Šaltojo karo samdinys Semas Josmanas

Vytautas Visockas

Pažįstamas bičiulis pasiūlė perskaityti Sam Yossman‘o knygą „Šaltojo karo samdinys“ (Mažoji leidykla, 2016). O kas jis toks? Apie ką knyga?

Žydas, Semas Josmanas, gimęs ir augęs Vilniuje, už tave jaunesnis, bet kuo tik ir kur tik jis nėra buvęs! Tarnavo Izraelio armijoje, kaip ir tu – buvęs radijo žurnalistas, bet ne bet kur – BBC. Prie mikrofono ir prie taurelės bendravęs su žymiais įvairių šalių muzikantais (kuriais tu beveik nesidomėjai), įtakingais politikais. O lietuvius jis vadina žydšaudžiais? Ne, jis ne iš tų, nors šitą temą vienoje kitoje vietoje paliečia. Neagresyviai, objektyviai.

Įkalbėjo. Visada smalsu pabendrauti su daug pasaulio mačiusiu žmogumi, kažkada vaikščiojusiu tomis pačiomis gatvėmis kaip ir tu. Kaip ir tu – mėgusiu „Neringos“ kavinę, kaip ir tu – „tvirtinančiu, kad tokių gražių vietų, tokios įstabios gamtos kaip Lietuvoje, ypač Ignalinoje, Molėtuose, Trakuose, nedaug kur pasaulyje rasi“. Ir taip sako žmogus, „apvažiavęs visą pasaulį“. Tas žmogus dar nepaminėjo mano gimtosios Dzūkijos, kalvotosios Žemaitijos. Turbūt ten nėra buvęs. 

Knygos "Šaltojo karo samdinys" viršelis
Knygos „Šaltojo karo samdinys“ viršelis

Imdamas į rankas šią knygą, norėjau palyginti, kaip pasaulį, kuriame abu gyvenome, matė ir vertino, mato ir vertina Lietuvos žydas, už kurį esu vyresnis maždaug šešeriais metais.

Gimęs Lietuvoj, bet svajojo iš jos ištrūkti, nes jo tėvynė – Izraelis. Pirmiausia, man regis, jis bėgo ne iš Lietuvos, o nuo komunistinės diktatūros į laisvąjį pasaulį, kaip jį įsivaizdavo. „Gyventi Izraelyje negalėčiau, nors ir myliu tą valstybę“, – jau ištrūkęs iš blogio imperijos svarsto šaltojo karo samdinys. Izraelis jam – tik ta valstybė, nors ir mylima. O kas jam buvo ir tebėra Lietuva? Lietuvių kultūra jis nesidomėjo, iškart, vaikystėje, tapo rusų kultūros žmogumi: „lietuviškai supratau, bet nelabai galėjau kalbėti“. Kodėl?

O štai rusų kunigaikštienė Nisan, gyvenusi fantastiškame bute šalia Triumfo arkos, „puikiausia lietuvių kalba pradėjo deklamuoti Maironio eilėraščius. Maniau, sapnuoju. Pasirodo, po revoliucijos, kai ji dar buvo vaikas, jos šeima pabėgo į Lietuvą ir atsidūrė Panevėžyje, kur gyveno iki 1930-ųjų pabaigos. Lankė lietuvišką gimnaziją“. Šiuo pavyzdžiu knygos autorius pats save sugėdina. Tiesa, Salomėjos Nėries eilėraštį ir jis mokėjo mintinai.

Vyresnėse klasėse mano rusų kalbos mokytoja buvo žydė, graži jauna moteris, ištekėjusi už Alytuje tarnavusio rusų leitenanto ar kapitono. Vyresnieji moksleiviai ją rijo akimis, ji žavingai šypsodavosi, mokiniams buvo šilta, atlaidi. O mano klasės draugas Ž. jos demonstratyviai nemėgo vien už tai, kad, jo manymu, mokytoja slėpė savo tautybę, yra žydė, bet dedasi ruse. Beje, man ir kitiems moksleiviams jos tautybė nerūpėjo.

Kartą po paskutinės pamokos ji pasikvietė mane į mokytojų kambarį ir verkdama prašė paveikti Ž. Aš augau Maskvoje, rusiškoje aplinkoje, baigiau rusišką universitetą – na kokia aš žydė!

Netrukus ji išvažiavo į Maskvą. Jau būdamas studentas jos ieškojau, bet nesėkmingai.

Ar knygos autorius apie savo tautybę negalėtų pasakyti to paties? Dabar – vargu, dabar žydai neslepia savo tautybės. Sovietų Sąjungoje žydais žydų viešai niekas nevadindavo. Žydų tautybės.

