Niurnbergo pakaruokliai, griaučiai spintoje ir Stalino anūko revanšas (1)

Leonas Jurša

Viskas buvo baigta 1946 m. spalio 16 d. 2 val. 45 min. Dešimt pakartųjų ir prieš kelias valandas nusinuodijusį Geringą paguldė į karstus, įdėjo kiekvienam nuo kaklo nuimtą kartuvių kilpą ir išgalvotais vardais išvežė į krematoriumą.

Kitą vidurnaktį vienoje dėžėje sumaišytus karo nusikaltėlių pelenus nuo tilto išbėrė į upės tėkmę…

Tarptautinis karo tribunolas, trukęs nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Niurnberge, baigėsi, bet liko tai, kas vadinama griaučiais spintoje.

Neseniai rusiškas leidinys „Literaturnaja gazeta“ išspausdino straipsnį, skirtą Tribunolo pabaigos 70-osioms metinėms. Jame rašoma, kad tai buvo ne tik garsiausias XX amžiaus teismo procesas, bet ir paslaptingiausias, nes iki šiol „paskelbta mažiau kaip pusė su juo susijusių dokumentų, saugomų Rusijos archyvuose“.

Niurnbergo spintose likę „griaučiai“ primena apie save ir praėjus septyniems dešimtmečiams.

1946 metai. Paslaptinga SSRS kaltintojo mirtis

Vokietijai kapituliavus, Leipcigas atsidūrė SSRS okupacijos zonoje. Miesto rytinėje dalyje plytinčiose senose kapinėse (Ostfriedhof) palaidota daug Antrojo pasaulinio karo aukų – vokiečių, lenkų, italų; dalį kapinių užima sovietinis 1946-1948 metų memorialas. Be dviejų broliškų kapaviečių, čia esama kelių šimtų pavienių kapų su vienodomis stelomis, kur palaidoti rusų karo belaisviai, Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, žuvę mūšyje ar mirę pokarinės okupacijos metais. Ant 32 antkapių parašyta „Nežinomas kareivis“. Kituose iškaltos pavardės, tarp jų ir Nikolajaus Zorios: pažaliavusi standartinė betono stela su žvaigžde liudija, kad jis mirė  1946 m. gegužės 27 d.

Niurnbergo teismo salėje.
Niurnbergo teismo salėje.

Nikolajus Zoria palaidotas kaip eilinis, ir tik nedaugelis žino: prieš mirtį jis buvo SSRS prokuroro patarėjas, trečios klasės valstybės justicijos patarėjas, generolas majoras; 1945 metų pabaigoje jį paskyrė SSRS vyriausiojo kaltintojo Tarptautiniame karo tribunole Romano Rudenkos padėjėju.

Kai ką daugiau galima sužinoti iš Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainės skyriuje „Niurnbergo procesas“ esančios Nikolajaus Zorios biografijos. Gimė 1907 metais, vaikystėje išmoko prancūzų kalbą, skambino fortepijonu, tapė. Trylikos metų liko našlaičiu, valkatavo, bet sovietų valdžia neleido jam, kaip ir šimtams tūkstančių tokių pat nelaimingų vaikų, prapulti. Gyveno vaikų namuose, 1927 metais baigė Maskvos universitetą ir nuo to laiko visiems laikams susiejo savo likimą su prokuratūros organais. Karo metais – armijos prokuroras. 1944-1945 metais – SSRS vyriausybės patarėjas prie Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto. Aktyviai dalyvavo didžiausių fašistinės Vokietijos karo nusikaltėlių teismo procese. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinais. 1946 m. gegužės 22 d. netikėtai (скоропостижно) mirė.

Netikėtai mirusio sovietinio prokuroro sūnus Jurijus Zoria, Karo diplomatijos akademijos dėstytojas, pusę amžiaus aiškinosi nė keturiasdešimt nesukakusio tėvo mirties aplinkybes, bet nieko tikra taip ir nesužinojo iki pat savo mirties 1998 metais.

Jurijus gerai prisiminė 1946 metų pavasarį. Tada jam buvo 17 metų. Gegužės 21-osios vakare tėvas paskambino iš Niurnbergo ir pakvietė atvažiuoti pas jį pasibaigus mokykliniams egzaminams. Apie tėvo mirtį iš pradžių jiems nepranešė. Tik vėliau atidavė lagaminėlį su generolo asmeniniais daiktais ir pasakė, kad nusižudė.

Kai kas Jurijui paaiškėjo iš jam skirto sovietų okupacijos metu Leipcige tarnavusio karinio prokuroro laiško. Jo tėvo palaikus atgabeno į Leipcigą, kur perkėlė į cinko karstą kelionei į Maskvą. Bet skrydį atidėjo dėl netinkamų oro sąlygų, o po kelių valandų iš Stalino sekretoriato atėjo naujas nurodymas: palaidoti vietoje. Po vienerių metų palaikus atkasė ir sudegino…

Iš kitų šaltinių Jurijus sužinojo, kad iš kambario, kur tėvą rado negyvą, karinės kontržvalgybos (SMERŠ) karininkai paėmė pistoletą „Valter“, kišenėje rastą raštelį, taip pat visus ant stalo gulėjusius dokumentus, viską supakavo ir pasiuntė į Maskvą. Suprantama, daug ką atskleisti galėjo raštelis, bet jis esą dingo pakeliui į laboratoriją… 

1987 metais sovietinės karinės prokuratūros darbuotojas Jurijui Zoriai slapčiomis perdavė tėvo nuotrauką: lovoje gulintis tamsiaplaukis vyriškis tarsi šypsosi per miegus, šalia padėtas pistoletas, ant pagalvės dešinėje – juoda dėmė. 1988 metais SSRS vyriausioji karinė prokuratūra patikrino prokuroro Zorios mirties tyrimo medžiagą, nustatė kai ką buvus suklastota, bet galiausiai pareiškė neturinti dokumentų, kurie leistų objektyviai spręsti apie jo mirties aplinkybes. Jurijaus Zorios žodžiais, šio tikrinimo metu pradingo visi SMERŠ atsiųstame pakete buvę ir iš šeimos paimti tėvo laiškai bei užrašai… 

2008-aisiais tuometis Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas Aleksandras Zviagincevas, kelių knygų apie Niurnbergo tribunolą autorius, vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ sakė, kad Nikolajaus Zorios sūnus buvo kreipęsis į jį su abejonėmis dėl tėvo mirties aplinkybių tyrimo išvadų. Prokuroras pripažino gyvuojant kelias jo mirties versijas, bet oficialioji versija – neatsargus elgesys su ginklu. Ir jos iki šiol niekas įtikinamai nepaneigė (anot Zviagincevo, tragedija įvyko gegužės 22 d.).

Šių dienų negausiuose raštuose apie tai atrandame tik vieną autorių, teigiantį, jog pirmieji Niurnberge žuvusio prokuroro lavoną apžiūrėjo amerikiečių pareigūnai ir nustatė, kad Zoria buvo nužudytas miegantis, šūviu į smilkinį.

Mirusįjį išbraukė iš istorijos analų

Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojas Zviagincevas pavadino Zorią išprususiu teisininku ir puikiu oratoriumi. Tačiau iki 9 dešimtmečio vidurio, iki naujam Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbiant glasnost (viešumo) politiką, apie jį buvo visiškai nekalbama – nei gerai, nei blogai. Jurijus Zoria tikino neradęs savo tėvo pavardės nei sovietiniuose veikaluose, skirtuose Niurnbergo procesui, nei to proceso stenogramose (Tarptautinio karo tribunolo sekretoriatas 1946-1947 parengė posėdžių stenogramas ir dokumentus publikavimui keturiomis kalbomis, 40 su viršum tomų, ir jie buvo tuoj pat pradėti leisti  visomis kalbomis, išskyrus rusų; sovietai tik vėliau išleido du tomus, o 1957-1961 – septynis).

Tiesą sakant, ir glasnost epochoje vienur kitur tešmėkštelėjo Niurnberge keistomis aplinkybėmis žuvusio sovietinio prokuroro pavardė, o mirties aplinkybės ir toliau liko tirštoje migloje; iki šiol dienos šviesos neišvydo nė koks dokumentas, galintis bent kiek praskleisti šios paslapties šydą, žinoma ne ką daugiau, negu prieš kelis dešimtmečius, ir tos žinios tebelieka lygiai kaip tada prieštaringos.

