Reikėtų daryti toli siekiančias išvadas


Lietuviai – tylinti tauta. Kodėl neprotestuoja lietuviai? – klausia žurnamas IQ (Nr. 08 (41), rugpjūtis), šiai temai paskyręs kelis sraipsnius, suminėjęs "svarbiausius ir įdomiausius, bet toli gražu ne visus protestus bei judėjimus, pasaulį drebinusius po Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų". 

Įrašytas čia ir Baltijos kelias, kurio 24-ąsias metines netrukus minėsime. Pasak žurnalo,  "per visą pasaulį – nuo Egipto iki Bosnijos ir Hercogovinos, nuo Brazilijos iki Turkijos – ritasi didžiulės protestų bangos",  o lietuviai tyli.

Kaip suprasti tas publikacijas?

Aš supratau kaip raginimą pasimokyti iš nenuolankių tautų patirties, nepasiduoti, nenusileisti skriaudėjams, kokie jie bebūtų – svetimi ar savi, priešai ar draugai, stiprūs ar nelabai. Man patiko tokios užuominos.

Išėjome į Baltijos kelią, į Vakarus, nustebinome, sužavėjome pasaulį, ir jau negalime sustoti. Eisime, kol Lietuvoje neliks nė vieno lietuvio? Nes ne tą valdžią išsirinkome, nes mus skriaudžia, žemina, niekina, kas tik netingi. Užuot čia pat, namuose, parodę, pasak žurnalo, žmonių jėgą.

Negali sakyti, protesto mitingų, piketų, eitynių pasitaiko neretai, ypač Vilniuje, bet nei dažnumu, nei skaitlingumu tie protestai niekaip negali prilygti šventėms. Ar kas suskaičiavo, kiek kasdien Lietuvoje būna švenčių? Su dainomis ir giesmėmis, lauko virtuvėmis ir išgertuvėmis, lūžtančiais prekystaliais…

Tai gal dėl to mums nėra kada protestuoti ir piketuoti? Jeigu mūsų dienos – kaip šventė, tai gerai gyvename, gerai uždirbame, ir štai jums atsakymas, kodėl lietuviai – tylinti tauta. Lietuviai – švenčianti tauta, jai nėra kada dirbti, ji švenčia ne tik sekmą dieną, kaip Dievas prisakė, ji švenčia tris keturias dienas per savaitę. Tai viena.

Antra, kas galima kitoms Lietuvos tautinėms ir kitokioms mažumoms, to negalima daugumai  lietuvių. Niekas taip neskriaudžia, nepalaiko, neremia  savų, kaip lietuviai. Kaip sakoma, pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Visai neseniai Gedimino prospekte, Arkikatedros aikštėje, Lenino aikštėje (ji dar ne Lukiškių aikštė) viena mažuma  iki dantų ginkluotos policijos rankomis skriaudė daugumą:  be jokio reikalo ir prokuroro sankcijos  kraustė kišenes ir krepšius, neleido daugumos žmonėms  laisvai  judėti, trankė juos ant žemės ir tampė už kojų. Ir nieko. Dauguma neišėjo į gatves protestuoti, neparodė savo jėgos. Iš bailumo, iš romumo, dėl to, kad lietuviai – tylinti, išsivaikščiojanti tauta.

Kitas pavyzdys. Atvažiuoja iš Lenkijos chuliganų gauja, niekina lietuvių tautą, tyčiojasi iš jos simbolių, reiškia teritorines pretenzijas, o juos kaip kokias šventenybes, kaip Indijoje karves, saugo vėl tie patys mūsų policininkai, kad, gink Dieve, jų nepaliestų koks save, savo tautą gerbiantis lietuvis.

Šlapintis viešose Lietuvos vietose lenkams vis dėlto negalima – simbolinė bauda, o įžeidinėti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę galima – nei baudų, nei areštų, nei viešų valdžios pareiškimų. Nieko neįvyko, geriau patylėkime, pakentėkime, įkišę galvas į smėlį.

Po tų nelemtų futbolo rungtynių vienas televizijos žiūrovas paskambino LRT laidos vedėjai Agnei Skamarakaitei ("LRT vasaros studija"), o pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Petras Auštrevičius jam atsakė, kad tų chliganų jis netapatinąs su lenkų tauta, ir apie tai daugiau jokių kalbų. Standartinis išsisukinėjimas.

Aš irgi netapatinu, bet neįsivaizduoju, kad save gerbianti tauta toje situacijoje nebūtų radusi geresnio sprendimo už tą, kurį pasirinkome: užmerkti akis, užsikimšti ausis.

Sunku įsivaizduoti, kad ką nors panašaus būtų galima regėti Lenkijoje, kurią mums taip atkakliai perša bumblauskininkai ir valdžios vyrai. Ten jokie policininkai neapgintų mūsų sirgalių, jeigu jie reikalautų Lietuvai grąžinti Punską ir Seinus, lenkus vadintų šovinistais, okupantais…

Ką ten Lenkijoje! Mes Lietuvoje, Vilniuje, Vilniaus apylinkėse nesugebame sutramdyti  lietuvių skriaudėjų. Todėl, kad lietuviai – tylinti, išsivaikščiojanti tauta? Aš nekaltinu policininkų, klusniai vykdančių įsakymus, aš nekaltinu bestuburių valdžios vyrų (kokius išsirinkome, tokius turime), aš kaltinu tą prakeiktą nuolankumą, pasireiškiantį kiekviename žingsnyje.  

Mes dar sugebame neskaitlingame mitingėlyje nedarniai sušukti "Gėda!", kai reikėtų žymiai stipresnio žodžio…  Mus mulkina, iš mūsų tyčiojasi niekaip nenuteisiami  "politikai", Tautos namų ir Laisvės paminklų "statytojai", jaunosios kartos "ugdytojai", iš mokyklų išguję patriotizmą, pagarbą savo tautai, jos istorijai ir kultūrai.

Pastebėjote? Lietuvą dergė jauni lenkai, bet senomis pretenzijomis, dešimtmečiais ir šimtmečiais puoselėta šovinistine neapykanta lietuvių tautai. Reikėtų daryti toli siekiančias išvadas. Lenkija žiūri į priekį Juzefo Pilsudskio idėjų dvasia išauklėto jaunimo akimis. Šovinistinės nuotaikos Lenkijoje gyvos, tik šiek tiek užmaskuotos, skleidžiamos per tokias gaujas, kokią neseniai matėme Vilniuje, per Lenkijos turistus, kurie į Vilnių plūste plūsta.

O mūsų jaunimui ar rūpi Vilniaus krašto likimas? Ar jis priešinasi Lenkijos statytinių tomaševskininkų kalboms, kad ne lenkai, o lietuviai čia turėtų integruotis?  Dalyvavau "Ryto" draugijos suvažiavime, bet jaunimo ten beveik nebuvo. Jaunimas bėga iš skęstančio laivo, nes taip jį išauklėjo mūsų mokykla, du dešimtmečius vadovaujama liberalų kosmopolitų.   

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2013.08.08

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *