Niurnbergo pakaruokliai, griaučiai spintoje ir Stalino anūko revanšas (2)

Leonas Jurša

Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą savo praktikoje išnagrinėjo skundą byloje dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“.

Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

2016 metai. Iš tikrųjų?

Apie Vladimirą Luzginą, keturiasdešimt dar nesulaukusį Permės miesto gyventoją, paprastą automobilių remontininką, niekas taip ir nebūtų niekada sužinoję plačiojoje Rusijoje ir net tolimojoje Amerikoje, jeigu ne 2014-ųjų pavasarį įsigaliojęs Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 384.1 straipsnis „Nacizmo reabilitavimas“. Permės gyventojas šiame straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė 2014 metų pabaigoje, bet dar ilgiau nei metus gyveno kaip niekur nieko, neslegiamas nusikalstamos veikos naštos ir nejausdamas sąžinės graužimo – iki 2016 kovo pabaigos, kai jį pirmą kartą apklausė vietinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) tyrėjas. Užtat teismas įvyko neilgai trukus – 2016-ųjų vasarą. 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Teisme valstybės kaltintojas nurodė, kad Luzginas į savo puslapį socialiniame tinkle įsikėlė anoniminį tekstą, kuriame rašoma, kad Sovietų Sąjunga kartu su Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. O tai yra žinomai melagingos žinios apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais, kurių skleidimas užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 384.1 dalį. Į advokatės žodžius, kad jos ginamasis nėra įgijęs specialių žinių istorijoje ir lingvistikoje, valstybės kaltintojas atkirto: Manau, nereikia būti pirmūnu norint suprasti, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo Vokietija, o Sovietų Sąjunga su tuo niekaip nesusijusi.

Permės krašto teismo nuosprendyje sakoma, kad Luzgino paskelbtame tekste esanti frazė Komunistai ir Vokietija kartu užpuolė Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. Tai yra komunizmas ir fašizmas glaudžiai bendradarbiavo … prieštarauja Niurnbergo tribunolo nustatytiems faktams. Teisėjui, žinoma, užkliuvo ne klaidingai nurodyta SSRS ginkluotos intervencijos į Lenkiją data, bet tai, ką savo išvadoje nurodė Permės humanitarinio pedagoginio universiteto istorijos fakulteto dekanas Aleksandras Vertinskis, kad tekste pateikti teiginiai, neatitinkantys pozicijos, pripažintos tarptautiniu lygiu. Teismas padarė išvadą, jog teisiamasis turėjo suvokti šiuos teiginius esant melagingus, nes jo žinios iš istorijos dalyko brandos atestate buvo įvertintos „gerai“ (ketvertu iš 5 balų). Skirdamas bausmę teisėjas rėmėsi ir kompleksinės psichologinės-lingvistinės ekspertizės išvada: numatė pavojingų pasekmių atsiradimo galimybę, veikdamas  neriboto asmenų rato, tarp jų nepilnamečių, pasaulėžiūrą ir formuodamas juose tvarią pažiūrą apie negatyvią SSRS veiklą Antrojo pasaulinio karo metais.

Anoniminis straipsnelis „Пятнадцать фактов про бендеровцев, или о чем молчит Кремль“, dėl kurio nukentėjo „Pasidalyti“ bakstelėjęs Permės gyventojas, internete atrandamas lygiai taip lengvai, kaip bet koks kitas žinant antraštę. Jame, kaip teisingai pastebėjo Permės prokuroras, reiškiamas pritarimas Stepano Banderos veiklai, Ukrainos nacionalistų organizacijai ir Ukrainos sukilėlių armijai. Tik nenurodė, kokiai Banderos veiklai pritaria nežinomas autorius: Priešingai negu komunistai, kurie aktyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Molotovo-Ribentropo paktu padalijo Europą, Ukrainos sukilėlių armija ir Banderos sekėjų Ukrainos nacionalistų partijoje sparnas nesidėjo nei su vokiečių, nei su komunistų okupacinėmis vyriausybėmis.

Vieną iš penkiolikos faktų čia pateikiame ne tam, parodytume pirštu į Permės prokurorą: prikiša Banderai, kad nesidėjo su naciais? Ir prokuroras kaltinime, ir teisėjas nuosprendyje visiškai nutylėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS-Vokietijos nepuolimo sutartį, nors kaip tik ši sutartis  ir paskesni dalykai, autoriaus teigimu, yra glaudaus komunistų ir fašistų bendradarbiavimo įrodymai.

Auką pribaigė kartu, bet kaltas tik vienas

Aukščiausiajame teisme Luzginui atstovauti ėmėsi pats Henris Reznikas – vienas garsiausių, o gal ir garsiausias Rusijos advokatų. Gynė vyriausybių narius (ir Rusijos prezidentą Borisą Jelciną), žinomus politikus, rašytojus, žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus, verslininkus.  Luzgino bylos ėmėsi dėl jos siaubingo absurdiškumo – neprašydamas honoraro (sako,  Reznikas už susipažinimą su vienu bylos puslapiu ima $100, o už 1 valandą konsultacijos – $800). 

Apeliacinės kolegijos posėdis įvyko rugsėjo 1 d. Simbolinė data, – pasakė Reznikas. Bet greičiausiai tai – tiesiog sutapimas.

