Šį birželį minime 1941-ųjų metų birželio sukilimo metines. Prieš 70 metų įvykęs sukilimas akivaizdžiai parodė, kad daug Lietuvos piliečių yra nusiteikę priešintis raudoniesiems okupantams ir su ginklu rankose kovoti už savo krašto laisvę.
Šį sukilimą rengė Lietuvos Aktyvistų frontas (LAF) – pogrindinė patriotinė organizacija. Šios organizacijos padaliniai veikė įvairiose krašto vietose, o pagrindiniai centrai buvo Kaune ir Vilniuje. Jau nuo 1940 metų balandžio pabaigos buvo tikimasi, kad prasidės karas tarp SSSR ir Vokietijos, o birželio pradžioje LAF vadovai gavo duomenų, kad karas prasidės tarp birželio 17 ir birželio 27 dienos. Buvo atliekamas pasirengimas sukilimui ir laukiama karo pradžios. Sukilimui rengtasi pagal 1941 metų vasario – balandžio mėnesiais parengtą bendrąjį sukilimo planą (jo autoriai – V.Bulvičius, K.Antanavičius, J.Vėbra. Vėliau prie plano rengimo prisijungė L.Prapuolenis, P.Žukauskas-Narutis ir A.Damušis. Plano autorius konsultavo ir K.Škirpa).
Lietuvos Aktyvistų frontas įsikūrė 1940 pabaigoje. Dar spalio mėnesį įvairiose Lietuvos vietose vyko pogrindžio grupių atstovų pasitarimai, o 1940 metų lapkričio 17 dieną K.Škirpos iniciatyva Berlyne įvyko LAF steigiamoji sueiga. LAF steigiamąjį protokolą pasirašė K.Škirpa, M.Brakas, K.Dirmeikis, E.Galvanauskas, S.Yla, P.Karvelis, K.Brunius, A.Maceina, J.Pyragius, B.Raila, A.Valiukėnas, J.Dženkaitis, J.Katilius, S.Puodžius, M.Kavolis. Iš viso 28 asmenys. Vilniaus LAF štabo branduolį sudarė buvę kariškiai, o Kauno štabą daugiausia sudarė universiteto dėstytojai, akademinis jaunimas ir kiti miesto inteligentijos atstovai.
LAF organizuotas penketukų schema: kovinei grupei iš penkių narių vadovavo atsargos karininkas ar kitas didesnį karinį pasirengimą turintis asmuo, palaikęs ryšius su centru. Kovinės grupės buvo steigiamos įmonėse, įstaigose, universitetuose, kariuomenėje. LAF nariai ginklavosi, aptardavo kovinės taktikos planus, platino slaptą literatūrą. Tikrieji LAF nariai buvo davę priesaikas. O LAF rėmėjai buvo įrašomi į bendrus aktyvistų sąrašus, bet iš jų priesaikos nebuvo reikalaujama. Apskrityse susibūrusios pogrindžio grupės (Geležinio Vilko partizanai, Lietuvos apsaugos gvardija ir kt.) saugumo sumetimais į aktyvistus nebuvo organizuojamos, tik vykdydavo bendras LAF štabo direktyvas. LAF pagrindinis vadovas buvo K.Škirpa, bet jis gyveno Berlyne, o Lietuvos LAF vadovavo majoras V.Bulvičius, po jo arešto prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią vadovavimą perėmė faktinis Kauno LAF vadovas L.Prapuolenis.
Sukilimas prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną – pirmąją karo dieną. Iki to laiko sovietinio saugumo NKVD darbuotojai birželio 7-20 dienomis jau buvo areštavę visą grupę aktyvių LAF narių. Tačiau tai nesutrukdė sukilimo rengimo. LAF narių areštai vyko ir kitose Lietuvos vietovėse dar nuo balandžio mėnesio – iš viso suimta per 300 šios organizacijos narių. Paskutines kelias dienas prieš karą pagrindiniai sukilimo vadovai L.Prapuolenis ir P.Žukauskas – Narutis slapstėsi Aleksoto įkalnėje prie funikulieriaus dr. J.Urmano namo palėpėje laukdami karo pradžios. Pavojaus atveju jie pro langelį galėjo pasprukti į krūmingas Aleksoto pašlaites.