1965 metais sovietai išleido Tarptautiniame karo tribunole dalyvavusios sovietų delegacijos sekretoriato vadovo Arkadijaus Poltorako knygą „Niurnbergo epilogas“ (Нюрнбергский эпилог); 1969 metais ji buvo išleista antrą kartą – ir vėl masiniu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu (ir dabar ją siūloma pirkti internetiniuose knygynuose, esama elektroninio varianto). Knygoje randame aprašyta epizodą, kuris autoriui gerai įsiminė (kalbama apie 1946 m. vasario 11 d. rytinį posėdį). Taigi – SSRS vyriausiasis kaltintojas Rudenka iš karto sutinka su gynėjų reikalavimu apklausti generolą feldmaršalą Fridrichą Paulių ir tuo momentu tik žinojusieji paslaptį supranta, ką reiškia kažin kas sardoniška jo žvilgsnyje. Tribunolo pirmininkui Lorensui paklausus, kiek laiko prireiks liudytojui pristatyti į teismą, Rudenka ramiai ir netgi kažkaip abejingai atsakė: Aš manau, Jūsų didenybe, penkių minučių, ne daugiau (tarp kitko, kitas šį epizodą aprašęs autorius nurodo dešimt minučių). 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Toks atsakymas teisiamuosius, jų gynėjus, žurnalistus – visus pribloškė, autoriaus žodžiais, nelyginant  bombos sprogimas, ir su tuo galima sutikti, nes rusų nelaisvėn pakliuvusį feldmaršalą daugelis laikė mirusiu. Jie, suprantama, negalėjo žinoti, jog sovietai jau prieš kiek laiko Paulių  atskraidino į Berlyną, po to apgyvendino netoli amerikiečių zonos, kur jį tris kartus aplankė Rudenka, o teismo posėdžio išvakarėse su svetimais dokumentais atgabeno į Niurnbergą.

Savo akimis viską matęs ir su daugeliu proceso dalyvių bendravęs Poltorakas apie šį savotiškai dramatišką epizodą parašė sklandžiai, bet – melą. Vasario 11-osios posėdyje kalbėjo ne SSRS vyriausiasis kaltintojas, nutaisęs niekinamą veido išraišką, o jo padėjėjas – Nikolajus Zoria. Jis pateikė teismui Pauliaus pareiškimą, parašytą karo belaisvių stovykloje, ir jis pasakė, kad pareiškimas gali būti patikrintas ne vėliau kaip iki vakaro, kada Fridrichas Paulius bus pristatytas į teismo posėdžių salę.

Beje, rasime autorių, iki šiol pasakojančių, jog šitaip mikliai nacių advokatus sumovė Rudenka. Kita vertus, netiesa yra ir iki šiol pasitaikantis tvirtinimas, jog Niurnbergo salėje kaip iš dangaus nukritusį vokiečių feldmaršalą labai sumaniai apklausė Zoria, apie ką kitą dieną plačiai parašė laikraščiai. Iš tikrųjų Paulių kvotė ir Sovietų Sąjungos atstovams naudingų atsakymų iš jo sulaukė Rudenka (dabar jau ne paslaptis, kad tie atsakymai buvo aptarti jų ligtolinių susitikimų metu, feldmaršalui buvo pažadėta leisti pasimatyti su šeima ir kita).

Ką norėjo nuslėpti Stalinas

SSRS delegacijos nariai Tarptautiniame karo tribunole pažiūrėti laikėsi oriai ir drąsiai – juk atstovavo nugalėtojams. O kaip jautėsi iš tikrųjų, parodo kad ir toks epizodas. Viena 23-metė rusų vertėja, skubėdama į posėdžių salę, vos nesuklupo ir ją pagavo į savo glėbį… Hermanas Geringas – svarbiausias teisiamasis. Tai matę prancūzų žurnalistai juokavo, jog ji taptų labai turtinga, jeigu pasakotų buvusi paskutinė Reicho maršalo apkabinta mergina. Bet kai didžiausias nusikaltėlis prieš pat egzekuciją nusinuodijo ir imta aiškintis, kas galėjo jam perduoti ampulę su kalio cianidu, rusaitė ne juokais persigando: o jeigu saviškiams sekti pristatyti sovietiniai kontržvalgybininkai sužinos ją buvus Geringo glėbyje?

Teisiamųjų suole Geringas gūžėsi nuo žudomų SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos klausimų, bet pats rūstusis prokuroras drebėjo prieš sovietinio diktatoriaus Stalino patikėtinį Niurnberge Andrejų Vyšinskį, tuo metu užsienio reikalų ministro Viačelavo Molotovo pavaduotoją, o didžiojo teroro metais (1937-1938) – SSRS prokurorą ir negailestingą liaudies priešų kaltintoją.

Likus dviem mėnesiams iki proceso pradžios Kremliaus vadovybė sudarė specialią komisiją Sovietų Sąjungos atstovų veiklai Niurnbergo procese vadovauti. Komisijoje dalyvavo prokuratūros, aukščiausiojo teismo, valstybės saugumo komisariato, teisingumo komisariato, karinės kontržvalgybos valdybos (SMERŠ) vadovai. Kiek vėliau pačiame Niurnberge buvo suburta dar viena „Vyšinskio komisija“, irgi be menkiausių priešgyniavimų klausiusi Kremliaus emisaro.

 SSRS delegacijos nariams kontroliuoti Kremlius atsiuntė SMERŠ brigadą, veikė čia ir sovietiniai saugumiečiai – čekistai. SMERŠ agentai dar procesui neprasidėjus apkaltino sovietinius kvotėjus nepakankamai atsikertant į apklausiamų nacių antisovietinius išpuolius. Nors netrukus išaiškėjo šį esant kaltinimą gerokai perdėtą, kontržvalgyba ir toliau sekė kiekvieną SSRS atstovų žingsnį ir žodį. Ir ne vien jų. Į Maskvą buvo pranešta, ką anglams pasakė vokiečių admirolas Erichas Rederis ir kas buvo įrašyta į garso juostelę –  kad rusai siekę jį užverbuoti ir kad vertę duoti jiems reikiamus parodymus.

Dar prieš prasidedant Tribunolui, Vyšinskis apskundė Kremliui Rudenką, esą šio rengiama įžanginė kalba esanti nepakankamai griežta ir reikia laiko jai papildyti. Maskva netgi pagrasino sąjungininkams iš viso nedalyvausianti procese, jeigu jo pradžia nebus nukelta kelioms savaitėms; į Niurnbergą buvo pranešta Rudenką susirgus, nors tai buvo netiesa.  Sąjungininkai nesutiko, ir procesas prasidėjo nedalyvaujant SSRS vyriausiajam kaltintojui.

Po daugelio metų buvęs sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vyriausiojo vado Georgijaus Žukovo politinis patarėjas papasakos, kad pats Molotovas buvo jam paliepęs patikrinti, ar tikrai sovietų prokurorai Niurnberge laikosi minkštakūnės taikstymosi linijos (tokiais žodžiais jų poziciją apibūdino vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija savo pranešime Stalinui). Kadangi tikrintojui nebuvo nurodyti konkretūs prisitaikėliai, prokurorai atsipirko gerokai panerimavę. Ko siekė Kremlius Niurnberge, rodo dar vienas epizodas:  viename iš daugelio banketų Vyšinskis pasakė, kad visų teisiamųjų laukia vienas kelias: iš teismo rūmų tiesiai į kapą. Toks tostas sutrikdė Džeksoną ir kitus amerikiečius, nes visi buvo susitarę viešumoje nekalbėti apie būsimą nuosprendį.

(Kremlius seniausiai visus arba beveik teisiamuosius buvo pasmerkęs mirties bausmei, todėl 1946-ųjų metų rugsėjo viduryje, Tribunolui apsisprendus dėl nuosprendžių, siuntė Nikitčenkai kuo griežčiausius nurodymus reikalauti mirties bausmės ir tiems, kuriuos ketinta bausti laisvės atėmimu ar išteisinti. Stalinas buvo ypač nepatenkintas Jalmaro Šachto išteisinimu – Nikitčenka buvo verčiamas tiesiog ultimatyviai reikalauti buvusio Vokietijos ekonomikos ministro visiško apkaltinimo ir mirties bausmės jam skyrimo. Rugsėjo 17 d. direktyvoje Nikitčenkai buvo nurodyta įtikinėti ir traukti į savo pusę svyruojančius Tribunolo narius, o pirmininkui Džefriui Lorensui sistemingai aiškinti, kad jis turi palaikyti SSRS atstovus, nes sovietiniai žmonės, kaip ir kitos tautos, nesupras teisėjų minkštaširdiškumo. Jeigu su mūsų pasiūlymais nebus sutinkama, – mokė Kremlius, – reikia leisti  aiškiai suprasti, kad tokio nuosprendžio mes nepasirašysime ir visa atsakomybė teks partneriams0.

1945 metų lapkričio pabaigoje Vyšinskis sukvietė sovietų delegacijos pasitarimą, kuriame įpareigojo Rudenką susitarti su Vakarų valstybių kaltintojais, kad proceso metu jie imtųsi tuoj pat gniaužti teisiamųjų ar jų gynėjų mėginimus kritikuoti SSRS ar jos sąjungininkių veiksmus prieškariu ar karo metais. Taip pat nurodė, apie ką konkrečiai priešininkams neleistina kalbėti („pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“). Be to, Rudenkai ir Tribunolo nariui Jona Nikitčenkai buvo paliepta iš anksto tikrinti kitų delegacijų teikiamus teismui dokumentus ir dėl kiekvieno dokumento daryti išvadą apie jų priimtinumą ar nepriimtinumą SSRS interesų požiūriu. Jeigu kas ne taip –  neleisti perduoti teismui ir skelbti nepageidaujamus dokumentus.

„Pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“ nepasiekė kitų delegacijų, bet jį pravartu prisiminti kaip akivaizdų įrodymą Kremliaus valdovus supratus, kokią gausybę nusikaltimų  padarė jie patys. Iškalbingas Jaltos konferencijos, kur „didžiosios trijulės“ lyderiai, be kitų dalykų, svarstė, kaip bausti nacistinius nusikaltėlius, epizodas: Kai JAV prezidentas Ruzveltas mostelėjo į Beriją: Kas tas žmogus su pensne? Stalinas rimtai atsakė: A, tai mūsų Himleris (jeigu Hitlerio nusikaltimų bendrininkas Genrichas Himleris nebūtų nusižudęs, tai Niurnberge jį būtų patį pirmą pakorę).

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Štai ką norėjo nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių Stalinas: požiūris į Versalio taiką; 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir visi su ja susiję klausimai;  SSRS vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Molotovo lankymasis Berlyne ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo lankymasis Maskvoje; SSRS visuomeninė-politinė santvarka; sovietinės Baltijos respublikos; SSRS-Vokietijos susitarimas dėl apsikeitimo vokiečiais – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais su Vokietija; Sovietų Sąjungos užsienio politika, tariamos teritorinės SSRS pretenzijos; Balkanai; sovietų-lenkų santykiai (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija).

Iki 1946 metų kovo mėnesio šio sąrašo nė nereikėjo, nes visą tą laiką kalbėjo kaltintojai. Kovo 8 d. JAV vyriausiasis kaltintojas Robertas Džeksonas kreipėsi į SSRS vyriausiąjį kaltintoją laišku, kuriame perspėjo turintis pagrindo manyti, jog  gynyba rengiasi užsipulti sovietinę užsienio politiką, ketindama parodyti Sovietų Sąjungą kaip valstybę, pradėjusią grobikiškus karus su Suomija, Lenkija, Balkanų ir Baltijos šalimis. (Pats Džeksonas sakėsi palaikantis kaltinimą dėl Vokietijos agresijos prieš SSRS, kartu ir Baltijos valstybes, bet tai anaiptol nesąs šių šalių aneksijos pripažinimas).

Rudenka atsakomajame laiške pateikė naują neleistinų kelti klausimų sąrašą: 1.Klausimai, susiję su visuomenine-politine SSRS santvarka. 2.Sovietų Sąjungos užsienio politika: а) 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir su juos susiję klausimai (prekybos sutartis, sienų nustatymas, derybos ir t.t.; b) Ribentropo lankymasis Maskvoje ir derybos Berlyne 1940 metų lapkrityje; c) Balkanų klausimas; d) sovietų-lenkų santykiai. 3.Sovietinės Baltijos šalys.

Užtektinai turėjo savųjų griaučių ir amerikiečiai su britais (mažiau prancūzai). Todėl ir ragino susitarti (daugelis rusų autorių pabrėžia – ne Sovietų Sąjunga pirma tai pasiūlė!), kurie istoriniai epizodai Tribunole nesvarstytini. Kaip parodė proceso eiga, visų keturių valstybių nugalėtojų atstovai vengė statyti partnerius į keblią padėtį.

Slaptieji protokolai iš advokato portfelio

Knygoje „Niurnbergo epilogas” aprašomas dar vienas epizodas: teisiamųjų Rudolfo Heso ir Hanso Franko advokatas Alfredas Zaidlis eina į tribūną ir pristato dar vieną klastotę, siekdamas sukompromituoti sovietinę užsienio politiką. Jo klausia, iš kur paėmė. Ir Zaidlis, įžūliai žvelgdamas į akis amerikiečių teisėjui Bidlui, atsako: „Iš amerikiečių delegacijos“. Jį ne itin trikdo, kad paskubomis sukurpta provokacija čia pat sužlugdoma. Anot autoriaus, Niurnbergo procese pasitaikė mėginimų apšmeižti Sovietų Sąjungą, bet jie nepavyko, nes  sovietų pusės kaltinimai nacistinei klikai buvo pagrįsti teisiškai nepriekaištingais įrodymais ir rėmėsi aukštu Sovietų valstybės užsienio politikos moraliniu autoritetu.

Viską Niurnberge matęs ir girdėjęs Poltorakas neišdrįso net prasižioti, kad toji klastotė buvo SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptojo protokolo fotografinė kopija. Epizodas atsitiko 1946 m. gegužės 21 d. popietiniame posėdyje. Iš tikrųjų – teisėjai vėl atmetė anksčiau nepriimtą kopiją, nes advokatas ir dabar nepateikė patikinimo dokumentą esant tikrą (tikino gavęs iš nepristačiusio Amerikos kariškio). Šis epizodas nebuvo įtrauktas į teismo posėdžio stenogramą, bet tai pernelyg nenuliūdino veiklaus ir atkaklaus 35-erių advokato, nes svarbiausia jis buvo jau atlikęs ankstesniais kartais.

Kovo 15-ąją Zeidliui pavyko įteikti teismui kaip gynybos įrodymą buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos juridinės tarnybos vadovo Fridricho Hauso raštišką liudijimą apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sutarčių turinį; Hausas vyko kartu su užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu į Maskvą ir dalyvavo pasirašant nepuolimo sutartį. Balandžio 1-osios posėdyje Zaidlis perskaitė iš prisiekusio Hauso žodžių surašytą nepuolimo sutarties slaptojo protokolo įvadinę dalį, o ją Vokietijos vardu sudaręs teisiamasis Ribentropas patvirtino šiuos parodymus. Vėliau buvęs užsienio reikalų ministras leidosi į plačius svarstymus apie pačią sutartį ir jos papildomą, slaptąjį, protokolą.

Tribunolo priimtame liudijime Hausas nurodė, kad nepuolimo sutarties slaptajame protokole kalbama apie abiejų pusių interesų sferų padalijimą Baltijos valstybėse ir demarkacijos linijos nustatymą Lenkijoje bei  klausimų dėl šios šalies ateities sureguliavimą abipusiu susitarimu. Jis taip pat nurodė, kad maždaug po mėnesio įvykusiose derybose dėl antros sovietų-vokiečių sutarties slaptasis protokolas buvo pakeistas ir Lietuva, išskyrus nedidelį iškyšulį, buvo išskirta iš Vokietijos interesų sferos, o Lenkijos teritorijoje demarkacijos linija perkelta toliau į rytus; 1940 metų pabaigoje ar 1941 metų pradžioje Vokietijos pusė po derybų atsisakė nuo šito lietuviško iškyšulio.

Kartu su Fridricho Hauso liudijimu Alredas Zaidlis mėgino įteikti Tribunolui ir slaptųjų protokolų kopijas, bet tai jam, kaip jau sakyta, nepavyko (tiesa, teismas leido advokatui apklausti jo iškviestą liudytoją Ernstą Veiczekerį ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius patvirtino Hauso parodymus). Iš kur tos kopijos ėmėsi?

1944 metų pradžioje sąjungininkams pradėjus smarkiai bombarduoti Berlyną, Ribentropas įsakė padaryti  jo asmeninio biuro archyve saugomų svarbiausių diplomatinių dokumentų fotokopijas. Apie tolesnį jų likimą pasakojama skirtingai. Pasak vienų tyrėjų, kovo mėnesį bombardavimų metu dokumentų originalai žuvo liepsnose, o kopijos išliko. Pasak kitų, 1945-ųjų vasarą Ribentropui įsakius sunaikinti visus archyvus, jo pavaldinys Karlas fon Liošas dokumentus sudegino, o negatyvus su beveik 10 tūkst. dokumentų kopijų kažin kodėl sudėjo į dėžę ir Raudonajai armijai artėjant prie Berlyno išgabeno ją į Tiuringiją, kur užkasė vienos pilies parke. Pasak vienų, fon Liošas pats atidavė dėžę anglams, kurie perdavė jas amerikiečiams. Pasak kitų, vokietis išdavė, kur yra slėptuvė, jungtinei britų ir amerikiečių paieškų grupei. „Liošo kolekcijoje“ buvo ir sovietų-vokiečių 1939-1941 metų dokumentų kopijos.

Zaidlis gegužės 22-24 d. posėdžiuose, galima sakyti, siautėjo. Kaltino Sovietų Sąjungą bendra su Vokietija agresija prieš Lenkiją, reikalavo iškviesti liudytoju SSRS užsienio reikalų ministrą Molotovą… Rudenka atkakliam advokatui pažaboti pasitelkė sąjungininkų kaltintojus ir visi keturi pasirašė protestą Tribunolui dėl nuolaidžiavimo vokiečių advokatui.

Gegužės 23 d. ne pats svarbiausias amerikiečių laikraštis „The Saint Louis Post Dispatch“ išspausdino slaptųjų protokolų tekstus. Bet didelio įspūdžio tai nepadarė, nes pirma pasaulis sužinojo apie slaptuosius protokolus iš minėtų ankstesnių Tribunolo posėdžių ataskaitų.