Savaitraščio „Novaja gazeta“ išspausdintą šio posėdžio aprašymą galima vadinti reportažu – pasijuntame patys esą posėdžių salėje. (Savaitraštis „Novaja gazeta“ – vienas iš nedaugelio Rusijos laikraščių, vykdančių žurnalistinius tyrimus. Pagal šiame leidinyje atskleistus faktus Rusijoje buvo iškelta ne viena baudžiamoji byla. Nuo 2000-ųjų septyni šioje redakcijoje dirbę ar su ja bendradarbiavę žurnalistai buvo nužudyti, keli pasikėsinimai nepavyko; būta grasinimų susidoroti.)

Kurgi netiesa ir istorijos iškraipymas, klausė Reznikas kolegijos posėdyje, bet klausimas nuskambėjo nelyginant tuščioje salėje. Prokurorė beveik visą laiką tylėjo ir dėl nieko nesiginčijo. Kaip ir teisėjų trijulė. Reznikas ir advokatė iš Permės varė savo: krašto teismas rėmėsi daugiau negu keistomis ekspertų išvadomis, kuriose teiginys apie komunistų ir nacių bendradarbiavimą pripažįstamas žinomai melagingomis žiniomis, nors dabar visuotinai žinoma, jog Molotovo-Ribentropo paktą ir SSSR-Vokietijos sutartį dėl draugystės ir sienų (1939 m. rugsėjo 28 d.) lydėjo slaptieji protokolai. Abi pusės užpuolė Lenkiją ir ją pasidalijo kaip iš anksto buvo susitarę. Istorijos iškraipymas, – dėstė Reznikas, – yra kaip tik šių faktų nutylėjimas.

Advokatai dėstė savo argumentus, o kolegijos trijulė toliau sėdėjo bereikšmiais veidais, beveik nepakeldama akių į kalbėtojus. Atrodė, jog šie teisėjai kiekvieną dieną šūsnimis nagrinėja „Nacizmo reabilitavimo“ bylas ir jiems norisi kuo greičiau posėdį baigti. Reznikas dar nespėjo visko pasakyti, kai teisėjai paskelbė: dabar ginčai! 

Toliau advokatai skaitė išrašus iš ano amžiaus pabaigos (kai mokėsi jų ginamasis) vadovėlių ir tvirtino: juose rašoma apie SSRS ir nacistinės Vokietijos bendradarbiavimą, o tai paneigia žemesniojo teismo teiginį, jog Luzginas skleidė žinomai melagingas žinias. Advokatai netgi nurodė, kas parašyta tų laikų vaikiškoje enciklopedijoje: Stalinas gėrė į Hitlerio sveikatą, Vokietijos atstovai tikino, kad jaučiasi tarytum savo, nacionalsocialistų, partijos bendražygių būryje. Po šių posėdžių salėje žodžių publika sukrizeno.

Patiko publikai ir Rezniko palyginimas: Byla nesudėtinga, byla paprasta kaip nudrožtas degtukas. Kas sakoma jo ginamojo paskelbtame tekste? Kad Vokietija savo veiksmus vykdė kartu su komunistais. Tai, ką vokiečiai ir sovietai 1939 metų rudenį padarė su Lenkija, galima palyginti bendrininkų įvykdytu nužudymu. Vienam dar nebaigus žudyti aukos, prisideda antras subjektas. 

Advokatas priminė, kas išdėstyta Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje. Karas su Lenkija nebuvo griaustinis iš giedro dangaus. Šis karas buvo iš anksto ir kruopščiai parengtas aktas ir – čia Reznikas trumpam nutilo, pabrėždamas tolesnių žodžių svarbą, – prasidėjo tik po to, kai atėjo tinkamas momentas ją vykdyti. O tas momentas atėjo SSRS ir Vokietijai pasirašius Nepuolimo sutartį. Netgi anuo metu nebuvo paslapties, kad Sovietų Sąjunga kartu su Vokietija užpuolė Lenkiją ir kad tai įvyko sudarius Molotovo-Ribentropo paktą.

Apie pačią bylą teismo posėdyje Reznikas atsiliepė be vaizdingų palyginimų: Šita byla kelia pasišlykštėjimą. Ji yra tiesiog teisingumo diskreditavimas.

Dėkui, – pasakė teisėjų kolegija, advokatui baigus kalbą, kurios paskutiniai žodžiai buvo prašymas panaikinti nuosprendį ir išteisinti ginamąjį. Prokurorė greitakalbe išpyškino, kad nuteistasis įvykdė visuomenei pavojingus veiksmus ir sprendimą reikia palikti galioje kaip pagrįstą, teisingą ir atitinkantį už veiką numatytą bausmę.

Trys teisėjai pasitarimų kambaryje užtruko pusvalandį ir paskelbė: Nuosprendį palikti nepakeistą, apeliacinio skundo – netenkinti.

Ši apeliacinė kolegija diskreditavo Aukščiausiąjį teismą, – pasakė Reznikas žurnalistams pasibaigus posėdžiui. Sakė su advokate skųsią nuosprendį. Kur? Prašosi ir Europos teismas (Europos žmogaus teisių teismas).

Tai ten, Europoje, anuo metu nebuvo paslapties…

1948 metais JAV valstybės departamentas kartu su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerijomis išleido iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvų paimtų dokumentų kopijų rinkinį „Nacių-sovietų santykiai 1939-1941 metais“ (Nazi-Soviet Relations). Jame, be kitų Tarptautiniame karo tribunole nutylėtų dokumentų, šaltojo karo pradžios proga buvo pateikti ir Sovietų-Vokietijos 1939 metų rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 2 d. sutarčių slaptieji protokolai (apie tą patį dalyką, tik antrajame buvo pakeitimas: Lietuva perduodama į SSRS įtakos sferą).

Maskva šio akibrokšto nenuleido tylomis ir skubiai tais pačiais metais 500 tūkst. egzempliorių tiražu išleido knygą „Istorijos klastotojai“ (Фальсификаторы истории. Историческая справка), kurioje, užsipuolė klastotes (tuo metu SSRS užsienio reikalų ministerijos archyve dienos šviesos laukė tų slaptųjų protokolų originalai, išvydę ją tik 1992 metais, kai sužlugusios SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas slapčiausius dokumentus perdavė Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui).

„Nazi-Soviet Relations“ Sovietų Sąjungoje rusiškai pirmą kartą pasirodė 1989 metais. Beje, ne kur kitur, o Vilniuje – „Mokslo“ leidykla šį dokumentų rinkinį išleido dviem knygomis po 100 tūkstančių (“СССР – Германия. 1939-1941”). Tada visos sovietų anksčiau draustos knygos ėjo dideliais tiražais, o periodiniai leidiniai – milžiniškais, antai vienas savaitraštis pasiekė 33,5 mln. egzempliorių tiražą – didžiausią žmonijos istorijoje, tačiau kalbamą knygą Maskvoje 1991 metais išleido tik 15 tūkst. tiražu.

Amerikiečių rinkinio dokumentus į rusų kalbą išvertė į JAV 1978 metais emigravęs rusų istorikas Jurijus Felštinskis. Jis vėliau išgarsėjo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną demaskuojančiomis knygomis, parašytomis kartu su Aleksandru Litvinenka („ФСБ взрывает Россию“) ir Vladimiru Pribylovskiu („Корпорация: Россия и КГБ во времена президента Путина“).

Rodosi, Felštinskis nebūtų padaręs didelės nuodėmės angliškąją antraštę išvertęs šitaip: „Nacių ir sovietų bendradarbiavimas 1939-1941 metais“, nes anglų kalboje su reliation galima apibūdinti ir giminystės, draugystės, dar kitaip sakant, ne pačius blogiausius ryšius. Bet dar geriau tiktų advokato Rezniko pavartotas bendrininkavimas – jis tiksliausiai apibūdina to laikotarpio sovietų ir nacių susitarimo padaryti nusikaltimą įgyvendinimą (o kad abi pusės ne visada pasitikėjo viena kita ir net stengėsi apmauti viena kitą – bendrininkams dažnai taip pasitaiko).

Sovietų ir nacių kartu pralietas kraujas – lenkų

Vokietijai užpuolus Lenkiją, kaip sužinome iš dokumentų, jau rugsėjo 3 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas paliepė pasiuntiniui Maskvoje Verneriui fon der Šulenburgui paraginti rusus greičiau užimti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutarties slaptajame protokole jiems atriektą Lenkijos dalį. SSRS vyriausybės vadovas ir užsienio liaudie komisaras (ministras) Molotovas išsisukinėjo: Dar neatėjo laikas pasiskubindami mes galime pakenkti mūsų reikalui.

Potsdamo konferencija. Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Potsdamo konferencija. Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Rugsėjo 8 d. Molotovas telefonograma praneša Šulenburgui gavęs jo pranešimą vokiečių kariuomenę įžengus į Varšuvą ir sveikina Vokiečių imperijos vyriausybę šita proga; SSRS pradės karo veiksmus artimiausiomis dienomis. Po dviejų dienų Šulenburgas Molotovui vėl aiškina, kaip svarbu dabartinėje situacijoje neatidėliotini Raudonosios armijos veiksmai. Molotovas ir toliau teisinasi: Varšuva dar ginasi (Lenkijos sostinė pasidavė tik rugsėjo 27-ąją), todėl sovietai negalį savo įsibrovimo pateisinti Lenkijos valstybės žlugimu ir reikalu padėti tenykščiams ukrainiečiams ir baltarusiams. 

Rugsėjo 14 d., vokiečiams nesulaukus sovietų puolimo, pasiuntinys vėl atvyksta pas Molotovą ir perduoda jam nekantraujančio Ribentropo klausimą: kurią dieną ir valandą prasidės sovietų puolimas? Galiausiai rugsėjo 17 d., 2 val. nakties, Stalinas praneša jo kvietimu atvykusiam į Kremlių Šulenburgui vokiečių nekantriai laukiamą žinią: po keturių valandų Raudoji armija peržengs Lenkijos sieną.

Suprantama, Kremlius turėjo paaiškinti pasaulio visuomenei ir savo liaudžiai, dėl ko užpuolė Lenkiją. Teisinti tai siekimu nukelti sieną toliau į vakarus ir taip sustiprinti savo sienų saugumą netiko – negi Sovietų Sąjunga ketina gintis nuo Vokietijos, su kuria neseniai pasirašė Nepuolimo sutartį? Juokinga. Stalinas nutarė: ir liaudis supras, ir pasaulis nepavadins sovietų agresoriais pareiškus, jog SSRS turėjo padėti  grėsmės akivaizdoje atsidūrusiems Lenkijos rytinių sričių gyventojams ukrainiečiams ir baltarusiams. Kieno keliamos grėsmės – juk ten tėra vokiečių kariuomenė, stumianti lenkus SSRS vakarų sienos link?

