Kodėl? Vieni mano, kad iš įpratimo, kiti – kad taip daro visi, treti iš viso nieko negali pasakyti. O vis dėlto, kodėl mes beldžiame?
Pirmieji tikėti magiškąja medžio galia ėmė senovės egiptiečiai. Jie ant kaklo nešiodavo medinius amuletus, neva apsaugančius nuo nelaimių. Tai buvo susiję su įvairių rūšių medžių ypatingomis energetinėmis savybėmis. Vėliau mūsų protėviai dievus „apgyvendino“ medžiuose. O tai reiškė, kad, palietus medį, buvo galima palytėti Olimpo dievus.
Šis paprotys plačiai buvo paplitęs ir pas šumerus. Papročio pagrindas – medinė lenta, naudota per senovės laidotuvių apeigas. Ta lenta turėjo būti nedažyta, bet būtinai nugludinta. Geriausia – klevo, nes tikėta, kad klevas turi galią nubaidyti piktąsias dvasias nuo ant jos gulinčio ir merdinčio arba jau mirusio, kad juos apipraustų ir pašarvotų.
Beldimas į šarvojimo lentą, kaip ir bet koks triukšmas, turėjo nubaidyti velnią, tykojantį velionio sielos. Iš pradžių belsta tik į tokią lentą ir tik tada, kai ant jos paguldydavo mirusįjį. Vėliau ir ne per laidotuves pradėta bilsnoti į bet kokį nedažytą medgalį – taip tikėtasi išvaryti iš namų nelabas dvasias, demonus.
Šiandien smiliaus krumpliu barbendami į nedažytą medį, fanerą ar kokią nors medžio plokštę, atkartojame išblėsusį seno prietaro aidą. Šiandien tai tik žaismingas gestas, suteikiantis pasakojimui tam tikrą aromatą.
Paskutiniu metu Kelno /Vokietija/ sporto instituto profesorius Vildoras Holmanas teigia, kad tas, kuris mėgsta belsti pirštais į stalą, treniruoja savo smegenis. Jis teigia, kad taip elgiantis, pagerėja kraujo apytaka į smegenis.
Be to, jau seniai įrodyta, kad žaidimas pirštais su rašikliais, sąvaržėlėmis, karoliukų varinėjimas iš vienos pusės į kitą, ką dažnai galime pastebėti darant rytiečius, pagaliau spontaniškas paukščiukų, nameliukų, skaičių ar šiaip linijų ir kreivių braižymas ypač pasitarimų, posėdžių metu „palengvina“ būvį, yra gera psichologinės iškrovos priemonė.
Išvada tokia: nevaržykime nesąmoningų judesių pirštais, leiskime jiems „dirbti“, kadangi taip lengviau susivaldyti, nepasielgti ir nepasakyti ko nors neapgalvotai.
Butelis
Maži stiklo buteliukai buvo gaminami Senovės Egipte XIV a. pr.m.e. Tūkstantmečiu vėliau negu egiptiečiai jau pūtė stiklo butelius, kuriuose parduodavo vyną Romai. Tačiau dažniausiai gėrimus tuo metu laikydavo moliniuose induose, užkimštuose kanapėmis arba vašku. Butelių kamščiai pirmą kartą paminėti prancūzų-anglų kalbų žodyne, kurį 1530 m. sudarė Džonas Pelsgeivas.
Stiklo buteliai vėl pasirodė Europoje XVI a. 1821 m. Henris Riketsas, stiklo pūtikas iš Bristolio, užpatentavo forminių stiklo butelių pūtimo būdą. Pirmąjį butelį pienui pradėjo gaminti Niujorko firma “Eko Farmus Deiri Kompani” 1879 m. 1889 m. anglų inžinierius Govardas Ešlis (1841-1914) išranda pusautomatį buteliams gaminti. Masiškai buteliai pradėti daryti tik 1904 m., kai amerikietis Maiklas Ovensas (1859-1923) ir Eduardas Libis (1854-1925) sukonstravo automatinę butelių gaminimo mašiną. Aliumininius dangtelius buteliams uždaryti sugalvojo švedas Džozefas Ensomas 1914 m.
1889 m. rugpjūčio 10 d. anglas Danas Reilandas užpatentavo butelį su užsukamu kamščiu.
Lietuvoje stiklo amatai minimi 1529 metų Lietuvos statute. 1547 m. Vilniuje buvo įsteigta pirmoji stiklo dirbtuvė; joje buvo gaminamas langų stiklas, stiklinės, indai ir buteliai.
—————————————–
Didžiausias butelis buvo demonstruojamas turizmo festivalyje Leidi mieste (Australija) 1989 m. rugsėjo 29 d. Jo matmenys: 2,11 m. aukščio ir 1,64 diametro. Butelis talpino 418,25 l “Leidi Gold” rūšies miežinio alaus.
Japonas iš Kioto miesto kolekcionavo butelius. Vėliau sugalvojo iš jų pastatyti namą. Stikliniam kotedžui prireikė 330 tūkst. butelių, trijų tonų cemento ir 4,5 mėn. atkaklaus darbo.
