Parašais įsipareigojome stabdyti tautos nykimą

Vytautas Visockas

2016 birželio 13 d. Vilniaus rotušėje, „jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms; matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų neadekvačius veiksmus, o kartais ir vengimą ryžtingai apsispręsti“ savo parašais  įsipareigojome „sutelkti visas visuomenės pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“ (iš „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“).

Sugiedojome Lietuvos Valstybės himną, humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus labai įtaigiai, argumentuotai papasakojo, kodėl įvairių visuomeninių organizacijų, partijų, visų tautos likimui neabejingųjų pastangos, kad Lietuva neišsivaikščiotų, yra būtinos. Gana apie tai tik kalbėti, reikia veikti sutartinai ir ryžtingai. Kunigo, kankinio Ričardo Mikutavičiaus pranašiškas būkštavimas, kad, tapę laisvi, galime išsivaikščioti, tampa kūnu.

Nacionalinio susitarimo tekstą perskaitė aktorė Rita Juodelienė.

Pirmieji susitarimą pasirašė asmenys, esantys preliminariniame sąraše, paskui ir kai kurie kiti susirinkimo dalyviai. Keli pasirašiusieji trumpai kalbėjo apie susitarimo tekstą, prisiimamų įsipareigojimų sudėtingumą, būtinybę suvokti situacijos, kurioje yra atsidūrusi tauta, priežastis ir kt.

Išrinktas „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ komitetas.

Renginio metu klausėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos merginų choro (vadovas Andrius Gylys) ir kanklių ansamblio (vadovė Lina Naikelienė). Skambėjo populiarios  dainos „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tykus tykus vakarėlis“, „Tėvynei aukoju“, sutartinės.

Tos pačios akademijos studentai skaitė ištraukas iš poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“.

XXX

Ar šis susirinkimas nebus tik dar vienas bergždžias susirūpinimas tautai iškilusių pavojų akivaizdoje? Ar jis bent šiek tiek primins 1988-ųjų birželio 3-osios susirinkimą Mokslų akademijos salėje?

Vilniaus rotušėje nemačiau daug visuomenei gerai žinomų veidų – akademikų, profesorių, dailininkų, poetų ir rašytojų, studentų, politikų… Išsivaikščiojančios Lietuvos bėdos jiems nerūpi? Konkrečiai: Dariui Kuoliui, Vytautui Radžvilui, Vytautui Rubavičiui, Alvydui Medalinskui, Zigmui Vaišvilai… nereikėjo čia dalyvauti? Mačiau tik tautininkus Gintarą Songailą ir Audrių Rudį. Du lietuviai – trys nuomonės, du intelektualai – trys partijos. Visi tarsi mylime Tėvynę, bet susitarti, susitelkti mirtino pavojaus akivaizdoje niekaip neįstengiame. Nė iš tolo. Ambicijos, ambicijos, ambicijos…

K.Stoškus pastebėjo: salėje nė vieno studento (išskyrus koncertavusiuosius). Universiteto dėstytoja (neįsidėmėjau pavardės) baisėjosi moksleiviais ir studentais, kuriems nereikia nei himno, nei vėliavos, visi svajoja išvykti.

Be jaunų žmonių (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jau 26-eri) žilagalviai šitos naštos nepakels. Juk net Nacionalinio susitarimo komiteto rinkimų daugelis nepajėgė sulaukti. 

Bet viltis dar rusena. Ir susitarti, ir išsivaikščiojančius sustabdyti.

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.16; 07:54