Rugsėjo 14 d. Molotovas tiesiai paklausė Šulenbergo: kaip Berlynas žiūrėtų Sovietų Sąjungos intervencijos prieš Lenkiją dingstimi paskelbus… Vokietijos grėsmę? Taip buvus dar 1963 metais tvirtino amerikiečių istorikas ir rašytojas Viljamas Šireris, ne vienos tais pačiais trofėjiniais dokumentas pagrįstos knygos apie Antrąjį pasaulinį karą autorius (žinomiausia – „Trečiojo Reicho triumfas ir žlugimas“). Rytojaus dieną Šulenburgas pranešė Berlyno atsakymą: ne!

Tada Stalinas pasiūlė oficialiame pranešime nutylėti, kas broliams slavams kelia grėsmę, bet Šulenburgas ir su tuo nesutiko: ir nepasakius visiems aišku turint galvoje Vokietiją. Molotovas sutiko, kad tai užgauna vokiečius, bet prašė atsižvelgti į keblią Maskvos padėtį ir neleisti smulkmenoms užgožti svarbiausia. Sovietinė vyriausybė, deja, nematė kokios nors kitos dingsties, nes iki šio laiko nesirūpino savo mažumomis Lenkijoje ir dabar turi vienaip ar kitaip pateisinti užsienio akyse savo įsibrovimą, – rašė pasiuntinys į Berlyną.

Vokiečiai nusileido (gal ne tiek bendro mūsų reikalo vardan, o dėl to, kad jų dar laukė lemiami mūšiai su prancūzais ir anglais). Maskvos oficialiame pranešime rugsėjo 17 d. grėsme Sovietų Sąjungai buvo pavadinti visokie netikėtumai vyriausybės paliktoje likimo valiai Lenkijoje (iš tikrųjų tik rugsėjo 18 d. pasitraukusi į Rumuniją Lenkijos vyriausybė, pagal tarptautines normas, liko teisėta, jos sudarytos sutartys– veikiančiomis).

Ribentropo atsiųstas į Maskvą bendro vokiečių – sovietų pareiškimo dėl Lenkijos projektas Stalinui nepatiko (pateikia faktus pernelyg atvirai), todėl savo ranka perrašė tekstą. Jis pasirodė spaudoje rugsėjo 19-ąją: SSRS ir Vokietijos bendras tikslas yra atkurti taiką ir tvarką Lenkijoje, žlugus valstybei, ir padėti lenkų tautai sukurti naujas jos politinio gyvenimo sąlygas. Hitleris liko sužavėtas šiuo Stalino kūriniu (taip parašė Vokietijos fiurerio gyvenimą ir veiklą tyrinėjęs rusų istorikas Emilis Golinas).

Bendradarbiavo ir abiejų valstybių karinės žinybos (atmetus taktinius tikslus: vokiečiams buvo naudinga, kad sovietai pultų anksčiau ir atitrauktų priešo pajėgas nuo jų fronto, o sovietams – priešingai). Raudonajai armijai neprireikė nė savaitės nužygiuoti iki demarkacijos linijos, numatytos Nepuolimo sutartyje (tam pasitarnavo ir vokiečių žvalgybos duomenys). Tiesa, vokiečiai kai kuriose vietose tą liniją peržengė ir susidūrė su sovietų tankais, pavyzdžiui, ryčiau Lvovo (ten net kilo susišaudymas ir buvo aukų). Bet  rugsėjo 20 d. Vokietijos pasiuntinybės karinis atašė generolas leitenantas Ernstas Kestringas atskubėjo pas SSRS gynybos liaudies komisarą maršalą Klimentą Vorošilovą ir patikino, kad įvykęs vietinės reikšmės incidentas, Hitleris įsakęs tučtuojau atitraukti kariuomenę ir perduoti miestą rusams ir kad kitur tai nepasikartos.

SSRS gynybos liaudies komisaras rugsėjo 22 d. įsakyme Raudonajai armijai žygiuoti demarkacijos linijos link nurodė vadams padėti į savo okupacijos zoną atsitraukiantiems vokiečiams susidoroti su lenkų kariuomenės daliniais gaujomis, jeigu to bus prašoma. Kitą dieną vienas sovietų šaulių korpusas kaip tik ir buvo pasiųstas į pagalbą vokiečiams, susidūrusiems su didelėmis lenkų pajėgomis. 

Rugsėjo 22 d. Vorošilovas ir Kestringas pasirašė sutartį dėl karinės Lenkijos okupacijos, o Baltstogėje pradėjo posėdžiauti bendra sovietų-vokiečių komisija. Tą pačią dieną Bresto pagrindine Liublino unijos gatve žygiavo Vermachto ir Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos daliniai. Vokiečiai, sutinkamai su Nepuolimo sutarties slaptajame protokole numatyta demarkacijos linija, iškilmingai perdavė miestą rusams ir, pakeitus prie vaivadijos valdybos rūmų plevėsavusią Vokietijos vėliavą į Sovietų Sąjungos, atsitraukė. Vokiečiai tai fotografavo ir filmavo.

