Povandeninis laivynas – tai Rusijos gynybinė sistema ar verslas?


Apžvelgdamas mūsų lietuviškuosius informacinius leidinius, portale alfa.lt aptikau įdomios informacijos.

Gal ir nelabai kas būtų susidomėjęs šiuo gana trumpu  straipsniu, tačiau man jis pasirodė be galo įdomus ir svarbus.

Rašoma buvo štai kas: “Rusijos laivynas iki 2011-ųjų metų galo gaus naują „GRANEY“ klasės branduolinį daugiafunkcinį povandeninį laivą“. Dar alfa.lt buvo rašoma, kad laivo statyba prasidėjo 1993 metais, kad jis statomas Rusijos šiaurėje, kad laivas yra pavadintas miesto, kuriame jis statomas, vardu – “Severodvinsk“.

O statomas jis laivų statykloje „Sevmaš“, planuojama nuleisti į vandenį jį gegužės menesį, kad 2009 metais pradėtas statyti tokio tipo dar vienas laivas ir kad jis vadinsis „Kazan“. Tai – straipsnis, kokiais  papildomi gana populiarūs mūsų šalyje informaciniai lyderiaujantys portalai. Jie populiarūs dėl intensyvaus straipsnių srauto. Juk kuo dažniau keičiasi straipsniai, tuo daugiau skaitytojų, tuo leidinys populiaresnis ir daugiau gaunama reklamos. O reklama – tai pinigai.

Prieš porą savaičių man teko viename rusiškų dokumentinių filmų portale matyti filmą apie galingą Rusijos povandeninį laivyną, taip pat radau ir kitokio pobūdžio dokumentinių filmų apie apie rusiškų povandeninių laivų utilizavimą. Kodėl pradėtas šių laivų sunaikinimas, filmas atsakymo nieduoda. Taigi iškyla rimtų klausimų. Trumpai detalizuosiu filmo medžiagą, gal skaitytojas pastebės kur kas daugiau, gal skaitytojams taip pat kils nemažai klausimų. Dar noriu pridėti, kad tai nėra rusų dokumentininkų filmas, susuko jį amerikiečių ir kanadiečių dokumentalistai. Filme matome svarbiausius laivo supjaustymo ir išrinkimo vaizdus. Be to, darbai vyksta Severodvinske.

Na o štai dabar pateiksiu informacijos, kuri buvo slapta, niekam nepreinama, išskyrus Rusijos laivyno vadovų elitą,bei kai kuriuos Rusijos politikus, aišku, užimančius ypač aukštus postus valstybės valdyme. Taip buvo iki 2008-aisiais.

Filme rodoma, kaip utilizuojamas pasaulyje didžiausias ir galingiausias povandeninis laivas ПЛАРБ пр.941-TK-13 (pagal NATO klasifikaciją 941 tai projektas “Taifūnas”). Pagal šį projektą buvo pagaminta šeši povandeniniai laivai, kurie, manyta, galimo trečiojo pasaulinio kar metu turėjo suvaidinti patį svarbiausią vadmenį. Na o šaltojo karo metu kėlė siaubą NATO kariniam aljansui ir visam Vakarų pasauliui. Iš laivo paleistas branduolinis užtaisas galėjo pasiekti taikinį, kuris – daugiau kaip už 10 tūkst. kilometrų. Raketa su branduoliniu užtaisu svėrė daugiau kaip 83 tonas ir galėjo sunaikinti tokio dydžio miestą kaip Niujorkas.Apie 20 metų šie šeši laivai slėpėsi vandenyno gelmėse, bet pasibaigus šaltajam karui pagal projektą “Taifūnas” pagaminti laivai pradėti naikinti.

Sovietmečiu ir vėliau, subyrėjus SSRS, tokie laivai Rusijoje buvo pakrikštyti tiesiog grobuonių ryklių pavadinimais. Į gelmes laivas panirdavo ne mažiau kaip 4 mėnesiams. Tokie laivai buvi daugiau kaip 170 metrų ilgio, jų aukštis sulyg 4 aukštų namu, o svėrė jie daugiau kaip 23,5 tūstančius tonų. Jo parametrai prilygo kruizinio lainerio išmatavimams. Povandeniniame laive buvo sumontuota 20 branduolinių užtaisų. Tokiame laive tarnavo apie 150 rinktinių, tik aukštos kvalifikacijos elitinių kariškių. Šis laivas buvo samontuotas taip, kad galėtų atlaikyti atominį sprogimą, turėjo dvigubą, nepaprastai novatoriškai sumontuotą korpusą. Jis buvo statomas taip, kad jo utilizavimas ir išardymas net nebuvo numatytas. Be to, buvo įrengta sporto salė, keletas plaukiojimo baseinų, kad gyvenimas šiame povandeniniame „laive-mieste“ bent truputį turėtų komforto.

Šie povandeniniai laivai neturėjo analogų, nes juose buvo sumontuoti ne vienas, o du atominiai reaktoriai. Štai šie du reaktoriai ir kėlė patį didžiausią susirūpinimą juos demontuojant. Juk netiksli operacija galėjo sukelti atominį sprogimą, kuris galėjo virsti į antrąjį, gal tik šiek tiek mažesnį, Černobylį. Visas laivo utilizavimas – sunaikinimas buvo suskirstytas į 4 etapus.Pirmasis: saugiai pašalinti branduolinio kuro pripildytus strypus – šerdis. Antrasis etapas: saugiai išpilti į talpas aušinamąjį skystį, kuris taip pat kėlė didelį pavojų. Trečiasis etapas: nugabenti povandeninį laivą į doką, iš kurio vėliau bus pašalintas vanduo. Po to – valtį supjaustyti į numatytas dalis, paliekant tik tą korpuso dalį, kurioje yra sumontuoti du atominiai reaktoriai. Ir štai ketvirtasis utilizavimo etapas – nuplukdyti korpuso dalį su atominiais reaktoriais į negyvenamąją salą už 800 kilometrų, kurioje saugomos visos branduolinės atliekos. Tai štai tiek informacijos apie povandeninį laivą, pagamintą pagal projektą „Taifūnas“.       

Lieka dar tik pasamprotauti:ar tikrai buvo būtina šį „laivą miestą“ supjaustyti į dalis? Man pavyko pasikalbėti su kariškiu, kuris šiek tiek išmanė tokius dalykus, žinojo apie “Taifūną”. Trumpai išdėstysiu savais žodžiais jo nuomonę.

Pasirodo, šie laivai dar nebuvo tokio amžiaus, kad galima būtų šalinti iš laivyno ir utalizuoti. Juk išėmei iš raketų branduolinius užtaisus, tegul plaukioja toliau ir tiek. Komanda sukomplektuota, paruošti specialistai, jie puikiai išmano savo darbą, gerai pažįsta patikimą laivą. Be to, nereikia pamiršti, jog vietoje utalizuotų laivų dabar statomi nauji. Be to, tokio laivo pastatymas kainuoja tiek, kiek kainuoja dideliame mieste pastatyti vidutinio dydžio daugiaaukščių namų kvartalą. Štai čia ir iškyla gal kiek nepopuliari mintis. Pasirodo, Rusiją valdančiam elitui atsiveria galimybės “pastumdyti” savo naudai karinį šalies biudžetą. Juk kuo biudžetą daugiau „stumdai“, tuo daugiau pinigėlių kažkur ir kažkam nubyra. Tik dar kartą primenu: tai – ne mano sugalvota ir išsakyta nuomonė.

2011.02.08

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *