Vargu ar žinomas architektas Lorencas Džardinis, pagal kurio projektą pastatyti Burbonų rūmai, kuriuose dabar posėdžiauja Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja, galėjo numatyti, kad ateis tokia diena, kai Paryžiaus širdyje, būtent šituose rūmuose, Prancūzijos parlamentarai ramiai stebės, kaip mušama mergina.
To žvėriško jos užpuolimo priežastis ta, kad ji azerbaidžianietė ir išdrįso išrėkti visą tiesą apie armėnus ir Chodžali genocidą.
2013 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano namų Paryžiuje vadovė Mirvari Fatalijeva ir studentas Viusalas Huseinovas buvo žiauriai sumušti per armėnų bendruomenės atstovų surengtą Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje renginį „25 metai po Sumgaito įvykių: Kalnų Karabacho tautos dabartinė situacija ir ateities perspektyvos“.
Renginio organizatorius – asamblėjos narys, žinomas savo proarmėniška pozicija, parlamentaras Fransua Rošbluanas. Renginio dalyviai, uždarę salės duris, žvėriškai sumušė azerbaidžianiečius studentus. Mušti juos ragino asmeniškai deputatas Fransua Rošbluanas.
Į įvykio vietą atvyko policijos atstovai ir greitosios pagalbos gydytojai. Azerbaidžianietis studentas V. Huseinovas, stengdamasis apsaugoti tėvynainę nuo sužalojimų, prisiėmė pats daugiausia smūgių ir dėl to buvo sunkiai sužalotas. Jam buvo sužeisti vidaus organai, o taip pat sulaužytas šonkaulis.
Šiandien baudžiamoji byla dėl azerbaidžianiečių sumušimo Prancūzijoje pasisuko kita linkme. Ir, galimas dalykas, kad jei teisingumas nugalės, mes tapsime naujų armėnų lobistų agresijų Prancūzijoje liudytojais.
„Kartus pabėgėlės likimas savo pačios Tėvynėje manęs nepalaužė“
„Prisiminti tą dieną nemalonu, tai kaip kino filmas, netrokštamas sapnas, kuris dažnai sapnuojasi ir tu negali jo užmiršti. Armėnų agresija mane persekioja nuo gimimo. Aš juk kilusi iš Gubadlio rajono, gimiau Chanlygo kaime. Kaip žinoma, 1993 metų rugpjūčio 31 dieną armėnai užpuolė mūsų kaimą ir dėl to mes buvome priversti palikti gimtąsias vietas, – pasakoja man Marvari Fatalijeva. –
Kartus pabėgėlės likimas savo pačios Tėvynėje manęs nepalaužė. Aš įstojau į Azerbaidžiano kalbų universiteto vertimų fakulteto prancūzų kalbos skyrių. Baigusi universitetą 2002 metais atvažiavau į Prancūziją tęsti mokslų. Taip išėjo, kad gyvenimas ir darbas mane susaistė su Paryžiumi.
Maniau, kad konferencija, kurią tą dieną rengė armėnų diaspora, vyks dialogo forma. Kita vertus, tai, kad renginys vyks Nacionalinėje Asamblėjoje, nedavė pagrindo jokioms abejonėms.
Mes, būdami civilizuoti žmonės gyvenantys garsėjančioje demokratija Prancūzijoje, norėjome dalyvauti toje konferencijoje, užduoti klausimų, susijusių su mūsų šalimi. O taip pat sužinoti, ką jie galvoja apie Azerbaidžianą, ką kalba apie „Sumgaito įvykius“. Tačiau mes susidūrėme su visiškai kitokia situacija.
„Tai pamatę, jie suprato, kad mes esame arba azerbaidžianiečiai, arba turkai“
Mes suėjome į salę ir klausėmės kalbų. Staiga visi pradėjo ploti oratoriams. Mes su Viusalu neplojome. Tai pamatę jie suprato, jog mes neplojame todėl, kad arba esame arba azerbaidžianiečiai, arba turkai.
Kai mes ir dar kartą neplojome, kad pasitvirtintų savo įtarimus dėl mūsų tautybės, armėnai tikriausiai susirado mūsų pavardes Nacionalinės Asamblėjos priimamajame. Paskui aš pastebėjau nukreiptus į mus agresyvius žvilgsnius ir išgirdau patyčias mūsų adresu. Jie toliau sakė kalbas ir periodiškai plojo oratoriams. Paskui buvo paskelbta tylos minutė, prieš kurią mes protestavome neatsistodami.
Tada susirinkusieji salėje pradėjo prancūziškai reikalauti, kad mes atsistotume. Atsistojusi, aš pareiškiau, jog mes atsistojame tam, kad pagerbtume Chodžalio genocido aukų atminimą. Ir tai pakartojau du tris kartus. Tada stojo tyla. Armėnai, patys to nesuvokdami, pagerbė chodžaliečių atminimą.
Kai tylos minutė baigėsi, jie puolė mus. Man šėrė per veidą. Paskui jie pradėjo mušti Viusalą, kuris stengėsi man padėti. Mus įžeidinėjo ir mušė. Nors mes ištrukome iš patalpų, taip išėjo, kad paskui mus pro kitas duris įstūmė atgal į salę. Būtent deputatas Fransua Rošbluanas, įsikibęs man į plaukus, neleido ištrukti į koridorių, įžeidinėjo mane.
Niekas nepuolė gelbėti
Armėnai stengėsi pargriauti Viusalą ant grindų, kad toliau muštų jau gulintį žmogų. Tuo metu salėje buvo prancūzų, bet ir jie mums nepadėjo. Niekas mums nepadėjo.
Pamačiusi praviras vieno kambario duris, šiaip taip patekau ten. Pamačiau pažįstamų žmonių. Tai buvo Vienybės vardan liaudies judėjimo partijos nariai. Aš pradėjau šaukti ir kviestis juos į pagalbą, sakydama, kad jeigu jie nepadės, armėnai salėje užmuš azerbaidžianietį vaikiną. Paprašiau jų iškviesti policiją.
Netrukus į kambarį įėjo Nacionalinės Asamblėjos pastato apsaugininkai ir greitosios medicininės pagalbos bendradarbiai. Jie išvedė mus į koridorių šalia salės, kur armėnai vedė konferenciją. Po kiek laiko atvyko žandarai. Po kelių minučių mus nuvežė į žandarmeriją. Ten tuojau atvyko Azerbaidžiano ambasadorius Elčinas Amirbekovas, dalyvavęs posėdyje ryšium su Chodžalio tragedija, ir ambasados bendradarbiai.
Mus iškart apžiūrėjo medikai, mes parašėme paaiškinimus apie įvykį. Paskui ligoninėje mus vėl ištyrė medikai, ir kitą rytą buvo patvirtintos mūsų traumos.
Viskas prasideda nuo nulio
Visiškai neseniai mes kreipėmės į Paryžiaus Aukščiausiąjį Teismą, prašydami pakartotinai kelti baudžiamąją bylą dėl mūsų sumušimo.
Tai, kad Paryžiaus prokuratūra nutraukė baudžiamąją bylą nenubaudusi nusikaltėlių, sukėlė Prancūzijoje gyvenančių azerbaidžianiečių pasipiktinimą. Ir mes kreipėmės į aukštesnes instancijas. Įvykio vietoje buvo pakankamai žmonių, yra fotografijų ir gydytojų išvados, Todėl mes nenurimsime, kol tie žmonės nebus sulaikyti ir nubausti.
Dabar viskas prasideda nuo nulio. Galimas dalykas, procesas užtruks metus ar pusantrų. Neatmetama, kad laimėjus teisme, armėnų agresija pasikartos. Bet vargu ar tai mus sustabdys…
Nuotraukoje: Azerbaidžano namų Paryžiuje vadovė Mirvari Fatalijeva.
Publikacijos autorius – Vigaras Gasanovas.
Informacijos šaltinis – Vesti.az.
2014.11.29; 05:06