Deja, iki šiol neįamžintas kino kronikoje Lvovo gynybai nuo vokiečių puolimo vadovavusio lenkų generolo Vladislovo Langnerio, nenorėjusio visiško miesto sugriovimo, pasidavimas sovietams: Kariaujame su vokiečiais. Miestas gynėsi 10 dienų. Jie, vokiečiai, yra visų slavų priešai. Jūs esate slavai... Tą pačią rugsėjo 22-ąją pasirašytame kapituliacijos protokole sovietinis fronto vadas leido sudėjusiems ginklus lenkams netrukdomiems pasitraukti į Rumuniją. Bet netrukus Maskvos įsakymu juos areštavo ir išsiuntė SSRS. Lenkų karininkus laikė Starobelsko belaisvių stovykloje, lageryje (prieš kelerius metus tatai priminė lenkų žurnalistas Lešekas Petšakas straipsnyje, pavadintame „Barbarų įsibrovimas“), o vėliau – sušaudė.

Į Ribentropo pasveikinimą su gimimo 60-mečiu 1939 metų pabaigoje Stalinas atsakė turįs pagrindo manyti krauju sutvirtintą Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tautų draugystę būsiant ilgą ir patvarią. Laikraščius reginti ir radiją girdinti sovietinė liaudis patikslino: Lenkų krauju.

Sovietai paėmė į nelaisvę iš viso apie 250 tūkstančių lenkų kareivių ir karininkų. Daugumą kareivių vėliau paleido, o 14 552 karininkus sušaudė 1940 metų pavasarį Charkovo ir Kalinino (Tverės) NKVD kalėjimuose bei netoli Smolensko, Katynės miške, esančių NKVD poilsio namų teritorijoje. 7 305 civiliai asmenys  (irgi dokumentiškai nustatyta) nužudyti Kijevo ir Minsko apylinkėse. 1941 metų vasarą, vokiečiams užpuolus SSRS, sušaudyta apie 10 tūkst. lenkų, laikytų Ukrainos SSR ir Baltarusijos SSR vakarinėse srityse (sovietų aneksuotoje Lenkijos rytinėje dalyje) esančiuose kalėjimuose. Nežinoma, kiek kalinamų lenkų nužudyta kitose SSRS vietovėse, lenkų istoriko Bogdano Musialos nuomone – dešimtys tūkstančių. 

Per 15 sovietinės okupacijos mėnesių, lenkų pastaruoju metu nurodomais duomenimis, nuo represijų nukentėjo apie 475 tūkstančiai Lenkijos piliečių (ištremta, įkalinta, uždaryta lageriuose, priverstinai įdarbinta sovietinėse gamyklose ir kasyklose, paimta į Raudonąją armiją bei karinius statybinius batalionus), iš kurių 58 tūkstančiai mirė iš bado, nuo šalčio, ligų ir nepakeliamo darbo. Pirmą kartą sovietinių represijų mastą atskleidusioje „Memorialo“ organizacijos Lenkijos skyriaus išleistoje knygoje „Represijos prieš lenkus ir Lenkijos piliečius“ nurodoma, kad per politines represijas Sovietų Sąjungoje (didįjį terorą), tai yra iki Lenkijos rytinės dalies užėmimo, nukentėjo 160-180 tūkstančių ten gyvenusių lenkų, o vėliau – 510-540 tūkstančių Lenkijos piliečių.

Europos mažai – pasidalykime pasaulį!

Kodėl Niurnbergo procese Stalinas nenorėjo kalbų apie iki šiol mažai žinomas Molotovo derybas su Hitleriu ir Ribentropu Berlyne 1940 metų lapkritį? Kas ten buvo pasakyta?

Tuoj po SSRS žlugimo (1991-ųjų pabaigoje), dienos šviesą išvydo ir archyve dūlėjęs lapelis su kai kuriomis direktyvomis, Molotovo ranka surašytomis Stalino nurodymu ir jam diktuojant prieš kelionę į Berlyną. Dabar aukšto Sovietų valstybės užsienio politikos moralinio autoriteto (prisiminkime – Arkadijus Poltorakas, „Niurnbergo epilogas“) gynėjai aiškino, jog Stalino nurodymas patyrinėti galimybes sudaryti su Vokietija ir Italija susitarimą, atitinkantį SSRS interesus Europoje, Artimojoje Azijoje ir Vidurinėje Azijoje, nieko nereiškia. Tai tėra dingstis sužinoti tikruosius Vokietijos ir kitų Trišalės sutarties dalyvių ketinimus dėl „Naujosios Europos“, taip pat „Didžiosios Rytų Azijos erdvės“ planų įgyvendinimo: kitų valstybių požiūris, etapai ir terminai, SSRS vieta. Stalinas esą nė neketino pasirašinėti jokios sutarties su Vokietija ir jos sąjungininkais.

Išeitų, Stalinas siuntė Molotovą į Berlyną kaip šnipą, SSRS vadovą tik vaidinantį. Pasižiūrėkime, kaip Molotovas vaidino Berlyne ir kaip Kremliaus vadovai vaidino vėliau, jeigu tai iš tikrųjų tebuvo vaidyba.

