­bus Ai­ri­jo­je ar Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ren­ka braš­kes ar po­mi­do­rus Is­pa­ni­jo­je ar do­ro­ja sil­kes Nor­ve­gi­jo­je – di­plo­mas to­kiems dar­bams ne­rei­ka­lin­gas.

At­si­tin­ka, kad kai ku­rių mo­kyk­lų dau­giau nei po pu­sę kla­sės iš­si­bars­tę po pla­tų­jį pa­sau­lį. Ta­čiau ke­liau­jant po ki­tas ša­lis žmo­gus įgy­ja tar­si tam tik­rą at­skai­tos taš­ką, nuo ku­rio ima ver­tin­ti ir sa­vo gim­to­sios ša­lies pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus. Aiš­ku, pa­sau­lį pa­ži­nu­siems ky­la klau­si­mas, ko­dėl Lie­tu­vo­je yra tik „pi­ni­gų da­ry­mas“ ir „pi­ni­gų plo­vi­mas“, ko­dėl čia to­kia po­li­ti­ka ir to­kie po­li­ti­kai, ko­dėl čia tiek ne­tei­sy­bės ir be­tei­siš­ku­mo, ko­dėl tam tik­ros gru­pės gy­ve­na ne­pa­pras­tai ge­rai, o di­džio­ji gy­ven­to­jų da­lis tu­ri tau­py­ti juo­dai die­nai.

Aiš­ku, emig­ruo­ti ska­ti­na ir pa­trio­ti­nio auk­lė­ji­mo trū­ku­mas – jo­kio pa­trio­ti­nio auk­lė­ji­mo su­ak­ty­vi­ni­mo į val­džią at­ėjus de­ši­nie­siems ne­pa­ste­bė­ta. Net­gi dau­giau – pra­ran­da­mos lie­tu­vių po­zi­ci­jos piet­ry­čių Lie­tu­vo­je. Dau­ge­lis iš­vyks­tan­čių­jų ne­sie­ja sa­vęs su Lie­tu­va, kaip su gim­tuo­ju kraš­tu, su tė­vų že­me. Bet net ir pa­trio­tiš­kai auk­lė­jant jau­ną­ją kar­tą, net ir iš­ke­liant tau­tos ver­ty­bes da­bar­ties pa­sau­ly­je, žmo­nės aki­vaiz­džiai ma­to, kad val­džios po­stuo­se at­si­du­rian­tys žmo­nės be­veik ne­si­kei­čia.

Kas val­do ar yra gar­bi­na­mi – kai­rie­ji ar de­ši­nie­ji – iš tik­rų­jų yra tie pa­tys ko­mu­nis­tai ar jų po­li­ti­kos tę­sė­jai. Jau vien tai, kad į mies­to gar­bės pi­lie­čius be jo­kios gė­dos ke­lia­mi bu­vę ko­la­bo­ran­tai, šir­di­mi ir sie­la tar­na­vę oku­pan­tams, sa­ko, jog Lie­tu­va ne­ver­ti­na ne­pri­klau­so­my­bės ir už ją su­dė­tų au­kų. Prie ben­dro psi­cho­lo­gi­nio kli­ma­to ge­ri­ni­mo ne­pri­si­de­da ir tai, kad san­ty­kiai tarp žmo­nių mū­sų vals­ty­bė­je, kaip pa­ste­bi psi­cho­lo­gai, nė­ra ta­pę ben­druo­me­niš­ki (iš­sky­rus ke­lis at­ve­jus, kai su­vie­ni­ja ne­lai­mės; pas­ku­ti­nis toks pa­vyz­dys – gam­tos sti­chi­jos nio­ko­ji­mo pa­sek­mių ša­li­ni­mas be ko­kio nors biu­rok­ra­tiš­ko ne­ran­gios val­džios ki­ši­mo­si), o la­bai in­di­vi­du­a­lis­ti­niai.

Dar vie­na prie­žas­tis, at­bai­dan­ti emig­ran­tus grįž­ti į tė­vy­nę, – biu­rok­ra­tiz­mas. Dėl men­kiau­sios pa­žy­mos, po­pie­rė­lio rei­kia nu­ei­ti kry­žiaus ke­lius ir gaiš­ti ma­rias lai­ko. Val­di­nin­kai žmo­gų siun­ti­nė­ja nuo vie­no ka­bi­ne­to du­rų prie ki­to. Įsi­dar­bin­ti biu­dže­ti­nė­je įstai­go­je, ku­ri vie­nin­te­lė už­tik­ri­na ga­ran­tuo­tą at­ly­gi­ni­mą, nė­ra jo­kių ga­li­my­bių, ne­bent tu­rė­tum įta­kin­gų pa­žįs­ta­mų val­džio­je ar val­dan­čio­jo­je par­ti­jo­je. Emig­ran­tams ne­pa­tin­ka ir ap­gau­lė, įpin­ta į tau­tie­čių par­vi­lio­ji­mo pro­gra­mą. Štai ra­šo­ma: sta­ty­bi­nin­kas Lie­tu­vo­je už­dir­ba 10 tūkst. li­tų. O ar už­dir­ba? Jei tiek iš tik­rų­jų už­dirb­tų, tuoj pat vi­si su­grįž­tų. Bet kai emig­ran­tas iš­si­aiš­ki­na, kad me­luo­ja­ma, jis nu­sto­ja pa­si­ti­kė­ti vals­ty­be. Iš tie­sų jo­kios emig­ran­tų su­grą­ži­ni­mo po­li­ti­kos nė­ra.

