Leonas Jurša. Mažųjų gulbių šokis branduolinių raketų šešėlyje

Prieš 25 metus, 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. SSRS mėginta įvykdyti valstybinį perversmą. Jam žlugus, netrukus subyrėjo ir Sovietų Sąjunga; atsistatydino pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. 

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
GKČP perversmininkai kalba per Rusijos televiziją. Visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad nepajėgė ateiti į konferenciją).

Pučo kurstytojai buvo Gorbačiovo reformų priešininkai – Valstybės saugumo komiteto (KGB), Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų vadovai, kiti aukšti komunistų partijos veikėjai, įkūrę neteisėtą Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą (GKČP). 

2016-ųjų rugpjūčio 19-ąją Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ išspaudino anų ivykių 25-mečiui skirtą straipsnį, kuriame pučą pavadino tragikomedija ir farsu.

Iš tikrųjų juokai buvo menki: SSRS vadovą 73 valandoms atskyrė ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo vadinamojo branduolinio lagaminėlio.

Juodas lagaminėlis įkandin prezidento

1992 metais išėjo didelio susidomėjimo sulaukusi knyga apie žlugusį pučą – „Kremliaus sąmokslas“. Jos autoriai – tuometis Rusijos Federacijos generalinis prokuroras Valentinas Stepankovas ir jo pavaduotojas Jevgenijus Lisovas pateikė GKČP veikėjams iškeltų baudžiamųjų bylų tyrimo išvadas.

Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą "Gulbių ežeras". 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija - visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą „Gulbių ežeras“.

Knygos autoriai (prokurorams ją rašyti padėjo tais laikais populiaraus žurnalo „Ogoniok“ korespondentas Pavelas Nikitinas) vieną knygos skyrių pavadino „Tiesa apie branduolinę sargybą“. Tiesos prireikė todėl, kad tuo metu sklandė įvairiausi gandai apie tai, kieno rankose pučo dienomis buvo sovietų branduolinis mygtukas. Pasak autorių, tada ar ne daugiausia nerimo pasaulyje kėlė klausimas, kas kontroliuoja SSRS strateginių raketų pajėgas, kai valstybės vadovas yra atskirtas nuo valdžios.

Atrodo, knygos autoriai stengėsi visus nuraminti: ne, SSRS prezidento branduolinis lagaminėlis nebuvo patekęs į piktadarių rankas. Ir jį saugantis karininkas nei dingo, nei susisprogdino kartu su juo, iki galo vykdydamas instrukciją, kaip kai kas lengva ranka rašė.

Taigi – rugpjūčio 4 d. Gorbačiovas iš Maskvos išvyko pailsėti į savo vasaros rezidenciją Kryme, kalvotoje Juodosios jūros pakrantėje, keli kilometrai nuo Foroso gyvenvietės. Po dviejų savaičių atostogų turėjo grįžti į Maskvą, kur rugpjūčio 20 d. ketino pasirašyti su penkių sąjunginių respublikų vadovais sutartį, pagal kurią SSRS taptų konfederacija.

Į Krymą prezidentą, be kitų, atlydėjo devyni SSRS generalinio štabo pareigūnai – trys specialiojo operatyvinio-techninio valdymo ryšio specialistai (du majorai ir vienas kapitonas) ir šeši karininkai (keturi pulkininkai ir du papulkininkiai) iš Generalinio štabo 9-tosios valdybos. Šis Generalinio štabo padalinys buvo atsakingas už tai, kad  SSRS prezidentas turėtų galimybę valdyti strategines branduolines pajėgas susidarius ypatingajai padėčiai – priešininkui smogus netikėtą didelio masto branduolinį smūgį.

Minėtieji šeši Generalinio štabo karininkai – tai operatoriai, kurie pamainomis lydėjo Gorbačiovą visur, kur tik jis važiuodavo ar skrisdavo. Visada nešini branduoliniu lagaminėliu.

KGB 9-tosios valdybos saugomoje Foroso rezidencijoje (saugumiečiams tai – objektas „Zaria“) branduolinis lagaminėlis nukeliavo į vadinamąjį svečių namelį, stovintį maždaug 100 metrų atstumu nuo  prezidento apartamentų. Ten budėdavo paromis po tris karininkus – du operatoriai ir vienas ryšininkas; atvykdavo iš netoliese, Alupkoje, esančios Gynybos ministerijai priklausančios sanatorijos, kur buvo apsistoję, ir pradėdavo pamainą 9 val. ryto. Pas juos galėdavo užeiti tik tas, kurį jie patys įleisdavo. Be specialiojo ir kitokių, turėjo tiesioginį ryšį su prezidentu. Prezidento branduoliniai adjutantai privalėjo vykdyti tik jo įsakymus.

Gorbačiovas auksiniame narve

Rugpjūčio 18-ąją, pusę penktos vakaro, svečių namelyje išsijungė visoks ryšys, išskyrus radiotelefoną. Juo budėtojai prisiskambino į Kryme esantį Vyriausybinio ryšio punktą, norėjo susisiekti su savo vadovybe Maskvoje, bet jiems atsakė, kad tai neįmanoma: linijoje avarija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Išsikvėpus perversmui Michailas Gorbačiovas grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip tik tuo metu į rezidenciją Forose atvyko svarbūs svečiai iš Maskvos – Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Olegas Šeninas (trečias žmogus partijoje), dar vienas sekretorius, SSRS saugumo tarybos pirmininko (Gorbačiovo) pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas, gynybos ministro pavaduotojas, sausumo kariuomenės vyriausiasis vadas armijos generolas Valentinas Varenikovas (dar ir SSRS didvyris), prezidento aparato vadovas Valerijus Boldinas.

Jų, atrodo, nelaukė, bet būsimuosius pučo veikėjus lydėjo kartu su jais gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui priskirtuoju karinių oro pajėgų lėktuvu atskridęs KGB apsaugos tarnybos valdybos (9-osios) viršininkas generolas Jurijus Plechanovas, todėl vietinė apsauga nepriešgyniaudama įleido atvykėlius į pagrindinį namą.

Rezidencijos apsaugos viršininkas generolas Viačeslavas Generalovas aiškiai palaikė maskviškį viršininką, Plechanovą, ir savo pavaldiniams paaiškino: jeigu Gorbačiovas nepriims atvykusių draugų reikalavimų, tai iš jo bus pareikalauta atsistatydinti.

(Vėliau, tiriant GKČP bylą, Gorbačiovas aiškins nepaklusęs atvykėlių reikalavimui įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, o armijos generolas Varenikovas ir jo bendrininkai tvirtins, jog prezidentas tam neprieštaravo, tik norėjo tai padaryti kitų rankomis: Velniai jūsų nematė, darykite, ką norite, bet perduokite mano nuomonę! Išsiskyrė paspaudę vienas kitam dešines. Beje, dar kovo 28 d. Gorbačiovo nurodymu buvo sudaryta viceprezidento Genadijaus Janajevo vadovaujama komisija dėl ypatingosios padėties SSRS įvedimo. Į komisiją įėjo visi būsimojo GKČP nariai, išskyrus du – vėliau pakviestus įtakingus žemės ūkio ir pramonės atstovus.)

Dar iki prasidedant pokalbiui su Gorbačiovu Varenikovas per Generalovą iškvietė branduolinės sargybos vyresnįjį ir paaiškino: ryšys bus atkurtas po paros, Gorbačiovas apie tai žino, tad viskas kaip yra, taip ir turi būti. Vėliau, kai svečiai išvyko, rezidencijos apsaugos viršininkas Generalovas sunerimusiam branduolinės sargybos vyresniajam paaiškino, jog susisiekti su savo viršininku, pulkininku Vladimiru Vasiljevu, jiems nesą reikalo, jie turi likti savo namelyje. KGB sargybiniams buvo įsakyta į Gorbačiovo rezidenciją nei vieno neįleisti, ir nei vieno neišleisti; rezidenciją apsupo kariuomenė.

Apie branduolinį lagaminėlį

Kas yra branduolinis lagaminėlis, kitaip – abonentinis komplektas, portatyvinis terminalas, šis tas paaiškėjo iš buvusio SSRS gynybos ministro Jazovo parodymų GKČP byloje. Vėlesniais metais kai ką atskleidė ir patys kalbamos elektroninės sistemos kūrėjai, bet ir jie patys ne viską žino.

Šis konferencinio ryšio įtaisas (Čeget“) yra strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos „Kazbek“ dalis, jame  saugomi branduolinio ginklo paleidimo kodai.