Apie ketinamą pasirašyti trišalę sutartį Sovietų Sąjungai vokiečiai pranešė 1946 m. rugsėjo pabaigoje. Bet Ribentropas dar pavasarį buvo susitikęs Romoje su Italijos ministrų tarybos pirmininku Benitu Musoliniu ir užsienio reikalų ministru Galeazu Čiano ir daug vietos skyrė rusų klausimui. Kovo 21 d. Ribentropas pasiuntė į Maskvą Šulenburgui pranešimą apie neseniai įvykusį Hitlerio susitikimą su Musoliniu, kuriame dučė visiškai aiškiai pareiškė pageidavimą pagerinti sovietų-italų santykius ir jis, Ribentropas, pasiryžęs tam tarpininkauti.

1940 metų lapkričio 12-osios rytą į Berlyną atvykusios Molotovo vadovaujamos delegacijos garbei orkestras sugrojo „Internacionalą“ – tarptautinio proletariato ir SSRS valstybinį himną. Vokietijos fiureris sutiko SSRS vyriausybės pirmininką ir kartu užsienio reikalų ministrą neįprastai maloniai ir akivaizdžiai norėjo jam patikti.

Hitleris pasiūlė Molotovui nesismulkinti ir aptarti daugeliui amžių įtakos turėsiantį abiejų valstybių bendradarbiavimą, kuris praeityje jau atnešė Rusijai daug naudos ir ateityje duos tokios naudos, kad šiuo metu gvildenami klausimai pasirodys visiškai nereikšmingi (pokalbį užrašė Hitlerio asmeninis vertėjas Paulius Šmitas, po karo išleidęs kelias prisiminimų knygas). Žlugus Britų imperijai, kalbėjo fiureris, atsiveria galimybė pasidalyti 4 mln. kvadratinių kilometrų teritorijas; šis padalijimas atvertų Rusijai kelius į žiemos uostus ir Pasaulinį vandenyną. Britų imperijoje 45 milijonų mažuma valdo 600 milijonų žmonių.

Taigi atsiveria pasaulinio masto perspektyvos ir reikia aptarti, kaip Rusija galėtų tame dalyvauti. Visos Britų imperijos griūtimi suinteresuotos valstybės, kalbėjo Hitleris, turi nutraukti tarpusavio konfliktus ir užsiimti vien šios pasaulinės imperijos padalijimu – Vokietija, Prancūzija, Italija, Rusija ir Japonija. Todėl Vokietija  pasirengusi jau dabar pripažinti Rusijos interesus „Didžiosios Azijos“ erdvėje, kurią pasidalijusios valstybės-galiūnės ten galės veikti 50-100 metų.

Molotovas daugiausia linksėjo, pritardamas Hitlerio idėjoms, kurios esančios absoliučiai teisingos ir tai patvirtins istorija. Pats Molotovas, užsispyręs, panašus, pasak Šmito, į matematikos mokytoją, stengėsi pasukti kalbą prie konkrečių neatidėliotinų reikalų: kodėl Vokietija nepasitraukia iš sovietams priklausančios Suomijos, nepripažįsta jų interesų Bulgarijoje, nenori suprasti Juodosios jūros sąsiaurių svarbos Sovietų Sąjungos saugumui (Bosforas ir Dardanelai – istoriniai vartai Anglijos agresijai prieš Sovietų Sąjungą) ir panašiai. Molotovas vis stengėsi, progai pasitaikius, priminti, kokie naudingi esą Vokietijai susitarimai su Sovietų Sąjunga (1939): Be pakto su SSRS vokiečiams nebūtų pavykę taip greitai ir šlovingai įvykdyti savo operacijų Norvegijoje, Danijoje, Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje (tikroji mintis – mes tau, Hitleri, viską leidome, todėl dabar mums duok laisvas rankas veikti).

Jeigu Molotovas su Stalinu vaidino, tai labai įtikinamai. Molotovas siuntė šifruotas telegramas į Maskvą, o Hitleris jam atsakinėjo, pavyzdžiui, į Molotovo klausimą dėl Turkijos ir Persijos įlankos, atsakė: Neatskleisti mūsų didelio susidomėjimo Persija… Jeigu vokiečiai pasiūlys pasidalyti Turkiją, šiuo atveju atidengti mūsų kortas…

Paskutinio pokalbio su Ribentropu metu Molotovas ilgai klausėsi vokiečio samprotavimų apie SSRS ir Vokietijos su sąjungininkais perspektyvas ir išsivežė į Maskvą jų sutarties projektą. Vokietija rengėsi veikti Centrinėje Afrikoje, Italija – Afrikos šiaurėje ir šiaurės rytuose, Japonija turėjo smelktis į Rytų Aziją ir pietų kryptimi, o SSRS – Indijos vandenyno link.

1940 m. lapkričio 25 d. Molotovas iškvietė Šulenburgą ir išdėstė principinę sovietinės vadovybės poziciją dėl Ribentropo lapkričio 13 d. pasiūlymų. Iš pasiuntinio tos pačios dienos telegramos Ribentropui sužinome, kokiomis sąlygomis Sovietų vyriausybė pasirengusi priimti keturių valstybių (Vokietijos, Italijos, Japonijos ir SSRS paktą dėl politinio bendradarbiavimo ir ekonominės savitarpio pagalbos).