Kai lietuviai išvyksta į Angliją, jų vaikai suanglėja, kai į Ameriką – suamerikonėja. Su labai retomis išimtimis žymių lietuvių emigrantų – rašytojų, filosofų, kultūros veikėjų, politikų – vaikai Lietuvai pradingo be pėdsakų. Ir antroji pilietybė jų nesugrąžins. Žydai – išimtis. Lietuvoje gimę, jie, jeigu naudingiau, gali tapti ir tapdavo rusais, gal ne tiek iš esmės, kiek formaliai, kaip ta mano mokytoja. Ir ne tik žydai. Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai sovietmečiu irgi buvo labiau rusai, negu lietuviai. Mes, pokario vaikai, juos, kalbančius rusiškai, laikydavome rusais.

Puikiai suprantu, kodėl taip atsitinka, bet vis tiek liūdna. Žydų neįmanoma integruoti į mažos pagrindinės tautos aplinką. Žydai stengiasi patys integruoti mažą pagrindinę tautą, kitaip sakant, švarką prisiūti prie sagos. Ir čia jų stiprybė ir tragedija. Žydai moka gyventi vienoje ar kitoje tautoje jos beveik nepastebėdami („… pradėjau rašyti eilėraščius rusų kalba“; „lietuviškai supratau, bet nelabaI galėjau kalbėti“). Kodėl negalėjai?

O mes tirpstame kaip žvakė.

Mano lūpomis prabilo pavydas. Reikia keisti plokštelę, juo labiau, kad pasaulį skersai išilgai apkeliavęs Semas Josmanas turi ką papasakoti ir be lietuvių kalbos. Ypač man, pasaulio beveik nemačiusiam. Bet, kaip sakoma, nebūtina belstis į Ameriką vien dėl to, kad galėtum pasakyti, jog ji tikrai egzistuoja. Kartais iš toliau geriau matyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Šioje knygoje mane pirmiausia domino šaltojo karo samdinio plačiai žinomų, bet reikšmingų įvykių, asmenybių vertinimas, detalės, paremtos autoriaus patirtimi. Būtent taip jis pasakoja apie Izraelį, kokį matė atvykęs į šią šalį; karą, kuriame ir jam teko dalyvauti, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės perėjo sieną dykumoje ir Golano aukštumose; lietuvius pasaulio teisuolius (880 lietuvių – tai daug ar mažai“?); Karibų krizę, JAV prezidento Dž. Kenedžio nužudymą; Sovietų Sąjungos griūtį ir Europos komunistų prisitaikymą šiandienos pasaulyje; abstrakcionizmą ir KGB; naujus santykius su žydais; emigracijos žalą;  A.Solženicyną, kuris, gavęs Nobelio literatūrinę premiją, „pradėjo keikti Vakarus, nors Vakarai jam suteikė garbę, pinigus ir prieglaudą. A.Solženicynas aršiai pasisakė prieš žydus“; Viktorą Suvorovą (Vladimiras Rezunas), Stalino dukrą Svetlaną Alilujevą, Mstislavą Rostropovičių ir Galiną Višnevskają („Mes dar sugrįšime, ir labai greitai“); Borisą Jelciną, Michailą Gorbačiovą ir Vytautą Landsbergį, Šekspyrą ir Ispanijos diktatorių Franką, plačiai ir mažiau žinomus šnipus, disidentus…

 Visko nesuminėsi. Neminiu roko, jo žvaigždžių, su kuriomis Josmanas artimai bendravo, buvo vienas iš jų („…rokas padėjo mums gyventi tautų kalėjime.“). Neminiu todėl, kad mažai apie tai išmanau, kad ne rokas man padėjo gyventi okupuotoje Lietuvoje. Bet gerą muziką (įvairių žanrų, ypač operinę) mėgau ir tebemėgstu, per daug nesidomėdamas jos kūrėjais ir atlikėjais.

Noriu reaguoti į Josmano knygos pastraipą, kurioje šaipomasi iš Viktoro Suvorovo (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas), parašiusio knygas „Akvariumas“, „Ledlaužis“ ir kitas, kurias Lietuvos skaitytojas gerai žino. Pastarojoje „jis išdėstė teorijas apie Sovietų Sąjungos karą su A.Hitlerio Vokietija 1941 metais. Pagal V.Suvorovą, karą surengė ne A.Hitleris, bet J.Stalinas, norėjęs pasinaudoti anglų ir vokiečių karu 1940 metais ir vienu smūgiu okupuoti visą Vakarų Europą“.

Knygos autorius, atrodo, tiki tais Vakarų Europos ir JAV istorikais, kurie sako, kad Suvorovas jokių rimtų įrodymų neturi, o aš tikiu mūsų istoriku, mokyklos draugu Sigitu Jegelevičiumi (1938 – 2014), kitais istorikais, kurie nelaiko Suvorovo melagiu ir mano, kad šis bėglys iš blogio imperijos pasakė labai daug tiesos apie Hitlerio ir Stalino karą, rusų vadinamą Didžiuoju tėvynės karu. Ir apie prieškarį, gulagus. Visa oficialioji komunistinės Rusijos istorija – melas, kuriuo mokykloje buvau maitinamas ne tik aš, bet ir Josmanas.

Nepaisant kai kurių abejotinų Suvorovo teiginių, savo knygomis iš esmės jis labai daug nusipenė istorijos tiesai. Man teko su juo bendrauti telefonu, leidžiant romanus „Pasirinkimas“ ir „Kontrolė“, kuriuos išverčiau į lietuvių kalbą, o leidykla „Mintis“ išleido. Prieš kelerius metus pasirodė antroji laida.

Ne veltui Josmanas blaškėsi po pasaulį. Daug pamatė, daug ką suprato ir kitiems papasakojo kaip radijo žurnalistas. Gaila, kad „niekas neprisimins tavo laidų“. Deja, taip, žinau ir aš iš savo patirties. Bet tos laidos turėjo poveikio tada, kai skambėjo po visą pasaulį. O dabar ir ši knyga gerai skamba.

O čia – iškalbinga citata iš Sam Yossman‘o knygos „Šaltojo karo samdinys“, kurią pravartu įsiminti.

„Mano kartos žmonės Vakaruose, tada palaikę komunistinį režimą, šiuo metu atstovauja konservatoriams, socialdemokratams, respulbikonams ar demokratams ir yra šių dienų politinėje valdžioje, sukioja politikos vairą JAV ir Europoje. Pasidomėkite „Youtube“, ką jaunystėje, 1970 metais, kalbėjo vienas jaunųjų Portugalijos komunistų vadų trockininkas Jose Manuelis Borosso, vėliau tapęs Europos Komisijos pirmininku, arba miela italų komunistė panelė Federica Mogherini, dabar tapusi Europos Sąjungos vyriausiąja užsienio reikalų įgaliotine ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja? Nepamirškime ir buvusio Britanijos komunisto Peterio Mandelsono, nuo 2004-ųjų ketverius metus ėjusio ES prekybos komisaro (koks tinkamas žodis!) pareigas, ar Johno Reido, buvusio Britanijos vidaus reikalų ministro. Išėję iš Parlamento tie darbininkų teisių gynėjai gavo aristokratų titulus ir tapo baronais.

Neseniai į valdžią atėjo buvęs komunistų partijos narys kairiosios krypties Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras, atsisakęs prisiekti Graikijos arkivyskupui. Tokių žmonių dabartinėje Vakarų politikoje pilna. Nesunku rasti JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pasisakymus ir raštu išdėstytas mintis prieš 50 metų, kur jis atvirauja, esą Afrikai ir Azijai labiau tinka komunizmas nei Vakarų imperializmas. Dabar jis antras žmogus Amerikoje!

Gal norite sužinoti, kas yra draugas Steklovas? Pagal Norvegijos televizijos ir laikraščio “Dagbladet“ ir Anglijos „The Observer“ žurnalistų atliktus tyrimus, tai Jensas Stoltenbergas, buvęs Norvegijos ministras pirmininkas, o dabar NATO generalinis sekretorius. Jaunystėje jis su savo seserimi palaikė Norvegijos marksistų-leninistų grupę „Raudonasis jaunimas“, nuo 1985 iki 1989 priklausė Darbininkų jaunimo lygai (Arbeidernes Ungdomsfylking, AUF), jis yra buvęs Jaunųjų komunistų ir socialistų darbininkų aljanso generaliniu sekretoriumi ir iki 1990 metų, kol tapo parlamento nariu, susitikinėdavo su Sovietų ambasados kagėbistais Osle. Lubiankoje jį laikė perspektyviu agentu ir net suteikė slapyvardį – Steklovas. Šią informaciją patvirtino ir Norvegijos saugumas.

JAV profesorius politologas Johnas C.Drew, 1980- aisiais pažinojęs dabartinį JAV prezidentą Baracką Obamą, tvirtina, kad tais laikais jis buvo karštas marksistas-leninistas ir nė kiek neabejojo, kad JAV reikalinga komunistinė revoliucija. Tačiau, pabrėžia J.Drew, apie jaunojo B.Obamos marksistinius įsitikinimus nė žodeliu nebuvo užsiminta vykstant JAV prezidento rinkimų kovai. Šį sąrašą galima tęsti toliau. Su tokiais žmonėmis Italijos „Europa Civilta“ kovojo, nes buvo įsitikinę, kad vakaruose vyksta šliaužiantis komunistinis perversmas“.

2016.06.11; 06:17