Prof. Gediminas Navaitis. Felicitarinis kelias (1)

Kur esame? Kur einame?

Lietuva itin sėkmingai pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa.

Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. 

Kas yra laimė? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas yra laimė? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau iš Lietuvos masiškai emigruojama, tačiau apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių į sociologų klausimas atsako „metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu.“

Nepaisant to, vis dar siūloma eiti į aklavietę vedančiu keliu, siūloma nepastebėti paprasto apskaičiavimo, liudijančio rinkos ekonomikos idėjos bankrotą Lietuvoje.

Paskaičiavimas – jei ES šalių ekonomikos augs taip kaip šiandieną, norėdami per dešimt metų pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, turėtume juos didinti kasmet nemažiau kaip 20 proc. Aiškiai neįvykdomas uždavinys. Gal bent teoriškai įmanomas – nepaliaujamai juos didinti 4,5 proc. kasmet. Tada po pusės amžiaus t. y. apie 2065 metais priartėsime prie vokiškų atlyginimų. Kadangi gyvename toje pačioje ekonominėje erdvėje kaip ir vokiečiai (o be jos būtų dar blogiau), kadangi šioje erdvėje prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas vis mažiau varžomas – tenka pripažinti, kad ir mes, ir mūsų vaikai pasmerkiami vargingų giminaičių padėčiai.

Faktas, kurio niekaip nepaneigsi. Belieka jį ignoruoti (tą ir daro sumanesni politikai) arba guostis, kad okupacijos metai sugriovė verslą ir moralę. Galima dar kartą kaip užkeikimą skelbti, jog reikia mažinti verslo suvaržymus, bet jokiu būdu neprasitarti, kiek konkrečiai tokie pakeitimai padidintų Lietuvos žmonių gerovę. Galima giliamintiškai samprotauti, kad žingsnelis po žingsnelio …

Labiau įtikinamas sprendimas – Lietuva turi pasirinkti naują, pasaulyje vis labiau plintantį, požiūrį į ekonomiką ir politiką, turi pasirinkti laimės ekonomiką ir felicitarinę politiką.

Mirusios idėjos smaugia gyvenimą

Bėgikas neatbėgs pirmas, jei prie kojų jam pririšime svarsčius. Valstybė nesuklestės, jei bus valdoma pagal senas taisykles, kurios moderniame pasaulyje virsta kliuviniu žengti pirmyn.

Aiškinimų kaip kurti gerovę Lietuvoje netrūksta, bet tiktų paklausti, ar Lietuvos padėtis, jos visuomenės savijauta išskirtinė. Akivaizdu, kad ne. Šalys, kurios žlugus sovietinei sistemai drauge su Lietuva pradėjo kurti protingesnį ir laisvesnį gyvenimą, vienose srityse pasiekė daugiau, kitose mažiau, bet nepavyktų rasti tokios, kuri būtų visur sektinu pavyzdžiu.

Dar svarbesnis faktas – Vakarų Europa, JAV, kitos modernios valstybės, kuriose gyvenimo lygis aukščiausias, susiduria su panašiomis problemomis – nedarbu, skurdu, nepatenkinama sveikatos apsauga, mažėjančiu piliečių dalyvavimu rinkimuose, šeimos problemomis ir k. t. Suprantama, būdamos turtingesnės jos gali šias problemas spręsti efektyviau, bet ir jos nesugeba problemų įveikti. O tai skatina naujai įvertinti šiuolaikinės visuomenės raidos kryptį, ieškoti naujų galimybių kurti klestinčią, laimingesnę visuomenę.

Naujas pažiūras glaustai galima pristatyti paminėjus vadinamąjį Easterlin‘o paradoksą. Jo esmė – bendrajam vidaus produktui (BVP) pasiekus tam tikrą lygį, kuris leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių, tolesnis BVP augimas nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui ir vis menkiau susijęs su gerovės kilimu. Lietuva, beje, irgi priklauso šiai šalių grupei.

Kelias iš aklavietės

Valstybės sėkmę lemia trys kapitalo rūšys – fizinis (gamybos priemonės), finansinis (pinigai) ir socialinis (žmonės, jų tarpusavio ryšiai, juos skiriančios ar jungiančios vertybės). Lietuvos valdžia vis dar vadovaujasi atgyvenusiomis nuostatomis ir labai rūpinasi naujomis statybomis. O žmonės jai rūpi labai mažai. Netgi suskaičiuoti, kiek piliečių paliko Tėvynę, kiek vaikų nelanko mokyklos, ji nesugeba. (Nors galvijų apskaita pakankamai tiksli).

Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Modernios šalys irgi išgyveno panašų valdymą. Šiandien jos gręžiasi į žmogų. Nori tiksliai žinoti, kas ir kodėl yra laimingi ar nelaimingi.

Buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Cameron‘as šalies gyventojų laimingumo matavimą pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“ ir paskelbė, kad jį įtrauks į valstybinės statistikos rodiklius.

Buvęs Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę valstybei neužtenka, kadangi laimingą gyvenimą sudaro daug daugiau aspektų, ir kreipėsi į Nobelio ekonomikos premijos laureatus – J.Stieglitz‘ą ir A.Sen‘ą, prašydamas jų rasti kuo efektyvesnį būdą išmatuoti, kokie laimingi yra Prancūzijos gyventojai.

Netgi Azijos valstybės Butano karaliaus Jigme Singye Wangchuk‘o žodžiais, „bendrasis vidaus laimingumas yra svarbiau negu bendrasis vidaus produktas“.

Panašių pavyzdžių, liudijančių, kaip laimės ekonomikos ir jai pagrindą kuriančios felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos principai plinta šių dienų pasaulyje, būtų galima pateikti žymiai daugiau. Jie patvirtina, kad bandoma pereiti nuo tradicinės ekonomikos, kurios tikslas buvo didesnė gamyba ir gausesnis vartojimas, į laimės ekonomiką, kurios tikslas yra aukštesnis visuomenės laimės lygis. Tai galėtų būti ir Lietuvos kelias. Norint juo žengti reikia nedaug: apsisprendimo ir esamos padėties įvertinimo. Reikia atsisakyti požiūrio, kad laimė nepamatuojamas, asmeninio pasirinkimo dalykas, o perimti modernų požiūrį, kad visuomenės laimės lygis bendrų pastangų rezultatas.

Laimingi žmonės visuomenės vertybė

Kaip tapti laimingu, moko visos dvasinio tobulėjimo mokyklos. Laimingesnės visuomenės sukūrimas – irgi ne vienos filosofinės įžvalgos tema. Nėra keblu tiksliai įvertinti atskiro žmogaus materialinę gerovę, sudėtingiau – jo gyvenimo kokybę, prasmę ir laimę, dar sudėtingiau taip vertinti bendruomenes ar valstybes. Todėl tik XX a. antroje pusėje pradėta matuoti skirtingų grupių, įvairių šalių piliečių laimingumo lygį ir šie matavimai iškart suteikė naujų perspektyvų ekonomikai ir politikai.

Šiandieną vyraujančios ideologijos, įtakingiausios politinės partijos rūpinosi tik dalies žmogaus poreikių, paprastai žemesniųjų, patenkinimu. Jos prilygina žmogų ekonominės „mašinos“ mechanizmui, kuris turi vis daugiau gaminti, kad galėtų vis daugiau vartoti. Kodėl ribotų išteklių planetoje gamyba turėtų neribotai augti, atsakymo jos nepasiūlys. Nepasiūlys atsakymo ir į klausimą, ar galimas kitas kelias link klestėjimo, nes XIX a. atsiradusių ideologijų atstovai vadovaujasi nuostatomis, kurios neatitinka XXI a. realybės.

Jos neturi ir neieško atsakymo į klausimą: „Kodėl piliečių laimė yra svarbi?“ Atsakymas vėlgi slypi tuose pačiuose laimės tyrimuose, kurie akivaizdžiai patvirtino, kad ne daugiau uždirbantis yra laimingesnis, o laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti. Būtent laimingieji yra ekonominė vertybė. Būtent jie pasirūpina, kad visi būtų pavalgę, apsirengę ir turėtų stogą virš galvos. Be to, jie linkę teigiamai vertinti save ir aplinkinius, sukuria tvirtesnes šeimas, yra draugiškesni, tolerantiškesni ir pilietiškesni.

Laimės priešai

Visuomenės laimės siekimas, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų, tačiau jis neatitinka transnacionalinių korporacijų interesų, kuriuos atstovauja tradicinių ideologijų partijos. Ši kova prieš visuomenės laimę virsta bandymais savaip formuoti jos identitetą.

Svarbus identiteto tapsmo aspektas – tai vertybių ir idealų, susijusių su laimės samprata, pasirinkimas. Galima pastebėti, kad laimės išgyvenimai yra dviejų tipų: malonumo ir pasitenkinimo. Malonumas kyla iš pojūčių ir trumpalaikių emocijų, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, asmenybės savirealizacija, prasmės išgyvenimas.

Moderni visuomenė sukūrė daug galimybių patirtį malonumą. Prasmės siekimo, priklausomybės išgyvenimo, asmenybės poreikio suvokti save kaip visumos dalį, ji neatmeta, bet ir žymesniu mastu nepalaiko. Ši situacija traktuojama kaip asmeninių laisvių įtvirtinimas. Tačiau toks traktavimas nuvertina identiteto reikšmę asmenybei, kuria egzistencinį vakumą, kuris skatina neurotinės triados – depresijos, agresijos, narkomanijos – plitimą.

Globalizuotoje visuomenėje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti prekes ir paslaugas tapatinama su asmenybės saviraiška. Toks „materializmas“ neretai išstumia asmeninį bendravimą, o stresą siūlo įveikti pirkimu. Vietoj tradicinės vertybių sistemos siūlo tarsi individualius pasirinkimus, kurie savo esmę atitinka vartojimo pasirinkimus, nors ir šioje srityje reklama pastebimai naikina individualumą.

Tradicinis identitetas reiškėsi profesiniais pasiekimais, šeimyniniu statusu, politiniu ar konfesiniu pastovumu. Šiandieną jis nuolat praranda savo vertę ir svarbą. Globalizuotoje visuomenėje asmenybė suvokia save ir prisistato daiktais, kurie jai ir kitiems turi ne tik, ir ne tiek vartojamąją, kiek simbolinę vertę.

Aptartos situacijos nagrinėjimas paprastai ribojasi jos konstatacija ir ją patvirtinančių faktų pristatymu. Svarstant laimingesnės visuomenės galimybę tiktų atsakyti į klausimą: „Ar identiteto pokyčiai yra socialinių bei ekonominių permainų atspindys, ar procesas, kuriame atsiskleidžia įtakingų grupių interesai, ar yra šį procesą palaikantys ir jam besipriešinantys?“

Asmenybės identitetas išreiškia visuomenės, kurioje jis gyvena, savitumą. Visuomenės socialinės institucijos kuria vaidmenis, poreikius ir vertybes, atitinkančias jų prigimtį. Kadangi korporacijos įgyja vis didesnę ekonominę galią, jos tampa vis labiau socialiai reikšmingos. Dar ХIX a. pradžioje jos tapo „juridiniais asmenimis“, t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms skirtingą nei jų valdytojai ir savininkai statusą, teises ir pareigas. Tai ir leidžia pažvelgti į korporacijas tarsi į „asmenybes“, nagrinėti jų psichologines ypatybes, iš kurių mums, visų pirma, svarbus gebėjimas išgyventi ir kurti bendrą laimę.

Korporacijos, nors ir sukurtos dėl bendro gėrio – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes, – šiuo metu labiau veikia savo, o ne visuomenės naudai. Jos bando maskuoti savo esmę deklaruodamos socialinę atsakomybę, tačiau akivaizdu, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia korporacijų vadovams būti socialiai atsakingiems ir aiškiai formuluoja jų uždavinį – siekti didesnio pelno. Atitinkamai korporacija, nepriklausomai nuo jos akcininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologinė „asmenybė“, turinti tik vieną tikslą – pelną. Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris moralę ir įstatymus vertina naudos ir išlaidų aspektu ir orientuojasi į vartojimą, individualizmą bei trumpalaikius malonumus.

Toks identitetas renkasi supaprastintus gyvenimo tikslus ir neigia aukštesniuosius poreikius. Jo atstovai geba agresyviai konkuruoti, bet nesugeba altruistiškai bendradarbiauti, todėl kuria visuomenę, sudarytą iš menkai tarpusavyje susietų individų, kurie yra lojalūs korporacijai, ignoruoja kitas socialines institucija ir godžiai vartoja.

Кorporacijos taip pat siekia pašalinti savo veiklos ribojimus, kliūtis žmonių ir gamtos eksploatacijai. Pagrindinė kliūtis joms yra ne įstatymai ir organizacijos, o vertybės, tradicijos, visuomeninio intereso samprata, t. y. tos bendruomenės, kurios teritorijoje veikia korporacija, žmonių identitetas, visų pirma, konfesinis ir nacionalinis identitetas.

Šiuolaikiniame vakarų pasaulyje konfesinis identitetas dažnai teturi antraeilį vaidmenį. Daugelyje vakarų šalių žymi visuomenės dalis, kartais ir dauguma, pareiškia esanti indiferentiška tikėjimui. Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali tapti nacionalinis identitetas. Pirmiausia todėl, kad daug piliečių supranta ar nujaučia prieštaravimą tarp savo ekologinių, profesinių, finansinių interesų ir korporacijų siekimo gauti neribotą pelną. Piliečiai taip pat numano, kad vietos bendruomenė, atskiros asmenybės neįstengs apriboti korporacijų veikimo. Kartais jiems padeda net ir aptarnaujantys korporacijų interesus politikai, kurie nenori atsisakyti nuo tam tikro savarankiškumo. Todėl pajungti korporacijas  visuomenės tikslams pajėgi tik stipri nacionalinė valstybė.

Nacionalinis identitetas kuriamas įsisavinant vieningus elgesio stereotipus, suvokiant bendrą likimą, pripažįstant socialinių sluoksnių, leidžiančių nacijai veikti kaip visumai, svarbą bei juos saugant. Visi paminėti nacionalinio identiteto požymiai globaliam pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su nacijos ir valstybės perspektyvomis. Pagrindinės nacijos socialinės grupės gali prarasti savo statusą ir vaidmenį.

Antai, specialios investicijos gali pastebimai sumažinti žemdirbių skaičių, o kitų grupių poreikiai gal net geriau bus tenkinami importuojant maistą. Migrantai gali užimti daugelį darbo vietų mažiau prestižinėse profesijose. Paminėtais ar panašiais atvejais nacija, kaip visuma, praranda kai kuriuos savo gebėjimus. Dar ženklesnę įtaką jos identitetui turi nacionalinių dvasinių autoritetų neigimas, jų keitimas multikultūriniais autoritetais, kurie siūlo ir naujus nacijos istorinio kelio bei esamos padėties vertinimo kriterijus, nors vargu ar gali išlikti nacija vertinanti savo istorija kaimynų akimis.

Turto siekimas neturi griauti gerovės

BVP ir kitų turtą bei pajamas apibūdinančių rodiklių gretinimas su visuomenės laimės lygiu padarė reikšmingiausią postūmį laimės ekonomikos idėjų plėtrai. Tokie tyrimai parodė – turto gausėjo, pajamos augo, bet visuomenės laimės lygis ne tik nekilo, bet kai kur dargi smuktelėjo. Todėl nebeįmanoma paneigti, kad kelias į laimingesnę visuomenę – tai nauji turto ir pajamų perskirstymo, finansinių išteklių kontroliavimo principai.

Tradicinė ekonomika siekia efektyvumo. Aukštesniesiems žmogaus poreikiams joje nėra vietos. Jie nuolat „iškeliami“ už ekonominių dėsnių veikimo ribų. Šiandien jau ir tradicinės ekonomikos šalininkai kalba, kad pasaulines ekonomines krizes sukelia besaikis godumas. Tačiau nesugeba ir nesugebės paaiškinti, kodėl staiga bankininkų ir pasaulinių korporacijų savininkų godumas turėtų išnykti, kodėl rinkos ekonomikos dalyviai turėtų pradėti vadovautis atsakomybės, laisvės ar laimės vertybėmis.

Įkalbėti tigrą tapti vegetaru vargu ar pavyks. Tačiau galima jį uždaryti į narvą. Visuomenė tą patį gali padaryti su rinkos „godumu“. Juolab kad patirties jau yra. Daugelyje šalių galioja gamtą tausojantys verslo apribojimai. Tą patį būtina padaryti ir finansų sferoje. Iš dalies tau jau daroma – akcizais, verslo mokesčiais, pajamų mokesčiais bandoma surinkti lėšų visuomenės poreikiams. Bet jei tarp šių poreikių neminima laimė, surinkti pinigai vėl nukreipiami ydingu ratu – pinigų gausinimui.

Didelis turtas – tai valdžia

Iki XVIII a. visuomenei regis nekelė abejonių faktas, kad valdžia priklauso kilmingiesiems, o didžiają nacionalinio turto dalį turi teisę valdyti ir valdo nežymus jį paveldėjusių skaičius. Vėliau, moderniuose kraštuose, įsitvirtino teisių lygybės samprata, o turto nelygybė aiškinta individualių gebėjimų skirtumais. Taip apie turtą ir šiandieną kalbą rinkos ideologai ir tarsi nepastebi, kad „talentingų“ žmonių finansinė galia auga stebetinai sparčiai.

Pasaulinė ekonominė statistika liudija nuolat augant privatų kapitalą, kuris septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais viršijo nacionalines pajamas 2-3 kartus, o šiuo metu – 4–6 kartus. Тoks pokytis gali būti paaiškintas žemu ekonominio augimo lygiu moderniose šalyse ir valstybės turto privatizavimu. Akivaizdžiu privataus kapitalo dėl privatizacijos augimo pavyzdžiu yra rytų Europa. Drauge su privataus kapitalo augimu auga ir valstybių skolos.

Šiuo metu viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono žmonių) valdo vidutiniškai 10 milijonų eurų vertės kapitalą t. y. 20 % globalaus turto. Jeigu ši tendencija išliks po 30 metų, jie valdys 60 % globalaus turto.

Tradicinių partijų atstovai ignoruoja nurodytą turto pasiskirstymą, bet vis dar ginčijamasi, ar mokesčiai turėtų būti lygūs ar progresiniai. Ir tarsi nepastebi, kad abu pasirinkimai mažina gaunančių pajamas materialinį gyvenimo lygį. Esminės laimės ekonomikos nuostatos – modernių šalių visuomenė pakankamai turtinga, kad jos problemos būtų sprendžiamos ne mažinant, o didinant gyvenimo kokybę, – modernių šalių visuomenėse skurdas kyla iš demokratijos stokos.

Didelis turtas (pvz. 20-50 milijonų eurų) nėra priemonė didinti jį valdančio gyvenimo kokybę. Tai galios ir valdymo priemonė. Todėl diskusijos, kiek ir kaip apmokestinti atlyginimą, namą ar brangų automobilį, tėra „dūmų uždanga“, skirta nukreipti visuomenės dėmesį nuo demokratiškai nerinktos, piliečiams neatskaitingos galios. Todėl Lietuvoje atsiranda kelioliką milijardų valdantis bankas, sumokantis tik kelis tūkstančius metinių mokesčių.

Esminė felicitarinės politikos nuostata – bet kuri galia turi tarnauti piliečiams. O kad jiems tarnautų ekonominės galios, reikia įvesti progresyvų turto mokestį ir pradėti kontroliuoti tarptautines finansines operacijas. Ekonomistas Т. Piketty pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir atsirastų galimybės bent 50% padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1% daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10% daugiau.

Tokio sprendimo pasekmės – nesumažėtų išskirtinai turtingų žmonių materialinio gyvenimo lygis, bet sumažėtų jų galia, nes korporacijos, veikiausiai negalėtų sumokėti minėto mokesčio pinigais, todėl turėtų jį sumokėti savo akcijomis. O visuomenės dalyvavimas korporacijų valdyme didintų jų ekologinę ir socialinę atsakomybę, užtikrintų veiklos stabilumą. Ilgalaikėje perspektyvoje tokia mokesčių reforma būtų naudinga ir korporacijoms, ir visuomenei.

Valstybės atrama – vidurinioji klasė

Kaip laimė siejasi su pajamomis? Įvairiose šalyse atlikti tyrimai vienareikšmiškai patvirtino, kad asmenys, gaunantys vidutines pajamas ir priklausantys viduriniajai klasei, yra laimingiausi.

Akivaizdu, kad retas kuris iš skurstančiųjų jaučiasi laimingas. Su turtuoliais – irgi problemos: pirmiausia jų nėra daug, o antra, valdyti didelį turtą – nemenkas stresas bei rūpesčiai. Todėl kuo gausesnė bus vidurinioji klasė, tuo tvirtesnė bus valstybė, nes būtent ši klasė – ekonominio, socialinio ir politinio jos stabilumo pagrindas. Jai priklausantys turi ką ginti nuo radikalių politinių eksperimentų ir nuoširdžiai rūpinasi valstybe, nes gerai supranta bendrus interesus ir negali, kaip turtingiausieji, nusipirkti vien sau skirtos sveikatos apsaugos, saugumo ar išskirtinio vaikų švietimo.

Kone visos Lietuvos partijos savo programose užsimena apie viduriniosios klasės stiprinimą. Nors retas politikas paaiškina, kaip tą klasę stiprins ir tuo labiau nelinkęs kalbėti apie esamą padėtį, kurią apibūdinantys skaičiai tiksliai paaiškina Lietuvos bėdas.

Seimo parlamentinių tyrimų departamento atlikta analizė rodo, kad pagal pajamas viduriniąją klasę sudaro 70 proc. Vokietijos gyventojų. Švedijoje jai būtų priskirta 72 proc., Airijoje – 60 proc., o Lietuvoje – vos 11 procentų. Ką čia bepridursi?

Vis dėlto derėtų savęs paklausti: “Ką turime daryti, kad vidurinioji klasė gausėtų?“ Atsakymas paprastas – reikia kontroliuoti valstybės finansinius išteklius, apmokestinti itin didelį korporacijų turtą, mažinti mokesčius dirbantiems.

Vidurinė klasė stiprėja, kai pinigai lieka bendruomenėje

Laimės ekonomikos tyrimai suteikė naują prasmę mintims, kad pinigus reikia naudoti taupiai ir racionaliai. Jie atskleidė, kad svarbus yra ne tik uždirbamų pinigų kiekis, bet ir jų judėjimo kryptys, panaudojimo sąsajos su bendruomene, kurioje jie buvo uždirbti.

Rinkos ūkyje nuosavybės santykiai aiškūs – korporacijos priklauso į jas investavusiems, o ne jų darbuotojams ar vietovės, kurioje įsikūrusi toji korporacija, gyventojams. Todėl korporacija gali laisvai judėti, persikelti iš vieno regiono ar valstybės į kitą, bet jos veiklos padariniai lieka. Kai šias pasekmės imama nagrinėti ekologiniu požiūriu, vėl ir vėl pasitvirtina tiesa – investicijos į neekologišką gamybą bendruomenėms buvo finansiškai nuostolingos, nes ištaisyti jų padarytą žalą gamtai prireikė išskirtinai daug lėšų.

Tyrimai rodo, kad investicijos, kai gaunamos pajamos būdavo išvežamos iš bendruomenės, gali turėti neigiamą poveikį ne tik gamtai, bet ir socialiniam bei finansiniams bendruomenių kapitalams.

Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai nagrinėjo didelių prekybos tinklų plėtros finansinį poveikį vietos bendruomenėms. Buvo nustatyta, kad supermarketuose siūlomi iš pirmo žvilgsnio pigesni produktai iš tikrųjų gana brangiai atsieina vietinei ekonomikai, ilgainiui griauna bendruomenės gyvenimą, vietinį savitumą ir žaloja aplinką.

Bendruomenėse, kuriose yra daugiau vietinių parduotuvių, turinčių glaudesnius ryšius su kitomis vietos verslo įmonėmis, kur pirkėjo išleisti pinigai vėl grįžta į vietos ekonomiką, yra turtingesnės ir laimingesnės.

Netgi darbo vietas dideli prekybos tinklai ne sukuria, o naikina, nes uždaromos vietinės prekybos ir verslo įmonės. Be to vietoj sunaikintų naujai sukurtos darbo vietos dažnai yra prasčiau apmokamos ir orientuotos į žemesnės kvalifikacijos, mažiau kūrybišką veiklą.

Didelių prekybos tinklų ir vietinių parduotuvių poveikio bendruomenių ekonomikai palyginimas leidžia daryti platesnius apibendrinimus apie finansų įtaką gerovei. Netgi gaunančios tokias pat pajamas, vienodo pelningumo, turinčios tapatų darbuotojų skaičių įmonės gali skirtingai veikti bendruomenių, o labiau apibendrinus – ir valstybių ekonominę padėtį. Tai priklausys nuo jų gautų pinigų panaudojimo. Jeigu jie lieka bendruomenėje ar valstybėje, jie labiau prisidės prie gerovės kilimo, nei tuo atveju, jei bus išvežami.

Vietinė prekyba, gamyba ir jų aptarnavimas sukuria didesnes vertes, o šios labiau praturtina bendruomenę nei didelių korporacijų atėjimas į ją. Todėl darbo našumas ir nuo jo priklausantis įmonių pelningumas nėra tas pats kaip jų efektyvumas.

Juo labiau jis negali būti sutapatintas su indėliu į konkrečios bendruomenės gerovę. Pavyzdžiui, Lietuvoje užsienio investuotojai plėtoja kiaulininkystę. Kokia iš to nauda Lietuvai? Regis, nuostoliai persveria naudą, nes sumažėjo šioje srityje dirbančių žmonių, kenčia aplinka.

Išvada aiški – norint laimingesnės visuomenės, reikia ne žodžiais, o veiksmais pasirūpinti, kad gausėtų vidurinė klasė, kad uždirbami pinigai liktų Lietuvoje.

(Bus daugiau)

2016.09.25; 18:18