Seržas Piteris Karlovas gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau jo vaikystė prabėgo Vokietijoje, kur jis studijavo Suarsmor koledže.
Nors už mokslus nereikėjo mokėti nė cento, mat gaudavo JAV teikiamą pilnutėlę stipendiją, S.P.Karlovas mokslų koledže nebaigė.
Mokslai nutrūko 1942-aisiais. 1942-aisiais metai jo gyvenime įvyko ypač reikšmingi pasikeitimai. Jaunuoliui buvo suteiktas JAV karinių jūrų pajėgų leitenanto laipsnis. Sulaukęs leitenanto laipsnio Seržas čia pat buvo pasiųstas tarnauti į Strateginių tarnybų valdybą (STV).
Likimas lėmė Seržui tarnauti karinių torpedinių laivų flotilėje, dislokuotoje Viduržemio jūroje. Toji flotilė buvo atskaitinga būtent STV. Sykį kateris, kuriam vadovavo S.P.Karlovas, atsitrenkė į povandeninę miną. Sprogimo būta labai galingo. Tiesa, Seržas liko gyvas. Tačiau neteko kojos. Po šios nelaimės Seržą iškilmingai apdovanojo garbės ženklu “Bronzinė žvaigždė”.
Po sunkaus sužeidimo S.P.Karlovas grįžo į Vašingtoną ir 1946 metais drauge su Kermitu Ruzveltu ėmė rašyti prisiminimų knygos apie Strateginių tarnybų valdybą. Knyga dienos šviesą išvydo 1976-aisiais. Jos pavadinimas: “Karinis STV raportas” (“War Report of the OSS”).
Bet tai buvo gerokai vėliau. Prieš tai jis buvo pervestas darbui į CŽV. Tapęs CŽV darbuotoju ponas Karlovas kūrė šnipinėjimui reikalingus įrenginius ir priemones. Pavyzdžiui, pokalbį įrašinėjančius plunksnakočius ar fotografuoti galinčius rankų žiedus.
Gerokai vėliau, 1992-aisiais metais, S.P.Karlovas davė interviu garsiam rašytojui Deividui Vaisui, tuo metu spaudai rengusiam savo garsiąją knygą “Kurmio medžioklė” (“Molehunt”). Duodamas interviu S.P.Karlovas prisipažino, jog jam ir jo kolegoms teko konstruoti įrenginius, kurie padeda žvalgams patekti į slaptas, akylai saugomas teritorijas, kambarius, seifus. Pasak S.P.Karlovo, jie taip pat padirbinėdavo žvalgams reikalingus dokumentus, pasus, pažymėjimus.
Tačiau grįžkime į 1962-uosius metus. Šie metai Seržo gyvenime – labai niūrūs. Taigi S.P.Karlovas sėkmingai dabavosi techniniame CŽV skyriuje. Šiai tarnybai atiduoti ne vieneri metai. Ponas Karlovas buvo laikomas labai patikimu, pareigingu, kūrybiniu darbuotoju. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai CŽV ir FTB kontržvalgai nusprendė iššifravę, kas gi iš tiesų yra į jų struktūras infiltruotas KGB agentas, turintis trumputę pravardę “Saša”.
Kad CŽV struktūrose veikia gudriai užsimaskavęs Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų darbuotojas “Saša”, amerikiečiams papasakojo į JAV pusę perbėgę KGB darbuotojai Anatolijus Golicynas ir Jurijus Nosenko. CŽV struktūrose iš tiesų tuo metu plušėjo sovietų agentas “Saša”. Tačiau S.P.Karlovas čia buvo nieko dėtas. O ir perbėgėliai KGB darbuotojai A.Golicynas ir J.Nosenko neturėjo jokių konkrečių įrodymų prieš S.P. Karlovą. Jie tebuvo nurodę vadinamojo kurmio slapyvardį – “Saša”. Tačiau CŽV ir FTB kontržvalgybos įtarimai dėl nežinomų priežasčių (bent jau apie tai neužsimenama Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knygoje “Šnipinėjimo enciklopedija”) buvo nukreipti pono Karlovo pusėn.
1962-aisiais metais S.P.Karlovą paskyrė CŽV atstovu JAV valstybės departamente. Pareigos – lyg ir reikšmingos. Tačiau iš tiesų Seržas neturėjo leidimo susipažinti su slaptais ir visiškai slaptais dokumentais. O toks žvalgybininkui pateiktas verdiktas prilygsta mirties nuosprendžiui. Koks tu žvalgas, jei negali susipažinti net su konfidencialia informacija? 1962-aisiais metais ponas Karlovas buvo apklaustas CŽV ir FTB darbuotojų, surengusių neva neplanuotą patikrinimą.
Iš tiesų tai apklausai buvo iš anksto kruopščiai pasiruošta. Ji rengta specialiai. Jos metu norėta netikėtai užklupti ir priverst prisipažinti Seržą, kad jis ir yra KGB agentas vardu “Saša”. Bet Seržas neprisipžaino. O kontržvalgyba neturėjo jokių konkrečių įrodymų ir įkalčių. Ir vis dėlto 1963 metais vasario pradžioje ponas Karlovas sulaukė oficialaus paaiškinimo, kuo jis iš tiesų įtarinėjamas. CŽV vadovybė tais pačiais metais Seržą Piterį atleido iš tarnybos kaip darbuotoją, kuris neteko pasitikėjimo.
S.P.Karlovas nebuvo nei teisiamas, nei juo labiau – įkaltintas. JAV kontržvalgybos struktūroms trūko konkrečių įrodymų ir įkalčių. Todėl ponas Karlovas po atleidimo lengvai įsidarbino vienoje komercinėje firmoje. O laisvalaikiu bandė išsiaiškinti, kodėl nei iš šio, nei iš to prarado CŽV pasitikėjimą, nors šiai tarnybai tarnavo itin sąžiningai ir principingai. Kaip tokiais atvejais mėgstama sakyti, atidavė visą savo sielą.
Bandymai išsiaiškinti tikrąją tiesą ilgai nedavė jokių rezultatų. 1974-aisiais metais iš CŽV kontržvalgybos skyriaus vadovo pareigų buvo atleistas ponas Džeimsas Dž.Engeltonas. Dž.Engeltonas ir S.P.Karlovas buvo asmeniškai pažįstami. Vis dar įtarimų nenusikratęs Seržas Piteris pabandė nuoširdžiau pasišnekėti su buvusiu CŽV kontržvalgybos vadovu Dž.Engeltonu. Ponui Karlovui rūpėjo iškvosti, kodėl kontržvalgyba nusprendė, jog jis yra KGB agentas “Saša”. Ponas Karlovas ieškojo faktų, kurie jam padėtų apginti savo garbę ir orumą. Bet pokalbis neatnešė konkrečios naudos. Pažadėti – pažadėjo, o nieko konkretaus nepadarė.
Netrukus JAV Kongresas priėmė įstatymų pataisas, kurios daugelį slaptų CŽV dokumentų leido išslaptinti. Tėvynės išdavimu įtarinėjamas S.P.Karlovas pradėjo dar intensyviau ieškoti priežasčių, kodėl buvo apkaltintas išdavyste.
1986-aisiais metais buvo surengtas STV veteranų susitikimas, kuriame dalyvavo ir įtarinėjamas S.P.Karlovas. Tame vakarėlyje Karlovui pasisekė nuoširdžiai pasikalbėti su buvusiu Centrinės žvalgybos direktoriumi Viljamu Dž.Keisiu. V.Dž.Keisis nuoširdžiai pažadėjo peržiūrėti Karlovo bylą. Tačiau nespėjo – netrukus mirė.
Tada ponas Karlovas kreipėsi į naująjį JAV centrinės žvalgybos valdybos direktorių Viljamą G.Vebsterį, prašydamas patikrinti jam mestų įtarimų pagrįstumą. Naujasis vadovas įsakė Karlovo bylą nuodugniai patikrinti. Susipažinęs su patikrinimo išvadomis naujasis vadovas pareiškė, esą Seržas Piteris Karlovas buvo neteisėtai, nepagrįstai įtartas išdavyste.
1988-aisiais metais JAV Kongresas priėmė specialųjį potvarkį – S.P.Karlovas ne tik buvo reabilituotas, bet sulaukė CŽV vadovybės oficialaus atsiprašymo ir piniginės kompensacijos už patirtus moralinius išgyvenimus. Kompensacija buvo įspūdinga – 500 tūkst. JAV dolerių. S.P.Karlovui taip pat buvo įteiktas ir specialus medalis už dvidešimt dvejis metus trukusią nepriekaištingą tarnybą Amerikos slaptosioms tarnyboms.
Įdomu ir tai, kad panašių kompensacijų maždaug tuo pačiu metu sulaukė dar du neteisingai išdavyste apkaltinti CŽV darbuotojai – Polas Garbleras ir Ričardas Kovičas. Jie irgi, labai panašiai kaip S.P. Karlovas, buvo priversti pasitraukti iš CŽV. Juos įtarinėjo talkinant sovietų KGB struktūroms. Jie reabilituoti 1981-aisiais metais. Jiems išmokėtos 200 tūkst. dolerių kompensacijos.
2012.01.01