Birželio 22 dieną paryčiui L.Prapuolenis paskambino K.Ambrozaičiui ir pranešė apie sukilimo pradžią. 4 valandą 30 minučių K.Ambrozaičio būrys persikėlė iš Vilijampolės į Senamiestį, sukilėliai įsiveržė į Daukšos gatvėje buvusią milicijos nuovadą, bet ji buvo tuščia. Milicininkai buvo pabėgę. Vakare apie 21 valandą užimamas Kauno radiofonas ir stotis. Naktį iš birželio 22 į 23 dieną susprogdinta Vilijampolėje buvusi kariškių telefono ryšio stotis. Po to sukilėliai palaipsniui užėmė kitus svarbius pastatus. Kurį laiką sukilėliai kontroliavo Kauną, bet vokiečių karinė vadovybė nepalankiai žvelgė į ginkluotų lietuvių būrius. 1941 metų birželio pabaigoje buvo duotas įsakymas nusiginkluoti, ir sukilėliai atidavė daugumą turėtų ginklų.
Lietuvos Laikinoji vyriausybė (LLV) buvo suformuota dar 1941 metų balandžio 22 dieną. Buvo planuojama, kad šiai vyriausybei vadovaus LAF lyderis K.Škirpa. Bet vokiečiams uždraudus jam atvykti iš Berlyno į Lietuvą, LLV vadovu tapo J.Ambrazevičius. Ši vyriausybė dirbo vos du mėnesius – nuo 1941 metu birželio 23-osios iki rugpjūčio 13-os dienos. Be J.Ambrazevičiaus vyriausybėje dirbo S.Raštikis, V.Landsbergis-Žemkalnis, A.Damušis, J.Matulionis, L.Prapuolenis, B.Vitkus, P.Vainauskas, J.Pajaujis, J.Šlepetys, A.Novickis, M.Mackevičius, J.Senkus, V.Grudzinskas ir K.Vencius. 1941 metų liepos 23 dieną Laikinosios vyriausybės būstinėje įvyko audringas pokalbis tarp LLV vadovo J.Ambrazevičiaus bei kai kurių kitų vyriausybės narių ir pronacistinio veikėjo majoro J.Pyragiaus. Šis atvirai grasino vyriausybės nariams.
1941 metų liepos 24 dieną voldemarininkai mėgino jėga nušalinti ir suimti Kauno karo komendantą pulkininką K.Bobelį. 1941 metų liepos 25 dieną LAF vadovybė (L.Prapuolenis, pulkininkai leitenantai M.Mačiokas ir J.Jankauskas, leitenantas V.Dambrauskas, P.Gailiūnas, J.Steponaitis, R.Valiulis, ir P.Žukauskas-Narutis) parašė protesto raštą prieš voldemarininkų veiksmus. 1941 metų rugpjūčio 13 dieną vokiečių civilinės valdžios Lietuvoje generalinio komisaro A. von Rentelno įsakymu Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo paleista. Kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai ir LAF vadovai dar protestavo, rašė protesto raštus A.Hitleriui. Tada rugsėjo viduryje gestapas pradėjo vykdyti kratas ir areštus, buvo suimtas ir LAF vadovas L.Prapuolenis, jis įkalintas Tilžėje, o 1941 metų gruodžio mėnesį išgabentas į Dachau koncentracijos stovyklą. Nuo 1941 metų rugpjūčio 22 dienos pradėjo veikti nacistų suformuota valdžios institucija – vadinamoji Generalinių tarėjų institucija, kuriai vadovavo pirmasis tarėjas generolas P.Kubiliūnas.