Kristupas Kolumbas 1543 metais kelyje į Ameriką išmetė į jūrą butelį su “ataskaita”, adresuota Ispanijos karalienei. Karalienė numirė, taip ir negavusi butelio. Butelis buvo rastas po 359 metų Gibraltaro vandenyse.
Londono politechnikos koledžo dėstytojas Rodžersas Oivenas susidomėjo, kaip įvairių tautybių žmonės reaguoja į tuos pačius garsus. Pasirodo, jog anglas, pildamas iš butelio skystį, girdi “glag glag”, kinas – “glob glob”, indonezietis – “kruk kruk”, o rusas – “bul bul”. Originaliausiai girdi istpanai: “tot tot to”. Šautuvas šauna: prancūziškai – “paf paf”, lenkiškai – “pan pan”, rusiškai – “bach bach”, o japoniškai – “buk buk bum”. Dėstytojo nuomone, tuos garsus suvienodinti nėra jokios galimybės.
JUNESKO duomenimis, pasaulyje kasdien pagaminama apie 6 milijardus plastmasinių butelių. Tačiau dar nerasta būdo, kaip juos sunaikinti. Jais jau užverčiama sausuma ir jūros. Apskaičiuota, kad Ramiajame vandenyne jau plaukioja apie 35 milijonus butelių.
Vietoje butelių, alų, supilstytą į skardines, pirmoji 1935 m. pradėjo pardavinėti JAV firma “Kruger Brewing Corp”, įsikūrusi Niujorke. Skardines su dangteliu, atplėšiamu už žiedo, pradėjo gaminti 1962 m. Pitsburgo (Pensilvanijos valstija, JAV) alaus darykla; tas alus vadinosi “Iron City Beer” (Geležies miesto alus).
Po Kelno katedra (Vokietija) buvo rastas butelis, kuriame vanduo įpiltas prieš 1450 metų. Bonos universiteto mokslininkai konstatavo: vanduo senoviniame butelyje toks švarus, kad panašaus švarumo dabar negalima gauti net įvairiomis šiuolaikinėmis priemonėmis.
Dž. Kreimeris iš Los Andželo trejus metus konstravo savotiškus vargonus. Pagrindinė “statybinė medžiaga” – 88 įvairaus dydžio ir formos buteliai.
——————————————-
Klausimai – atsakymai
XXX
– Apie ką svajoja restoranų padavėjai?
– Apie tai, kad gal kada nors restoranų lankytojai pietaus namuose, o arbatpinigius atsiųs paštu.
XXX
– Ar daug žmogui reikia iki visiškos laimės?
– Mažiausiai – visko.
XXX
– Ar gali jaunos panelės užsiimti bizniu?
– Gali. Tik pageidautina, kad apie tai nežinotų jų tėvai.
XXX
– Ar gali kilti pasaulinis badas?
– Gali, jei kinai supras, kad jie valgo tik garnyrą.
XXX
– Ar gali per artimiausius metus Lietuvoje kilti badas?
– Ne, negali. Mūsų žmonėms ant ausų gana daug makaronų užkabinta.
XXX
– Ar gali pradedantis ūkininkas pasistatyti trobesius iš savo santaupų?
– Gali, jei būdamas kolūkietis susitaupė penkis milijonus.
XXX
– Ar gali žmogus pragyventi sąžiningai?
– Gali. Bet kas juo patikės?
XXX
– Ar galima atgaivinti ekonomiką?
– Galima, jei ją gaivins ne ekonomistai, o reanimacijos specialistai.
XXX
– Ar galima įveikti kyšininkavimą?
– Taip. Kyšius reikia pavadinti dovanėlėmis.
XXX
– Ar galima mūsų ūkyje panaudoti japoniškus ūkininkavimo metodus?
– Galima. Bet iš kur paimsi tiek japonų?
XXX
– Ar galima nuskandinti Lietuvos laivyną?
– Galima. Tik reikia jį nuleisti į vandenį.
XXX
– Ar įmanoma sudurti galą su galu?
– Įmanoma kepant riestainį.
XXX
– Ar yra koks nors būdas padidinti valstybės pajamas ir pagerinti žmonių gyvenimą?
– Yra. Reikia apmokestinti kiekvieno politiko kalbą.
XXX
– Ar iš tiesų darbas puošia žmogų?
– Ne. Žmogų puošia uždarbis.
XXX
– Ar lietuviai kada nors gyvens taip, kaip amerikiečiai?
– Gyvens, jeigu jie išvažiuos į Ameriką.
XXX
– Ar Lietuvoje auga bananai?
– Ne. Lietuvoje auga kainos.
XXX
– Ar Lietuvoje yra viešnamių?
– Ne. Lietuvoje yra poilsio namų.
XXX
– Ar pakito per pastaruosius metus teisėtumas mūsų šalyje?
– Taip. Nebeguldoma į psichiatrines, nešaudoma iki teismo, išteisinama už pinigus.
XXX
– Ar jau pastebimi šviesios ateities požymiai?
– Taip. Nemokami pietūs.
XXX
– Ar sunku praturtėti?
– Ne, nesunku. Kiekvieną mėnesį atidėkite daugiau pinigų, negu uždirbate.
XXX
– Ar tiesa, kad mes turime lygių galimybių visuomenę?
– Taip. Jau šiandien leidžiama vogti visiems.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.12.26
