Dabartinis pasaulis paženklintas reiškiniu, kuris taip akivaizdžiai nekamavo ankstesniųjų kartų. Mes, šiandien gyvenantys, skirtingai nei mūsų seneliai ir proseneliai, kenčiame nuo informacijos gausos.

Beje, specialistų ir ekspertų prognozės mažai paguodžiančios - informacijos tik daugės. O informacijos sklaidos ir perdavimo priemonės - tobulės. Tuo pačiu nenumaldomai daugėja "viešosios informacijos žaidėjų", kurie trokšte trokšta skleisti, jų manymu, itin vertingas, o iš tiesų - menkavertes žinias ir nuomones.

Nūnai teturime vienintelę išeitį - sugebėti iš informacijos vandenyno sužvejoti vien tai, kas svarbiausia. Čia galimas ir aštresnis apibūdinimas - privalome išmokti pasirinkti tik tai, kas gyvybiškai aktualu. Priešingu atveju pradėsime kvailėti. Kitaip prarasime gebėjimą suvokti, kas vertinga būtent mūsų tautai, miestui, bendruomenei, šeimai. Bandyt aprėpti kasdien per televiziją, laikraščius ar internetinius portalus plūstančius žinių srautus - titaniškas ir tuo pačiu visai nereikalingas darbas.

„Londone gyvenantys Kremliaus priešininkai panikuoja: įtartina Boriso Berezovskio mirtis (jis buvo rastas pakartas) verčia prisiminti kitas bylas ir kitus velionis. Šiame prastame detektyve herojai klausia savęs: kieno eilė bus rytoj?“ – perduoda "L‘Express" specialusis korespondentas Akselis Gildenas.

Boriso Berezovskio mirtis verta Agatos Krisi romano, kuris, straipsnio autoriaus nuomone, galėtų vadintis „Vonios kambario paslaptis“. Kovo 23-ąją galingiausias Boriso Jelcino epochos oligarchas buvo rastas gulintis ant grindų užrakintame vonios kambaryje.

Pasak Skotland Jardo komunikato, ant B.Berezovskio kaklo buvo rasta skiautė medžiagos, kurios lopinėlį policininkai aptiko ir ant dušo žarnos. Be to, jam buvo sulaužytas šonkaulis. Neaptikusi B.Berezovskio mirties aplinkybėse nieko įtartino, policija padarė išvadą, kad jis pasikorė, o medžiaga neišlaikė jo svorio.

Europos Sąjungos energetikos reikalų komisaras Giuntheris Oettingeris (Giunteris Otingeris) teigia, kad naujienų dėl Rusijos koncerno „Gazprom“ galimo piktnaudžiavimo monopoline padėtimi gali tekti laukti metus.

„Ne, šiuo metu tai sprendžiama ne politiniame lygmenyje, tai objektyviai sprendžia mūsų ekspertai ir mes turime laukti rezultatų. Mes nenorime daryti įtakos šiam procesui – jis turi būti objektyvus, teisingas ir nepriklausomas. Aš sakyčiau, po šešerių - dvylikos mėnesių – tai priklauso nuo mūsų ekspertinio lygmens – mes ir pamatysime jų patarimus“, – spaudos konferencijoje Vilniuje sakė G. Oettingeris.

Vakarų spaudoje šiandien kaip niekad gausu palankių analitinių publikacijų, kurių autoriai daugiau giria negu peikia Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių tekstų, kurių autoriai domėjosi tiek politine, tiek ir ekonomine Prezidentės D.Grybauskaitės veikla, taip pat - jos požiūriu į ekonomines krizes, Briuselio "achilo kulną" bei Europos Sąjungos ateitį.

Šiandien Slaptai.lt skelbia keletą naujų publikacijų (santraukų), kurių autoriams įdomus Prezidentės D.Grybauskaitės požiūris į "Rusiją, kurią reikia stabdyti", ir jos politinė veikla, "primenanti autoritarizmą".

Praėjusią savaitę lankiausi gimtajame Alytuje. Susitikau su keliais čia gyvenančiais klasės draugais.  Ne šiaip  susitikome, o turėjome tikslą mūsų mokyklos - Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos (buvusi 2-oji vidurinė, kurią baigėme 1957-aisiais) - muziejui įteikti knygelę "Kelio pradžia".

Praėjusių metų rudenį klasės draugė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė man paskambino ir sako: "Mokyklos muziejus norėtų įsigyti šią knygelę, bet aš turiu tik vieną. Gal gali kaip nors padėti?" Rašau elektroninį laišką "Kelio pradžios" sudarytojui, redaktoriui, leidėjui, mano klasės draugui, žymiam istorikui Sigitui Jegelevičiui:  "Būtų patikimiausia mūsų knygelę saugoti mokyklos muziejuje - ne namų bibliotekoje, kurią, mums išėjus, paveldėtojai gali nukišti į palėpę arba, dar blogiau, įmesti į popieriams ir plastmasiniams buteliams skirtą konteinerį. Ar galiu aš vieną egzempliorių su Tavo įrašu padovanoti mokyklai ir šitaip išsaugoti ilgiems dešimtmečiams?" Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas: vežk, dovanok, be knygelės neliksi.

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Ta mintis sutapo ir su Katalikų Bažnyčios mokymu, kad Dievas sukūrė žemę, vandenį, visą gamtą ir jos turtus vienodai visiems žmonėms, o ne tik kokiai saujelei išrinktųjų. Bet tuomet, Atgimimo metais, atrodė, kad pirmiausia tai galima įgyvendinti tik esant socializmui, bendravalstybinei (bendratautinei) nuosavybės formai.

Tai pirmiausia buvusiam valdančiųjų luomui – dvarininkams, bajorams, klebonams kėlė baimę ir pasipiktinimą, kaip ir „litvomanų“ deklaruojamas tautiškumas, tautinė valstybė jiems kėlė baimę dėl vienvaldiškumo praradimo.

Beje, tokio atgyvenusio luominio mąstymo buvo ir lenkų viršininkas, Rytų Lietuvos okupantas J. Pilsudskis. Jis, neatsižvelgdamas į lietuvių tautos valią turėti savo nepriklausomą valstybę, smurtu norėjo sugrąžinti lietuvių tautą ir jos valstybę į „unijinius laikus“, į uniją,  buvusią naudinga tik Lenkijai.

„Focus Online“ informuoja, esą pirmą sykį po Berlyno sienos griuvimo Vokietija greičiausiai surengs tikrą Rusijos ir JAV šnipų apsikeitimo procedūrą. Taigi Vokietijos teritorijoje Kremliui bus perduota sutuoktinių Andreas ir Heidrun Anšlagų pora. O į JAV bus išleistas Valerijus Michailovas.

Tokią versiją skelbia „Focus Online“.

Priminsime savo skaitytojams, jog Rusijos nelegalai Andreas ir Heidrun Anšlagai (Andreas ir Heidrun Anschlag) per dvidešimt metų (iš viso - net 23 metus) šnipinėjo Vokietijoje. Manoma, kad ši šeima Rusijai perdavė slaptus ir itin slaptus dokumentus apie priešraketinę JAV gynybą bei NATO operacijas Libijoje, Afganistane ir kai kuriose kitose būtent šio regiono šalyse.

41. Sakraliniai ir profaniniai laikai

Sakralinė literatūra, o labiausiai – viduramžių sakralinė literatūra, kuriai priklauso dauguma tekstų, skelbiamų ir nagrinėjamų „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“, kardinaliai skiriasi nuo mums įprastos pasaulietinės (grožinės, pramoginės) literatūros. Galima net kalbėti apie bedugnę, atsivėrusią Naujaisiais laikais tarp archajiško sakralinio pasaulėvaizdžio ir modernios pasaulietinės kasdienybės.

Nūdienis sakralinio pasaulio atsitraukimas, o teisingiau – jo išstūmimas iš kasdienio žmogaus akiračio šiuolaikinėje civilizacijoje patį žmogų pamažu paverčia profaninės erdvės belaisviu. Jis nemato aplink save jokių Dieviškos Teisybės apraiškų ir neturi nei paskatos, nei noro artėti prie Dievo Pavidalo savyje. Šios pamatinės viduramžių sąvokos dabartiniam žmogui skamba tuščiai.