Kokios asmenybės buvo susiję su 1941 metų birželio sukilimo organizavimu? Pirmiausia – tai LAF įkūrimo iniciatorius Kazys Škirpa (1895-1979). Šis iš Pasvalio krašto kilęs kariškis ir diplomatas pasižymėjo dar 1918-1920 metų kovose už laisvę, kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vėliau užėmė įvairias pareigas kariuomenės Generaliniame štabe, nuo 1927 metų pradėjo dirbti diplomatinėje tarnyboje, nuo 1938 metų užėmė Lietuvos ambasadoriaus Vokietijoje pareigas.
Birželio sukilimo vadovas Leonas Prapuolenis gimė 1913 metų birželio 9 dieną Daugėliškių kaime Kybartų valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų Prapuolenių šeimoje. 1914 metais jų šeima išvyko į Peterburgą, vėliau kurį laiką gyveno Voroneže. 1918 metų kovo mėnesį Prapuoleniai grižo į Lietuvą. 1920 metais Leono tėvas Juozas Prapuolenis buvo išrinktas Kybartų burmistru ir šias pareigas ėjo dvidešimt metų – iki pat sovietinės okupacijos. L.Prapuolenis mokėsi Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje, ją baigė 1933 metais. Tų metų rudenį jis pradėjo studijas VDU Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje. L.Prapuolenis įstojo ir į studentų ateitininkų korporaciją “Kęstutis“, kurį laiką jai vadovavo. Jis buvo nusistatęs prieš tuometinės tautininkų vyriausybės politiką ir aktyviai dalyvavo opozicinėje veikloje.
Dėl to 1935 metais persikėlė tęsti studijų į Klaipėdą, į neseniai įkurtą Prekybos institutą. Klaipėdos krašte, turėjusiame autonomijos statusą, egzistavo didesnė žodžio ir susirinkimų laisvė. 1936 metais L.Prapuolenis buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą. Jis šiam įsakymui nepakluso ir pradėjo bylą, kad jam būtų suteikta teisė karo prievolę atlikti Karo mokykloje. L.Prapuolenis šią bylą laimėjo ir buvo išsiųstas į Karo mokyklą. 1937 metų rugsėjo mėnesį jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, ir jis paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Tada L.Prapuolenis grižo į institutą tęsti studijų. Jis organizavo įvairias antivyriausybines akcijas ir 1938 metų gruodžio mėnesį buvo pašalintas iš instituto. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, L.Prapuolenis 1939 metų kovo 22 dieną iš Klaipėdos pasitraukė ir išvyko į Kauną. Kaune L.Prapuolenis apsistojo pas dr. Jurgį Talmantą.
1939 metų rugsėjo mėnesį kartu su A.Damušiu, P.Padalskiu ir I.Dageliu įkūrė chemijos gaminių fabriką „Gulbė“. 1940 metų vasarą, jau po sovietinės okupacijos naujoji Lietuvos valdžia „Gulbės“ vadovu paskyrė komunistą A.Majerį, o nuo rugsėjo 1 dienos L.Prapuolenis atleidžiamas iš įmonės komercijos direktoriaus pareigų. Tada jis išėjo ir iš namų, dažnai keitė gyvenamąsias vietas ir aktyviai įsitraukė į antisovietinio pogrindžio veiklą. 1941 metų balandžio mėnesį L.Prapuolenis prof. J.Meškausko bute Kaune sukvietė pogrindžio vadovų pasitarimą, kuriame dalyvavo ir iš Vilniaus atvykę dr. P.Padalskis bei A.Nasevičius.
Jie aptarė būsimos Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudėtį, kuri balandžio 22 dieną bendru Kauno ir Vilniaus LAF vadovų pritarimu buvo patvirtinta. L.Prapuolenis pasižymėjo kaip ryškus strategas, jis sėkmingai vadovavo 1941 metų birželio sukilimui, o vėliau dirbo Laikinojoje vyriausybėje. Nuo 1941 metų rugsėjo vidurio L.Prapuolenis buvo suimtas, o nuo gruodžio mėnesio atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje. Iš šios garsios stovyklos jis buvo išvaduotas tik didelėmis K.Škirpos pastangomis. Šis pasinaudodamas savo pažintimis Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje ir saugumo žinybose, galų gale pasiekė, kad L.Prapuolenis 1942 metų balandžio 2 dieną buvo paleistas iš koncentracijos stovyklos ir apgyvendintas viešbutyje Miunchene be teisės grįžti į Lietuvą. Čia jis ir gyveno gestapo priežiūroje ir tik po pusės metų jam leista retkarčiais išvykti iš Miuncheno, bet ne daugiau kaip trims paroms.
1944 metų rugsėjo – spalio dienomis L.Prapuolenis, P.Padalskis ir Z.Ivinskis vieno iš pagrindinių VLIK,o vadovų E.Turausko pavedimu lankėsi Lietuvoje. Čia jie susitiko su antisovietinio pogrindžio veikėjais Telšiuose, Rietave ir Kretingoje. Po to L.Prapuolenis į Vokietiją negrįžo, jis nuvyko Austrijos sostinę Vieną, vėliau kurį laiką gyveno Bergenco miestelyje prie Šveicarijos sienos. O 1945 metų gegužę L.Prapuolenis išvyko į Šveicariją, čia įsidarbino Bendrojo Amerikos lietuvių fondo sekretoriumi. Po kelių metų jis persikėlė į Vakarų Vokietiją, o 1955 metais emigravo į JAV, apsigyveno Čikagoje. Čia L.Prapuolenis aktyviai dalyvavo išeivijos lietuvių organizacijų veikloje. 1941 metų birželio sukilimo vadovas Leonas Prapuolenis mirė 1972 metų liepos 23 dieną, palaidotas Čikagos Šv.Kazimiero lietuvių kapinėse.
Leonas Viktoras Žemkalnis-Landsbergis gimė 1911 metų rugpjūčio 1 dieną Peterburge. 1913 metais su tėvais grįžo į Lietuvą. Čia baigė pradžios mokyklą, o 1930 metais-Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje. Po gimnazijos baigimo L.V.Žemkalnis-Landsbergis kurį laiką mokėsi VDU, bet netrukus nutraukė mokslus šiame universitete. 1932 metų rugsėjo pradžioje pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas tarnauti į 5-ąjį pėstininkų pulką, kuris buvo dislokuotas Kaune, Aukštojoje Panemunėje. 1932 metų lapkričio 17 dieną L.V. Žemkalnis-Landsbergis pasiunčiamas į Karo mokyklą ir priimtas kariūnu aspirantu. 1935 metų rugsėjo 15 dieną jis baigė Karo Mokyklą, jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. L.V. Žemkalnio-Landsbergis paskirtas į Ryšių batalioną radijo kuopos būrio vadu. Vėliau jis tarnavo kituose kariniuose daliniuose.
Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei ir vykdant lietuviškų karinių dalinių pertvarką, 1940 metų spalio mėnesį L.V.Žemkalnis–Landsbergis iš kariuomenės atleistas. Tada jis persikėlė į Vilnių ir įsidarbino Geologijos komitete. 1941 metų sausio mėnesį jis aplankė savo svainį majorą V.Bulvičių ir iš jo sužinojo, kad Lietuvoje kuriama pogrindinė organizacija, kuri Vokietijos-SSSR karo atveju organizuos sukilimą. L.V.Žemkalnis-Landsbergis sutiko įsitraukti į LAF veiklą ir tapo atsakingu už Vilniaus LAF štabo radijo ryšius. 1941 m. kovo pradžioje Kaune, K.Bulvičiaus bute, įvyko slaptas LAF veikėjų pasitarimas, jame dalyvavo ir L.V.Žemkalnis-Landsbergis. Pasitarime nuspręsta naudotis neseniai gautu moderniu radijo siųstuvu ir užmegzti radijo ryšį su Vokietija. Ši užduotis patikėta L.V.Žemkalniui-Landsbergiui, jis į pagalbą pasitelkė leitenantą J.Valkiūną.
Sovietinio NKVD darbuotojai jau balandžio mėnesį nustatė daugelio LAF Vilniaus štabo narių asmenybes ir ryšius. Birželio 10 dieną V.Bulvičius susitiko su L.V.Žemkalniu-Landsbergiu ir aptarė kelis svarbius klausimus, bet jie dar nežinojo, kad NKVD darbuotojas K.Galčiukas dar birželio 7 dieną parašė nutarimą juos suimti, o birželio 8 dieną LSSR prokuroras V.Niunka sankcionavo jų suėmimą. Birželio 11 dieną L.V.Žemkalnis-Landsbergis pateko į čekistų jam paspęstus spąstus – jis gatvėje suimtas, uždarytas į kalėjimą, o jo bute atlikta krata. Prasidėjus karui, jis buvo išgabentas į Rusijos gilumą ir liepos 9 dieną patalpintas į Gorkio kalėjimą. Čia L.V.Žemkalnis-Landsbergis buvo tardomas, o 1941 metų lapkričio 28 dieną tribunolas jam paskelbė nuosprendį – mirties bausmė sušaudant. Šis patriotas sušaudytas Gorkyje 1941 metų gruodžio 17 dieną.
Bronius Aušrotas gimė 1909 metų birželio 25 dieną Majoriškių kaime Vilkaviškio valsčiuje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Aušrotų šeima buvo evakuota į Vilnių, vėliau į Minską. 1917 metų vasarą šeima grįžo į Majoriškių kaimą. 1918 metų kovo mėnesį Broniaus tėvui A.Aušrotui buvo pavesta organizuoti Vilkaviškio pašto įstaigos kūrimą. 1920 metais Aušrotų šeima persikėlė į Kybartus, čia Bronius mokėsi ir 1928 metų, birželio mėnesį baigė Kybartų „Žiburio“ gimnaziją, po kelerių mėnesių įstojo į Karo mokyklą. 1930 metais B.Aušrotas baigė Karo mokyklą ir buvo paskirtas į 8-ąjį pėstininkų pulką Šiauliuose. 1932 metais perkeltas į karo aviaciją ir paskirtas į lakūnų kursus.
Čia suartėjo su prof. A.Voldemaro šalininkais. 1930 metų sausio 30 dieną, dalyvaudamas viename baliuje, užtraukė dainą ,,Mūsų vadas Voldemaras su Smetona dažnai baras“. Tai užfiksavo saugumiečiai, prasidėjo tyrimas, ir B.Aušrotui pasiūlyta pasitraukti į atsargą. Iš kariuomenės jis pasitraukė 1933 metų balandžio mėnesį. Išėjęs į atsargą, B.Aušrotas išvyko į Klaipėdą, įsidarbino Lietuvos banko Klaipėdos skyriuje. Pradėjo rašyti ir straipsnius, kurie spausdinti vietiniame laikraštyje „Vakarai“ ir Lietuvos aeroklubo žurnale “Lietuvos sparnai“. 1937 metų pavasarį jo bičiuliai iš karinės žvalgybos pradėjo kalbinti grįžti į karinę tarnybą.
B. Aušrotas apsisprendė grįžti į tarnybą ir nuo 1937 metų spalio 1 dienos paskirtas karinės žvalgybos Vievio punkto vedėju. Nuo 1939 metų pabaigos, kai Lietuvoje pagal sutartį buvo dislokuoti sovietinės kariuomenės daliniai, B.Aušrotas perkeltas į Vilnių ir paskirtas karinės žvalgybos Vilniaus padalinio vadovu. Įdomu tai, kad 1940 metų vasario 18 dieną B.Aušrotas užverbavo raudonarmietį G.Butajevą. Šis raudonarmietis 1940 metų gegužės 12 dieną nusišovė, ir jo žūtis SSSR vadovybei suteikė pretekstą kelti Lietuvai pretenzijas, o netrukus buvo pateiktas ultimatumas ir prasidėjo sovietinė okupacija.
1940 metų birželio 23 dieną B.Aušrotas buvo atleistas iš kariuomenės štabo II skyriaus ir paskirtas į II pėstininkų pulką Kaune. Tada jis suprato, kad jam reikia pasitraukti iš Lietuvos. Pulko vado J.Tumo įsakymu jam birželio – liepos mėnesiais buvo suteiktos atostogos. Liepos 26 dieną B.Aušrotas įsėdo į traukinį Kybartuose ir atvyko į Karaliaučiaus sritį, išlipo Eitkūnuose. Čia jis susitiko su vokiečių karinės žvalgybos pareigūnais ir po kurio laiko sutiko dirbti karinėje žvalgyboje. Dirbdamas vokiečių karinėje žvalgyboje, B.Aušrotas daug padėjo LAF nariams, su jais artimai bendradarbiavo.
1941 metų liepos mėnesį jis pasitraukė iš tarnybos žvalgyboje, atvyko į Lietuvą ir įsidarbino Teisingumo ministerijoje Kalėjimu departamento direktoriumi. 1942 metų spalio mėnesį B.Aušrotą vokiečių karinės žvalgybos atstovai vėl įkalbino grįžti į tarnybą. Jis sutiko ir išvyko į paskyrimo vietą Pskove. 1943 metų rugpjūčio mėnesį jis perkeliamas į Kauną, į vietos karinę komendantūrą, paskirtas vertėju. 1944 metų B.Aušrotas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais išvyko į JAV. Čia bendradarbiavo „Draugo“ ir „Dirvos“ laikraščiuose, o nuo 1951 metų pakviestas dirbti į JAV gynybos departamentą. 1973 metais B.Aušrotas išėjo į pensiją, 1985 metais išleido atsiminimų knygą „Sunkių sprendimų metai“. Mirė Čikagoje 1993 metų lapkričio 24 dieną.
Pogrindyje veikęs Lietuvos Aktyvistų frontas (LAF) organizavo 1941 metų birželio sukilimą, o kai kurie LAF nariai kartu su buvusiais kariškiais, policijos pareigūnais ir patriotiškais nusitekusiais pažangiosios inteligentijos atstovais organizavo pokario rezistencijos judėjimą – pogrindinių struktūrų ir partizanų (dar dažnai vadinamų „miško broliais)“ dalinių veiklą. Štai LAF veikėjas K.Brunius iš Vokietijos per Lenkiją 1945 lapkričio pradžioje grįžo į Lietuvą, čia jis įsitraukė į pogrindinių struktūrų veiklą. 1946 metų gruodžio 25 dieną K.Brunius buvo suimtas Kaune, Šančiuose įrengtoje slėptuvėje, nuteistas 25 metų įkalinimo bausme. Kalėjo Intos lageryje, 1956 metų liepos mėnesį buvo paleistas ir grįžo į Kauną. Bet ir toliau jį persekiojo sovietiniai saugumiečiai. O 1976 metais K.Brunius žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Manoma, kad tai KGB darbas.
Kovose už Lietuvos laisvę žuvo daug 1941 metų birželio sukilimo dalyvių ir pokario partizanų, daug jų buvo įkalinti, ilgus metus praleido lageriuose ir tremtyje.
Nuotraukoje: Birželio sukilimas. Dešinėje – L.Prapuolenis, LAF Kauno štabo narys ir įgaliotinis Laikinojoje Vyriausybėje.
2011.06.22