Kažkurią iš tų dienų (negausiuose raštuose datos, kaip matėme, skiriasi) žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo padėjėjas Nikolajus Zoria.

Palaidoti kaip šunį!

Ta pati „Literaturnaja gazeta“, tarusi paskutinį žodį rusų žiniasklaidoje Tarptautinio karo tribunolo 70-mečio proga, nurodė vieną dramatišką detalę – kitą dieną po Veiczekerio liudijimo sovietų prokurorą Nikolajų Zorią rado negyvą viešbučio kambaryje. Ir pateikė jo žūties oficialiąją versiją – neatsargus elgesys su šaunamuoju ginklu.

Minėtas Aleksandras Zviagincevas, ne taip seniai palikęs Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę, 2011 metais parašė romaną-kroniką „Amžiams amžiniesiems“ (Навекивечные). Šioje knygoje aprašoma daugelis iš kitų autorių ir jo paties ankstesnių kūrinių žinomų epizodų. Pagrindiniai veikėjai – sovietiniai čekistai. Stalinas didžiai užsirūstina sužinojęs, kad Maskvoje įsitaisęs šnipas pranešinėja vokiečiams apie sovietų planus Niurnberge, bet saugumiečiai galiausiai jį pagauna. O dėl Zorios žūties pagrindiniai veikėjai tik paaimanuoja. Girdi, dar prieš karą jis buvo patyręs psichologinį sukrėtimą ir nežinia, kas su jo psichika atsitiko Niurnberge. Jis buvo sąžiningas žmogus, netikėtai pakliuvęs į sudėtingą situaciją galėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu…

Matyt, generalinio prokuroro pavaduotojui nelabai įtikima įtikinama atrodė ir jo paties visur skleidžiama oficialioji versija,  todėl jis skaitytojui patyliukais perša savižudybę. Apie sudėtingą situaciją – nieko.

2005 metais Maskvoje buvo išleista prieštaringai vertinamo anglų rašytojo Devino Irvingo knyga „Niurnbergas. Paskutinis mūšis“ (Нюрнберг. Последняя битва), kurioje pateikiamas sovietinės delegacijos vertėjos Olgos Svidovskajos liudijimas. Kai ji paklausiusi SMERŠ pulkininko Lichačiovo apie prokuroro Zorios žūtį, tas trumpai atsakęs: Jis papuolė į bėdą ir pernelyg persigando.

Vienas rusų istorikas aiškino (tiesa, tik istorijos kandidatas, bet per gana populiarią radijo stotį „Echo Mosky“), jog gegužės 23 d. Zorią skubiai iškvietė į Maskvą ir jis dėl to labai sunerimo. Juo labiau kad gegužės 23 d. Amerikos laikraščiai išspausdino slaptuosius protokolus. Ir šitą dieną jo neliko gyvo… Manau, jis tiesiog nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu, manydamas, kad dėl jo kaltės taip skausmingai iškilo ši tema.

Istorijos kandidatas pasakė netiesą, kad pasaulis pirmą kartą sužinojo apie slaptuosius protokolus iš amerikiečių laikraščių. Jam net nekilo abejonė, ar Amerikos provincijoje leidžiamas „The Saint Louis Post Dispatch“ galėjo taip greitai pasiekti Vokietiją. Net jeigu jis buvo spausdinamas Niurnberge, čia visi jau žinojo apie slaptuosius dokumentus ir Stalinas labiausiai niršo prieš du mėnesius, kai sužinojo apie Hauso, o vėliau Ribentropo liudijimus; Veiczekeris juos tik patvirtino. Nebent Stalinui trūko kantrybė, kai Zaidlis pareikalavo iškviesti liudytoju Molotovą…

Kitose  versijose dėl to, kas įvyko sovietų prokuroro žūties išvakarėse, veikia tas pats advokatas Alfredas Zaidlis, nešinas portfeliu su bomba: slaptųjų protokolų kopijomis. Pirma jis ateina pas britų atstovą ir prašo šio atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno paliudyti dokumentų tikrumą. Anglas siunčia advokatą pas Rudenką, bet šio sekretorius nukreipia jį pas Zorią. Advokatas sako (meluoja) portfelyje turįs britų atstovo patvirtintus slaptuosius protokolus. Zoria atsako kiek pagalvojęs: Manau, kad šis pokalbis neturi absoliučiai jokios prasmės. Tada Zaidlis susiranda daktarą Hausą…

