Pranciška Regina Liubertaitė. Šieno ravėtojų žurnalistika

Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.

Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus. 

liubertaite_foto
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.

Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.

Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.

Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.

Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.

Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės. 

O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.

Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.

Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.

2016.11.17; 02:34