Pranciška Regina Liubertaitė. Pūvanti popierinė šalis

Suokiančius apie gražų ir laimingą gyvenimą, kuris Lietuvoje nuolat gerėja ir gerėja, galbūt papiktins mano žodžiai, kad gyvenu nuolat pūvančioje šalyje, tačiau tokia aplinka jau vis labiau ir labiau ima slėgti. Kalbėti, kad jei nepatinka, išvažiuok, tikrai nėra išeitis. Galvoti, kad reikia kažką daryti, taip pat ne išeitis paprastam žmogui, kuris iš tiesų nieko nei padaryti, nei pakeisti negali. 

Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Juk tam yra valstybės tarnautojai, kurie eina įvairias pareigas, iš visų mokesčių mokėtojų pinigųgauna atlyginimus, bet iš tikrųjų nedirba, o tik rašo popierius, kuriais tuščiai atsirašinėja įrodydami, jog nieko nesprendžia. Kam tokie atsirašinėtojai ir jų atsirašinėjimai, kurie niekam neduoda jokios naudos, yra reikalingi?! Tik tuščias laiko gaišinimas ir popieriaus gadinimas.

Ir daugybei žmonių mokami atlyginimai už tai, kad negali padėti paprastam žmogui, susidūrusiam su kokia nors jam vienam pačiam neišsprendžiama problema. Vien Vilniaus miesto savivaldybės stikliniame bokšte tokių atsirašinėtojų netoli tūkstančio. Beveik tūkstantis tuščiai gadinančių popierių, bet gaunančių atlygį.

Ar nevertėtų susimąstyti apie jų skaičiaus mažinimą? Tokių yra ne viename skyriuje, kur vienas ar du dirba, o kiti dar mažiausiai du sėdi ir darbą imituoja. Kiek būtų galima padidinti atlyginimus tiems dviem dirbantiems, jei dviejų darbą imituojačių etatai būtų sumažinti?! Kiek yra tokių tarnybų, kurios visai nieko neveikia, tik į darbą ateina ir zulina kėdę, geria kavą.

Pailiustruosiu situaciją sava patirtimi institucijas konkretizuodama tik iš dalies, nes visose jose dirbama tokiais pat stagnaciniais metodais, kai sovietmečiu buvo statomas komunizmas, kažkodėl staiga peraugęs į brandų socializmą. Parašęs prašymą savivaldybei, gauni atsakymą, kad ji padėti negali ir siunčia nuo savęs tolyn tavo prašymą ministerijai. Ministerija taip pat atsako, kad nieko negali ir siunčia jai pavaldžiai inspekcijai. Inspekcija, vėlgi nieko negalinti, siunčia nuo savęs kontrolės komisijai. Pasirodo, kad ir ta nieko negali.

TAI KAS GALI? Ar yra Lietuvoje tokia institucija, kuri iš tikrųjų gali išspręsti paprasto žmogaus problemą? Savo kailiu įsitikinau, kad nėra. Tai kam tada tos ministerijos, inspekcijos, komisijos reikalingos? Jos tik rašo atsakymus atsirašinėdamos ir demonstruodamos savo neįgalumą, todėl susidaro vaizdas, kad neįgalia tapusi yra visa valstybė, kurioje darbas tik imituojamas, bet jokia problema realiai nesprendžiama.

Buvęs "Lietuvos" kinoteatras Vilniuje, tapęs pastatu vaiduokliu - monstru. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvęs „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje, tapęs apleistu pastatu vaiduokliu – monstru. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mįslės įminimas, kodėl taip atsirašinėjama, yra labai paprastas. Įstatymai sukurti taip, kad negintų paprastų žmonių interesų, o gintų tik valdininkus, kurie vadovaujasi poįstatyminiais aktais – susikurtomis įvairiausiomis jų popierinį darbą pateisinančiomis instrukcijomis, kurios ne tik juos pačius apgina, bet ir padeda bei remia tik stambaus verslo atstovus.

O šie, vadovaudamiesi jiems sukurtais įstatymais, atvirai tyčiojasi iš žmonių, kurie ieško teisybės.

Kas galėtų paneigti, kad nėra valdininkų, politikų susitarimų su verslininkais, kurie privatizavo visas stategines valstybės įmones, ir kad tai daroma ne už gražias akis?!

Tokiu būdu gimsta, veši ir plinta korupcija. Nerandantys teisybės, nuolat yra žeminami valstybės įstaigose, todėl neapsikentę išvažiuoja iš Lietuvos. Tai viena iš priežasčių pasijusti normaliu žmogumi svetur.

O popieriniai apaštalai dar stebisi arba apsimeta, kad stebisi, kodėl tiek daug žmonių išvažiuoja iš šalies, ir toliau imituoja mažinantys socialinę atskirtį. Yra dar ir tokių, kurie mesteli – nepatinka, išvažiuok.

Žodžiais ir popieriais, o ne darbais jie tėvynę „myli“. Greičiau myli ir paskatina tik save, o ne paprastą žmogų, pas kurį, kur nors kaime gyvenantį su gausia šeima, transportui nusigauti neskirta pinigų, tačiau jų su kaupu atseikėta prabangiems valdininkų ir politikų automobiliams bei kanceliarinėms išlaidoms.

Įstatymų ir poįstatyminių aktų prikurta tiek, kad visus žinoti ir suvokti reikia nieko daugiau neveikti, tik juos skaityti. Juokinga ir graudu darosi girdint, kad bus kuriamos net mokyklos įstatymams aiškinti. Kam įdomus bus toks gyvenimas vien skaityti įstatymus, kurie nieko negali padėti paprastam žmogui?! Kam reikia mulkinti žmones ir maitinti juos neįvykdomais pažadais, kurie ramstomi praktiškai negaliojančiu popieriniu balastu, ir kuris naudingas tik atsirašinėtojams, kurpiantiems raštus tuščiam savo darbui pateisinti.

Paprastas žmogus reikalingas tik tada, kai artėja rinkimai. Tada visos šalies gyventojai apipilami vėl popierių popieriais, dar ir gražiai iliustruotais, kad tik būtų reitinguojama ir balsuojama už tuos pačius kėdžių zulintojus ir raštų raštelių rašinėtojus, kurie nieko negali. Kas toliau? Kur einame? Į šviesų asmeninio komunizmo rytojų tiems, kurie nieko nesprendžia, bet tik rašo atsirašinėdami, ir į vargą, skurdą tiems, kurie krūvas popierių gauna?!

Tai juk visiška stagnacija, kuri veda į niekur. Valstybė skęsta ir pūva popierių liūne. Tos prognozės, kad valstybė nesupus ir nenugarmės į bedugnę, galbūt gali įtikinti tik lengvatikius, kurie realiai nėra susidūrę su ta asmeninio komunizmo statybos atsirašinėtojų brigada.

Kada atsibusi, Lietuva, ir išdidžiai pakelsi galvą?!