Sovietų Sąjungoje tokie abonentiniai komplektai strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos dalimi tapo 1984 metų vasaros pradžioje. Įtaisas buvo pradėtas kurti prieš septynerius metus, kai prireikė daug skubiau perduoti įsakymą dėl atsakomojo branduolinio kirčio (kai amerikiečių branduolinės raketos buvo įkurdintos Vakarų Europoje, jų skridimo iki SSRS trukmė sutrumpėjo nuo 14 iki 5 minučių); taip pat reikėjo užkardyti galimą nesankcionuotą raketos paleidimą. 

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo B.Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti į pensiją.

Pirmą kartą žmogus su juodu lagaminėliu pasirodė SSKP generalinio sekretoriaus ir tuo pačiu valstybės vadovo Konstantino Černenkos aplinkoje.

Tokius pat abonentinius komplektus SSRS turėjo dar du aukščiausiojo rango kariškiai – gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas (tokia trejybė išliko ir SSRS įpėdinėje Rusijoje).

Per abonentinius komplektus buvo palaikomas ryšys su strateginės paskirties raketų kariuomene (taip daroma ir dabar Rusijoje). SSRS pasieniuose esančios branduolinių atakų perspėjimo stotys turėjo stebėti oro erdvę per Žemės palydovus ir duomenis apie aptiktą SSRS link paleistą raketą perduoti į pagrindinę vadavietę, kur ištisai budėjo ne žemesnio nei generolo laipsnio karininkai.

Gautasis pranešimas turėjo būti tikrinamas kitai kanalais. Budintis generolas, įsitikinęs, jog priešininkas tikrai atakuoja SSRS, turėjo pasiųsti signalą į visus tris abonentinius komplektus.

„Čeget“ pats savaime nėra branduolinis mygtukas, o tik perduoda įsakymą paleisti raketas. Įsakymas pradedamas vykdyti tik tuo atveju, jeigu tai atitinkamu kodu nurodo visi trys abonentinių komplektų turėtojai.

Prezidento lėktuvu, bet be prezidento

Knygos „Kremliaus sąmokslas“ autoriai – tuo meto Rusijos Federacijos aukščiausieji prokurorai – pučui žlugus patys vyko suimti GKČP nario gynybos ministro maršalo Jazovo ir jį kvotė. Anot jų, Jazovas tik rugpjūčio 19-osios rytą susigriebė, jog Gorbačiovo branduolinis lagaminėlis tebėra Kryme, prezidento rezidencijoje. Buvo praėję 15 valandų nuo to momento, kai branduolinė sargyba buvo atskirta nuo Gorbačiovo, ir kelios valandos nuo radijo pranešimo apie tai, jog visa valdžia SSRS pereinanti viceprezidentui Janajevui su GKČP.  

8 val. 30 min. Generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininkas generolas Genadijus Denisovas iškvietė 9-tosios valdybos viršininką Viktorą Boldyrevą ir įsakė evakuoti į Maskvą prezidento abonentinį komplektą bei jį aptarnaujančių karininkų grupę. Generolas Boldyrevas (beje, vienas pirmųjų branduolinio lagaminėlio nešikų) atsakė negalįs susisiekti su savo pavaldiniais. Tada Denisovas paskambino vienam iš KGB pirmininko pavaduotojų ir baigęs pokalbį padiktavo Boldyrevui telefono numerį.

Tą rytą branduolinės sargybos viršininkas pulkininkas Vladimiras Vasiljevas su nauja pamaina į prezidento rezidenciją atvažiavo anksčiau, apie 8 val., mat vakare jis turėjo lydėti Gorbačiovą į Maskvą ir norėjo pasirengti numatytam skrydžiui. Tačiau į rezidenciją atvykusių karininkų neįleido: vartus saugojusių pasieniečių viršininkas, pulkininkas, pareiškė, jog jų leidimas negalioja.

Kai atvykusieji paklausė, kas atsitiko, pulkininkas atsakė: „Reikia klausyti radiją“. Išgirdęs, kad jie Alupkoje gyveną be radijo ir televizoriaus, pulkininkas atnešė iš sargybos namelio tranzistorinį radijo imtuvą. Tada pulkininkas Vasiljevas su pavaldiniais ir išgirdo: Gorbačiovui pašlijusi sveikata ir jis negalįs vykdyti prezidento pareigų.