Leng­vai pa­lie­kan­tie­ji tė­vy­nę dėl „gar­daus šaukš­to“ ar iš­ties svar­bių prie­žas­čių ne­tru­kus pa­ti­ria emig­ran­tams ži­no­mą jaus­mą – nos­tal­gi­ją. Ją iš­va­žia­vu­sie­ji iš ša­lies emig­ran­tai pa­jun­ta ne­tru­kus, o ypač su­si­dū­rę su iš­nau­do­ji­mu. Už sa­vo ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę emig­ran­tai su­mo­ka per­ne­lyg bran­giai. Ypač tie, ku­rie Lie­tu­vo­je pa­lie­ka šei­mą – vai­kus, žmo­nas, vy­rus. „No­ri­me na­mo, au­to­mo­bi­lio, no­ri­me atos­to­gų prie šil­tų jū­rų“, – jų po­rei­kiai to­ly­džio au­ga. Bet kiek­vie­nas no­ras tu­ri sa­vo kai­ną. Emig­ran­to da­lios pa­ly­do­vai – iš­iru­sios šei­mos, tė­vų ne­pa­žįs­tan­tys vai­kai.

Ne­ma­žai emig­ran­tų dėl tos prie­žas­ties ir pra­si­ge­ria, ir į dug­ną nu­si­ri­ta, nes at­plėš­tam nuo šak­nų tar­si ne­be­lie­ka dėl ko gy­ven­ti. Kiek­vie­nas iš­vy­ki­mas iš gim­to­jo kraš­to, kai žmo­gus ne­ran­da čia pra­gy­ve­ni­mo ir dar­bo, yra tra­ge­di­ja. O kai šie at­ski­ri at­ve­jai su­si­de­da į vi­su­mą, atsiranda niū­ri sta­tis­ti­ka, ku­ri tam­pa tik­ra tau­tos tra­ge­di­ja.

De­ja, tra­ge­di­jos ne­ma­to vy­riau­sy­bė, ieš­kan­ti, kaip „su­verž­ti dir­žus“ ir žmo­nių pa­ver­gi­mo są­skai­ta „iš­gel­bė­ti vals­ty­bę nuo ban­kro­to“, t. y. su­ba­lan­suo­ti vals­ty­bės biu­dže­tą, o iš tik­rų­jų, iš­plėš­ti dau­giau pi­ni­gų iš skurs­tan­čių žmo­nių, net­gi iš kri­zės me­tu pra­ra­du­sių­jų dar­bą. Val­džia pa­si­ry­žu­si su­nai­kin­ti smul­kų­jį ir vi­du­ti­nį ver­slą, at­im­ti net už­dirb­tas pen­si­jas, ko ne­si­ry­žo da­ry­ti nė vie­na pa­sau­lio vals­ty­bė, iš­sky­rus Lat­vi­ją, ku­rios pa­tir­ti­mi taip sie­kia sek­ti Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė.

Tai­gi tau­tai iš­ki­lu­si grės­mė dėl di­džiu­lės ne­su­stab­do­mos ir ne­stab­do­mos emig­ra­ci­jos vei­kia mū­sų ša­lies eko­no­mi­nes-so­cia­li­nes są­ly­gas ir truk­do aug­ti ir plė­to­tis tautos bendruomenei. Kom­pen­suo­ti emig­ra­ci­jos nuos­to­lių ne­pa­jėg­tų nė gau­ses­nės šei­mos, nes mū­sų ša­ly­je su­šlu­ba­vo tau­tos, kaip ben­druo­me­nės, kū­ri­mas ap­skri­tai. Ypač taip mąs­ty­ti ver­čia val­džios ke­lia­mi šū­kiai („pa­siek­si­me, kad Lie­tu­vo­je 2050 me­tais gy­ven­tų 4 mln. lie­tu­vių“) ir re­a­li po­li­ti­ka, ku­ri už­mu­ša bet ko­kį no­rą dau­giau gim­dy­ti.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„XXI amžius“, Nr. 60

2010.08.25

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *