… o paskui pasidarė gėda

Vytautas Rutka

Nesu didelis krepšinio žinovas. Kai žaidžia klubų komandos, beveik nesidomiu, nes ten juk žaidžia samdiniai, t.y. pinigai. Kas turi daugiau pinigų, tas stipresnis. Kiek žinau, net Vladui Garastui tie samdiniai nepatinka.

Bet gyvename juk kapitalizmo sąlygomis, kur viskas perkama, viskas parduodama. Šlykštu, tačiau niekur nedingsi.

Ačiū Dievui, rinktinėje samdinių dar nėra, kaip pavyzdžiui, Prancūzijos rinktinėje. Ten ne samdiniai, bet kodėl prancūzai tokie tamsūs? Štai ispanai išsiverčia vien su ispanais, o prancūzai jau nebe.

Šiąnakt nemiegojau. Prieš istorines (televizijos žurnalistai pasakytų – legendines) rungtynes nemiegojau, po rungtynių irgi negalėjau užmigti. Savo sielvartą bandau išlieti badydamas kompiuterio klavišus – gal palengvės.

Neabejojau: mūsiškiai ispanams pralaimės. Bet kad šitaip! Man labai nepatinka, kai televizijos gatvėje kalbina krepšinio specialistus, o šie, suprantama, pranašauja tik auksą. Nes juk lietuviams krepšinis – religija, o dievais reikia tikėti. Nežinau, ar krepšininkai poilsio valandėlę klausosi tų gatvės pagyrų, tačiau net jeigu ir nesiklauso – išankstinės liaupsės daro meškos paslaugą. Girkime po pergalės, o ne prieš varžybas, kurios dar nei pergalė, nei pralaimėjimas.

Visai kvaila, kai Lietuvos ryto televizija reklaminiuose klipuose Rūtai Meilutytei vis dar linki pergalės, nors ta Rūta jau seniai apraudojo savo pralaimėjimą, beveik tokį pat sensacingą, kaip krepšinio rinktinės pralaimėjimas ispanams. Toks televizijų elgesys – nepagarba ir žiūrovams, ir sportininkams. Už tokius, sakyčiau, įžeidžiančius pavėluotus reklaminius klipus jų kurpėjai turėtų išlėkti iš darbo.

Teisus rinktinės treneris Jonas Kazlauskas: iš pradžių buvo pikta, o paskui pasidarė gėda. Ir tą gėdą bus sunku nuplauti. Nenuplaus jos artimiausia pergalė prieš kroatus, jeigu, žinoma, ji bus pasiekta. Dar vienas pralaimėjimas tą gėdą tik padidintų. Nuplautų ją tik olimpinis sidabras, bet jo tikrai nebus, galėčiau lažintis.

Kai išgarbintasis Jonas neįmeta nė karto, o kitas Jonas iššauna gal kartą per penkias šešias rungtynes, kai beveik visi tragiškai neįmeta iš patogiausių padėčių, vienas Mantas Kalnietis laimėti negali ne tik prieš ispanus. Tikrai, mūsų dievai žaidė tarsi kokie vidurinės mokyklos mokinukai.

Mes jiems dainas kuriame, dėl jų per naktis nemiegame, sveikatą gadiname, o jie, praradę bet kokią gėdą, – aikštelėje kaip avių banda. Ir pikčiausia: kai kada, ne taip retai, ir gali, ir moka žaisti. Gal jiems reikia gydytojo psichiatro, psichologo?

Pritarčiau tiems, kurie piktinasi buvusio krepšininko, dabar – žinomo trenerio Rimo Kurtinaičio nusišnekėjimais, vertinant ispanų krepšininkus, pranašaujant olimpinio turnyro rezultatus. Gatvės specialistų kalbos – viena, o  trenerio – visai kas kita, jį girdi ir mūsų dievaičiai, ir, atrodo, kartais nepagrįstai užriečia nosį.

Gėdą, kurią patyrė visa tauta, ne tik mūsų dievaičiai, būtų nuplauta bronzos medaliais, nes sidabro medaliai atiteks ispanams. Taškas!

2016.08.14; 12:37