O kaip planuotas skrydis į Maskvą, juk jo niekas neatšaukė? Branduoliniams adjutantams apie valandą teko laukti rezidencijos apsaugos viršininko Generalovo atsakymo: įsakyta nieko neįleisti, jie turį grįžti atgal, kur apsistoję.

Pulkininkas Vasiljevas grįžo į sanatoriją ir ten, praėjus kiek laiko, šeimininkė pakvietė jį prie vienintelio telefono. Dabar pulkininkui buvo liepta važiuoti į Jaltą ir paskambinti į Maskvą Boldyrevui. Pulkininkas taip ir padarė. Boldyrevas perdavė jam Denisovo įsakymą: surinkti visus karininkus Jaltoje ir būti pasirengusiems važiuoti į Belbeko oro uostą, kur jų lauks lėktuvas. Apie 13 val. prezidento rezidencijoje įkalintai branduolinei sargybai Generalovas liepė parengti aparatūrą kelionei (dar prireiks) ir laukti, kol atvažiuos viršininkas jų paimti.

19 val. 38 min. pulkininko Vasiljevo vadovaujama karininkų grupė išskrido į Maskvą prezidento lėktuvu ir išsivežė valstybės vadovo abonentinį komplektą. Vnukovo-2 oro uoste prezidento branduoliniai adjutantai atidavė juos pasitikusiems Generalinio štabo karininkams ginklus ir aparatūrą; po to juos išvežiojo po namus, išskyrus Vasiljevą, kuris kaip vadovas turėjo atsiskaityti vyresnybei.

Gorbačiovas atgauna ryšį su išoriniu pasauliu rugpjūčio 21-sios pavakarę. Jis tuoj pat paskambina į Maskvą ir praneša, kad visiškai kontroliuoja padėtį. Atšaukia visus GKČP įsakus, pašalina GKČP narius iš valstybinių postų ir paskiria į juos pavaduotojus. Skambina Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui ir kitiems sąjunginių respublikų vadovams, JAV ir Prancūzijos prezidentams.

Taigi Gorbačiovas visiškai kontroliuoja padėtį. Betgi visą tą laiką ir toliau neturi šalimais branduolinio lagaminėlio. Į sostinę išskrenda tik vidurnakčiu, skrenda Rusijos Federacijos vyriausybei priklausančiu lėktuvu. Šiuo lėktuvu, be Rusijos viceprezidento Aleksandro Ruckojaus ir ministro pirmininko Ivano Silajevo, skrenda ir ginkluotų milicijos karininkų saugomas jau buvęs KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas. Tai Ruckojus pasiūlė jį paimti kartu – kad kariškiai, ginklų nesudėję GČKP šalininkai, nenumuštų lėktuvo…

Branduolinio smūgio parengtis

Vėliau Gorbačiovas, gal nė neįtardamas, jog netrukus teks atsistatydinti, prancūzų žurnalistams tvirtino: Tik aš vienas galiu pradėti branduolinį karą

Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui - Vladimirui Putinui.
Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui – Vladimirui Putinui.

Atrodo, pasak knygos „Kremliaus sąmokslas“ autorių, ir Gorbačiovas, ir pasaulio bendruomenė buvo įtikėję, kad be prezidento piršto branduolinis vėzdas nepakils ir kad strateginių branduolinių pajėgų valdymo sistemos lemiamoji grandis yra prezidento abonentinis komplektas, sumanytas taip, kad netgi jam papuolus į piktadarių rankas nepavyktų juo pasinaudoti, o jam atsijungus – visa sistema būtų paralyžiuota.

Pats Gorbačiovas GKČP bylą tyrusiems prokurorams taip ir aiškino: Kai buvo atjungti visi ryšiai ir neliko kontakto su Generaliniu štabu, branduolinį lagaminėlį aptarnaujantys karininkai, matyt, veikė pagal savo instrukcijas ir sunaikino šifro kodus, o po to neveikiančią aparatūrą išgabeno į Maskvą. Matyt…

„Kremliaus sąmoksle“ teigiama: tai, kad SSRS prezidentas, Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, taip paprastai buvo nušalintas nuo strateginio ginklo kontrolės, įtikinamai liudija, jog iš tikrųjų jis niekada nevaldė branduolinio mygtukoViskas buvo SSRS kariuomenės ir KGB vadovybės rankose.  

Netrukus po pučo žlugimo italų laikraštis „Corriere della Sera“ išspausdino pokalbį su buvusiu Generalinio štabo viršininku generolu Michailu Moisejevu (Gorbačiovo paskirtas, suspėjo vieną dieną pabūti SSRS gynybos ministru) apie tas 73 valandas, lemtingas SSRS ir gal visam pasauliui: Tuo metu vienintelis žmogus, kuris kontroliavo strategines branduolines pajėgas, buvau aš. Prezidentas buvo išjungtas, Jazovas (tuometinis gynybos ministras) – irgi. Galiu jums pasakyti, kad aš rūpinausi saugumu ir padariau tai tinkami. Nieko negrėsė pasauliui. Ir paaiškino, kaip buvo daroma: Kada nutrūko ryšys su Gorbačiovo rezidencija Kryme, mes atjungėme visas ryšio priemones ir paslėpėme branduolinį portfelį saugioje vietoje. Kalbu apie paleidimo kodus – jie buvo atšaukti. Niekas negalėjo jais pasinaudoti. 

Praėjus dešimt metų po pučo žlugimo Jazovas žurnalistams papasakojo: įvesti kariuomenę į Maskvą įsakė jis asmeniškai, įsakymas buvo žodinis; rugpjūčio 21-osios ankstyvą rytą jis ir atšaukė kariuomenę (po to pasitraukė iš GKČP ir tuo pasmerkė perversmą žlugti). Buvęs gynybos ministras atsakė ir į klausimą, kodėl nedalyvavęs liūdnai pagarsėjusioje GKČP veikėjų spaudos konferencijoje 1991 m. rugpjūčio 19-ąją: Aš buvau vienintelis, kuris tuo metu turėjau teisę panaudoti branduolinį ginklą. Prie manęs nuolat turėjo būti branduolinis lagaminėlis. Aš negalėjau su šiuo lagaminėliu išeiti iš Generalinio štabo.

GKČP bylą tyrę Rusijos prokurorai apklausė ir Jurijų Masliukovą – daug metų jis vadovavo SSRS ministrų taryboje Valstybinei karo pramonės komisijai, buvo Gynybos tarybos narys. Į klausimą, ar galimas atsakomasis branduolinis smūgis, jeigu prezidentas neturi galimybės prieiti prie sistemos „Kazbek“, jis atsakė: Komandinės kovinės sistemos aparatūra leidžia smogti atsakomąjį branduolinį smūgį pagal procedūrą, kurią nustato SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Kitaip sakant, tuo atveju, jeigu nesulaukiama prezidento ar gynybos ministro signalo arba nėra ryšio, vis viena esama techninės galimybės smogti atsakomąjį smūgį.

Visi apie branduolinį lagaminėlį kalbą kaip apie įtaisą, įsijungiantį iškilus priešininko branduolinės atakos grėsmei. Ir visi tyli, kaip ateina įsakymas pirmiems smogti branduolinį smūgį.

Praėjo dvidešimt metų. Sankt Peterburgo povandeninio laivyno jūreivių klubo pirmininkas Igoris Kurdinas žurnalistams papasakojo, kad pučo metu Šiaurės laivyno strateginėse pajėgose  buvo paskelbta padidinta kovinė parengtis ir kariškiai buvo pasirengę panaudoti branduolinį ginklą. Pats jis tuo metu tarnavo povandeniniame laive, kuriame buvo 16 balistinių raketų. Bazėje nebuvo nei televizijos, nei radijo, karininkai nežinojo, kas dedasi šalyje, bet vadai gaudavo įsakymus, ir branduolinės raketos buvo parengtos paleidimui – bet kurią akimirką.

Tai dabar mums žinoma, – kalbėjo laivyno veteranas, – kad pučo veikėjai atėmė iš Gorbačiovo branduolinį lagaminėlį ir iki šiol neaišku, kas jį turėjo tomis dienomis. Sako, Janajevas. Jeigu jis drebančiomis rankomis būtų paspaudęs mygtuką, tai būtų prasidėjęs Trečiasis pasaulinis karas.

2016.08.20; 05:16