Putinui dezinformacija – tai jėga

Arkadijus Ostrovskij / The New York Times

Vladimiras Putinas „daug pasiekė, naudodamas žiniasklaidą valdžiai Rusijoje konsoliduoti, o taip pat – dar daugiau – informaciniame kare prieš Vakarus“, – tvirtina savo straipsnyje laikraštyje The New York Times žurnalo The Economist  Rusijos ir Rytų Europos skyriaus redaktorius Arkadijus Ostrovskis. Rizika

Spėjamas Rusijos specialiųjų tarnybų įsilaužimas į Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą – tai „tik šviežiausias pavyzdys to, kaip Putinas naudoja informaciją kaip ginklą. O ryšius su WikiLeaks Kremlius plėtoja daugelį metų“, sakoma straipsnyje.

„Per šaltąjį karą Kremlius ištisus dešimtmečius kišosi į Amerikos politinį gyvenimą“, – priduria autorius.

Amerikiečiai klausia: „Kodėl Rusija, kuri atmetė komunistinį mokymą, šiandien stengiasi susilpninti Vakarus?“

Autorius aiškina: jeigu dauguma amerikiečių įvertino šaltojo karo pabaigą kaip pergalę prieš SSSR, tai, daugumos Rusijos piliečių nuomone, buvo jų sveiko proto pergalė prieš išprotėjusį ir nekompetentingą režimą.

Paskui Amerika padarė klaidą: pradėjo triumfuoti, užuot sveikinusi rusų tautą su pergale ir suteikusi finansinę pagalbą, kurios pakaktų ekonominio kolapso pasekmėms sušvelninti. Tokia JAV pozicija vėliau Putinui padėjo SSSR suirimą vaizduoti kaip Amerikos intrigų rezultatą.

Logika tokia: jeigu Amerika laimėjo šaltąjį karą, tai SSSR subyrėjimas ir rusų nuskurdimas – Vašingtono kaltė. O jeigu Rusija pralaimėjo, tai vieną kartą ji pabandys atkeršyti.

„Antiamerikanizmas rusams – įprastas būdas išlieti nusivylimą ir bejėgiškumo jausmą žvelgiant į savo korumpuotą ir slegiantį režimą“, – sakoma straipsnyje. Valstybinė žiniasklaida atkūrė Rusijos kaip apgultos tvirtovės vaizdą.

„Šiandien Putinas vaizduoja Rusijos veiksmus kaip atsakingą, o ne kaip agresyvų elgesį. Kaskart, kai Rusija atakuoja vieną iš buvusių sovietinių respublikų, konfrontacija vaizduojama kaip „karas svetimomis rankomis“, Amerikos pradėtas prieš Rusiją“, – rašo autorius.

Ostrovskio nuomone, „perkrovimas“ irgi buvo klaida. Vašingtonas ir Berlynas „nusprendė sustiprinti Dmitrijų Medvedevą, tikėdamiesi suskaldyti Rusijos elitą“. Bet nepasisekė. Užtat Rusija nepatyrė neigiamų padarinių dėl karo Gruzijoje ir vėliau nusprendė, kad jos išpuolis į Ukrainą baigsis sėkmingai, mano autorius.

Kai dešimtys tūkstančių Rusijos piliečių protestavo prieš Putino grįžimą į prezidento postą, šis apkaltino Hilari Klinton imantis „aktyvių priemonių“ demonstrantams pakurstyti.

„Dabar Putinas, garsėjantis įpročiu pykti, atrodo, „aktyviomis priemonėmis“ žlugdo pačios Klinton prezidentinę kampaniją. Tai, kad demokratų Nacionalinio komiteto elektroninių laiškų paviešinimas gali pasitarnauti tik Donaldui Trampui, – tikriausiai, tik papildoma premija“, – rašo autorius. Jo nuomone, Trampas mielas Kremliui tuo, kad nelabai domisi Rusijos įtakos sferomis.

Autoriaus nuomone, Rusijos galimybės paveikti Amerikos žiniasklaidą ribotos. Ir vis dėlto „įpykusi ir silpstanti Rusija žymiai pavojingesnė, negu stiprėjanti ekonominė valstybė, tokia kaip Kinija“, perspėja jis.

Ostrovskio nuomone, Putino baimės turi šiokio tokio pagrindo: „Putino autoritarizmas negali rungtyniauti su atvirumu, konkurencija ir įstatymų viršenybe pagrįstos sistemos patrauklumu. Ir tada, ir dabar geriausias būdas, kuriuo Vakarai gali priešintis Rusijai, – tai ginti Vakarų vertybes“.

Šaltinis: The New York Times

2016.08.18; 05:57