Kita versija. Rudenka patiki savo padėjėjui Zoriai keblią užduotį: susitikti su advokatu Zaidliu ir įtikinti jį nekelti klausimo dėl sovietų-vokiečių sutarčių, juo labiau neminėti sovietinių vadovų, Stalino ir Molotovo. Vokietis kategoriškai atsisako bendrininkauti su sovietais. Apie Zorios nepasisekimą Vyšinskis tuoj praneša Stalinui, nurodydamas, kad kartu su Hitlerio buvo paminėta ir jo pavardė. Pasak liudininkų, Stalino įniršis buvęs baisus, o kai jam pranešė, kad generolas nusižudė, pratrūko: Palaidoti kaip šunį! Zorią pažemino į eilinius ir palaidojo slaptai.

SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos asmeninis sargybinis Josifas Hofmanas, 2005 ir 2007 metais išleidęs prisiminimų knygą „Niurnbergas įspėja“ (Нюрнберг предостерегает). Jį vadino paskutiniu Niurnbergo liudininku (mirė 2015-ųjų pavasarį, sulaukęs 89-erių). Jis laikėsi oficialios versijos, bet turėjo savo nuomonę apie tai, kas įvyko prieš prokuroro mirtį: Zoria atrado 1939 metų pakto slaptąjį protokolą ir nepranešęs Rudenkai pasiuntė jį Stalinui.

Atrodo, mums jau žinomos knygos „Niurnbergo epilogas“ autorius, Arkadijus Poltorakas, pirmasis paskelbė, kad kviečiamas atvykti į Maskvą Zoria labai sunerimo, nes iš savo patirties žinojo, kaip veikia instancija (esama ir versijos, jog pats prokuroras prašė leidimo vykti į Maskvą pas Vyšinskį visiškai dėl kitos priežasties, bet apie tai – kitoje dalyje). Poltorako žodžiais remiasi ir ne vieną solidų veikalą apie Niurnbergo procesą parašiusi Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto bendradarbė Natalija Lebedeva.

Anot Lebedevos, slaptieji protokolai iškilo viešumon dėl sovietų prokurorų kaltės. Kaip sakyta, jie buvo įpareigoti susipažinti su visais teismo priimtais dokumentais, o jų buvo tūkstančiai. Gali būti, Hauso parodymų neišvertė Rudenkai, nemokėjusiam vokiečių kalbos, arba juos praleido pro akis jo padėjėjas Zoria. Sovietų prokuroro klaida buvo ta, – teigia mokslininkė, –  kad jis leido priimti raštišką Hauso liudijimą kaip gynybos įrodymo dokumentą. Po to kiti liudytojai kreipdavosi į Hauso parodymus ir to jau negalima buvo uždrausti. Lebedeva neatmeta, kad Zorią galėjo ir nužudyti.

Jau minėtoji paskutinė mergina Geringo glėbyje – tai Tatjana Stupnikova, 1998 metais išleidusi autobiografinę prisiminimų apie Niurnbergo procesą knygą „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего кроме правды), kuri sulaukė dar dviejų leidimų 2003 ir 2015 metais (po mirties). Liaudies priešų duktė rašo daug atviriau negu generalinio prokuroro pavaduotojas. Buvusi vertėja neslepia turėjusi nuolat saugotis savųjų bildukųtų, kurių tarnybinė pareiga buvo sekti sovietinės delegacijos narių mintis ir elgesį!

Stupnikovai netikėta prokuroro Zorios mirtis buvo vienas iš baisiausių sukrėtimų Niurnberge. Ar jis pats suvedė sąskaitas su gyvenimu, supratęs nesant kitos išeities, ar jį privertė pasitraukti iš gyvenimo, paliekant žmoną ir vaikus, ar tiesiog nušovė, bet prokurorą, jos žodžiais, pašalino – be triukšmo, neatkreipiant pasaulio visuomenės dėmesio ir nenutraukiant Tribunolo posėdžių, o SSRS pasiuntiniai Niurnberge turėjo suprasti, jog tokiuose reikaluose trauktis neleistina. Sovietiniam personalui įbauginti galbūt paskleidė ir gandą, kad Stalinas, sužinojęs apie prokuroro mirtį, drėbė: Palaidoti kaip šunį!

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą nagrinėjo skundą, kuriame apeliantas prašė panaikinti jam skirtą 200 tūkst. rublių (dabartiniu kursu – apie 2 900 eurų) baudą, Permės krašto teismo paskirtą pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“. Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo pagrindiniams Ašies Europos šalių karo nusikaltėliams teisti ir nubausti nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

(Bus tęsinys)

2016.10.16; 04:22