Stalinas reikalavo nedelsiant išvesti vokiečių kariuomenės dalinius iš Suomijos, netrukdyti sudaryti savitarpio pagalbos sutartį su Bulgarija ir steigti karines bazes Bosforo ir Dardanelų sąsiauriuose, pripažinti nuo pietinių SSRS sienų (Batumis, Baku)  Persijos link plytinčias teritorijas Maskvai…

Berlyne perskaitė Kremliaus projektą ir užsičiaupė. Molotovas ėmė siųsti naujai paskirtam (lapkričio 24 d.) Sovietų Sąjungos pasiuntiniui Vokietijoje Vladimirui Dekonozovui depešas: koks atsakymas? Valentinas Berežkovas savo 1992 metais išleistoje  knygoje „Kaip aš tapau Stalino vertėju“ (Как я стал переводчиком Сталина) liudija: dusyk per mėnesį pas Dekanozovą apsilankydavo Reicho kanceliarijos vadovas Otas Maisneris ir konfidencialiai pranešdavo, kad svarstomi svarbūs pasiūlymai numatomam Hitlerio ir Stalino susitikimui ir kad juose atsižvelgiama į Molotovo lapkričio 25 d. pateiktus pasiūlymus.

1941 metų sausio 17 d. Molotovas Šulenburgui pareiškė nesuprantąs (nusistebėjo), kodėl Berlynas iki šiol nieko neatsako. Po kelių dienų Vokietijos užsienio reikalų valstybės sekretorius Ernstas Veiczekeris Dekanozovui pranešė: Vokietija turinti suderinti savo atsakymą su sąjungininkais…

… 1945 m. birželio 17 d. SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato pulkininkas apklausė vokiečių generolą feldmaršalą Vilhelmą Keitelį. Į klausimą, nuo kada Vokietija pradėjo rengtis karui su SSRS, buvęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės štabo viršininkas atsakė: 1940-ųjų pabaigoje-1941 pavasarį karas Rytuose buvo laikomas beveik neišvengiamas ir štabas ėmė rengti jo planą… Sovietų Sąjunga savo pasienyje ėmė masiškai telkti savo pajėgas… Lemiamu įvykiu tapo Molotovo vizitas į Berlyną ir jo derybos su Vokietijos vyriausybės vadovais. Po šių derybų man buvo pranešta, kad Sovietų Sąjunga iškėlė daug absoliučiai neįvykdomų sąlygų Rumunijos, Suomijos ir Baltijos šalių atžvilgiu. Nuo to laiko, galima laikyti, karo su SSRS klausimas buvo nuspręstas…  Mes nutarėme užbėgti už akių Sovietų Rusijos puolimui ir netikėtu smūgiu sutriuškinti jos ginkluotąsias pajėgas.

1940 metų lapkričio 25-ąją, tą dieną, kaip Molotovas įteikė Vokietijos pasiuntiniui Kremliaus projektą dėl prisijungimo prie Trišalės sutarties, SSRS gynybos liaudies komisaras išleido direktyvą pradėti rengti Suomijos užpuolimo planą.

Vokiečių karinio laivyno bazė Rusijos Šiaurėje

Manoma, jog slaptųjų protokolų pasirašymą lydėjo ne mažiau slapti susitarimai dėl karinio bendradarbiavimo. Antai sovietai leido vokiečių laivams naudotis Murmansko uosto akvatorija. 1939 metų spalio 23 d. į Kolos įlanką įplaukė dar vienas prekybinis laivas su Vokietijos vėliava, bet iš tikrųjų tai buvo vokiečių sunkiojo kreiserio „Deutschland“ prizinės komandos užgrobtas amerikiečių garlaivis, gabenęs iš Niujorko į Anglijos uostą 4 tūkst. tonų alyvos. Laivo pagrobėjai baiminosi Šiaurės jūroje pakliūsią į britų nagus, todėl pirma atplaukė į neutralią Norvegiją, bet iš ten išprašyti nutarė pasislėpti Murmanske. Čia vokiečiai išbuvo beveik mėnesį. Apie tai sužinoję amerikiečiai pasiuntė į Maskvą protesto notą, bet rusai atsakė nieko nežiną. Galiausiai, pradėjus šlyti SSRS ir JAV diplomatiniams santykiams, sovietai patarė pagrobėjams išsikraustyti iš Murmansko…

1939-ųjų rugsėjo pabaigoje vokiečių karo laivyno (Kriegsmarine) vyriausiasis vadas admirolas Erichas Rederis gavo Maskvos leidimą vieną iš Murmansko uoste stovinčių vokiečių prekybinių laivų pertvarkyti į pagalbinį laivą (Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija turės daugiau kaip 10 tokių taikingais atrodančių kreiserių, dažniausiai pavieniui puldinėjančių priešininko transporto ir prekybinius laivus; šiuos maskuojamus kreiserius anglai vadino reideriais). Kadangi į Murmanską užsukdavo įvairių valstybių laivai ir anglai galėjo įtarti neutralumą demonstruojančius sovietus bendradarbiavimu su naciais, Maskva pasiūlė vokiečiams persikelti į nuošalų užtakį Kolos pusiasalio šiaurėje, kur jie galėjo šeimininkauti pašalinių netrukdomi (ten veikusias žvejų arteles valdžia kaip mat iškraustė į kitas vietoves). Ten jie įsirengė slaptą karinio laivyno bazę – „Basis Nord“.  Vokiečiams atsivėrė galimybė slapta nuo anglų pasiekti artimiausias jūras ir Šiaurės Atlantą.

Iki šiol apie sovietų ir nacių susitarimą dėl vokiečių karinės bazės Kolos pusiasalyje žinoma nedaug. Manoma, mainais į šią koncesiją vokiečiai pardavė sovietams nebaigtą statyti sunkųjį kreiserį „Lutzow“, atsiuntė 30 lėktuvų, tiekė sovietų laivų statytojams šarvinį plieną ir kt. (Po ketvirčio amžiaus sovietų Šiaurės karinis laivynas pasinaudojo ir „Basis Nord“ palikimu, kai šiuose Kolos pusiasalio fiorduose pasirodė jų pirmosios kartos atominiai povandeniniai laivai. Čia yra visame pasaulyje staiga pagarsėjęs punktas – Vidiajevas, iš kur 2000-aisiais į savo paskutinę kelionę leidosi atominis povandeninis laivas „Kursk“.)

Iš „Šiaurės bazės“ vokiečiai buvo numatę tiekti kurą sąjungininkų transportą medžiojantiems savo povandeniniams laivams, slėpti juos nuo priešų akių ir remontuoti. Kai kurių tyrėjų manymu ir šis vokiečių atramos punktas prisidėjo prie to, kad nuo 1939 metų rudens pilkieji vilkai ėmė skandinti vis daugiau britų laivų. Čia slėpėsi ir meteorologų laivai (prasidėjus karui, tarptautinis keitimasis meteorologiniais duomenimis nutrūko).  Ši slapta bazė, manoma, turėjo pasitarnauti ir planuojamam vokiečių išsilaipinimui Britų salose.

1940 metų balandžio pradžioje vokiečiai (su austrų kalnų šauliais) išsikėlė Norvegijos pakrantėje ir užėmė Narviko uostą, labai svarbų jiems punktą, nes per jį gaudavo iš Švedijos didelę dalį jiems reikalingos geležies rūdos. Sąjungininkai (anglai, prancūzai, lenkai, norvegai) tuoj pat juos užpuolė. Narviko mūšis plačiai išgarsėjo. Įdomu, kad tomis dienomis buvo paminėtas ir Lietuvos vardas: 1940 m. balandžio 14 d. svarbiausias SSRS laikraštis „Pravda“ oficialiai paneigė pranešimus, esą Narviką atakavęs vokiečių desantas buvo atplukdytas iš Murmansko, išspausdintus anglų „Daily Telegraph and Morning post“ ir… mūsų „Lietuvos aide“. Tikrai žinoma, kad Narviko puolime dalyvaujančius vokiečių eskadrinius minininkus pasiekė iš „Basis Nord“ atplaukęs tanklaivis; vokiečiams tai buvo tikras išsigelbėjimas, nes iš Vokietijos kurą gabenusius laivus anglai paskandino.

Maskva padarė vokiečiams dar vieną paslaugą, turėjusią karinę reikšmę: leido pasinaudoti SSRS teritoriniais vandenimis einančiu Šiaurės jūrų keliu. 1940 metų vasarą kaip tik „Šiaurės bazėje“ tam skirtas reideris pajudėjo į kelionę Ramiojo vandenyno link. Kelią per Arkties vandenyną jam skynė sovietiniai ledlaužiai (gražu: iš pradžių „Lenin“, paskui – „Stalin“, galiausiai – pastarojo bendražygio vardu pavadintas „Kaganovič“). Vokiečių kreiseris, keisdamas vėliavas, pavadinimus ir siluetą, per 516 dienų apiplaukė pasaulį ir grįžo į Hamburgą. Pakeliui nuskandino 7 krovininius ir vieną keleivinį laivus, priklausančius Jungtinei Karalystei, paleido į dugną vieną Norvegijos ir užgrobė vieną  Nyderlandų krovininius laivus; rinko žvalgybinius duomenis, statė minų užtvaras… Už savo paslaugas  sovietai uždirbo beveik 1 mln. Reicho markių.

Vokiečiai paliko Kolos pusiasalį 1940 metų rudenį, kai patogiai įsitaisė užimtoje netolimoje Norvegijoje. Berlyno nurodymu pasiuntinys Šulenburgas perdavė Molotovui savo vyriausybės padėką už suteiktus atramos punktus, kurie Vokietijai davė milžinišką naudą. Labai svarbi vokiečių karinio laivyno strategijoje, – apibūdino „Šiaurės bazę“ admirolas Rederis padėkos laiške SSRS karinio laivyno vyriausiajam vadui.

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos tyrimų komitetas gavo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 351.1 straipsnį – „Nacizmo reabilitavimas“. Į baudžiamąją atsakomybę prašoma patraukti 2016 metais išleisto 10-ai klasei skirto istorijos vadovėlio autorius, kurie viešai, naudodamiesi savo tarnybine padėtimi, neigia Tarptautinio  karo tribunolo nuosprendžiu nustatytą faktą, kad belaisvius Lenkijos karininkus Katynės miške 1941 metų rugsėjį sušaudė Vokietijos kariai. Pareiškimą pasirašė Jevgenijus Džiugašvilis.

(Pabaiga)

2016.10.22; 06:55