Jei tektų įvardinti svarbiausią pastarųjų dienų žinią, aktualijų portalas Slaptai.lt pasirinktų Lietuvos karinės žvalgybos ataskaitą. Kas šiandien, besiliejant kraujui Ukrainoje, gali būti aktualiau nei KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovybės prognozės? „Antrukų“ vadovybę būtina pagirti, kad nubrėžė „šiokias tokias gaires“, leidžiančias bent jau orientuotis, kokia nūnai padėtis – „prastoka ar labai bloga“.
Karinės žvalgybos ataskaita
Beje, atidžiai perskaičius ir pačią ataskaitą, ir mūsų spaudoje pasirodžiusius ekspertų komentarus, akivazdu, jog perspektyvos nėra džiugios. Tikimybė, jog Rusija užpuls Lietuvą, „išlieka maža“. Bet vis dėlto tokia tikimybė egzistuoja. O tai, kad agresyvūs Kremliaus veiksmai Ukrainoje turi neigiamą įtaką visam Lietuvos saugumui, – taip pat niekam nekelia abejonių.
Laimė, Rusija nepajėgi galynėtis su NATO aljansu. Nepajėgi kautis šiandien, nebus pajėgi grumtis greičiausiai ir rytoj. Tačiau net 2013-ųjų pratybos „Zapad – 2013“ byloja, jog agresyvioji kaimynė sukryžiuoti špagas su Šiaurės Vakarų aljanso kariais linkusi bent jau hipotetiškai – pratybų poligonuose. Smulkmena? Smulkmenų geopolitinėse Rusijos intrigose nėra. Viskas, kas šiandien atrodo panašu į mažytę smulkmeną, rytoj gali tapti „dideliu kraujo praliejimu“.
Dar visai neseniai smulkmena laikėme Vladimiro Putino sumanymą naująjam Rusijos himnui pritaikyti būtent Sovietų Sąjungos himno melodiją. Dar taip neseniai smulkmena laikėme ir V.Putino žodžius, esą Sovietų Sąjungos griūtis – didžiausia katastrofa. Vylėmės, jog tai – tik muzika, tik žodžiai. Užtat dabar matome, kaip kryptingai ir atkakliai Kremlius iš tokių „smulkmenų“ lipdo agresiją prieš silpnesnes, mažesnes, prasčiau apsaugotas šalis. O augančios didžiavalstybinės rusų nuotaikos Kremliaus vadovybei suteikia įžūlaus ir akiplėšiško pasitikėjimo savo jėgomis.
Kad ir kokia šiandien bebūtų silpna Rusijos armija lyginant su JAV karine galia, Kremlius demonstruoja sugebantis greitai suburti reikiamas pajėgas suduodant skausmingą ir netikėtą smūgį. Rusija visam pasauliui taip pat parodė ir mokėjimą slėpti savo pasiruošimus agresyvioms karinėms operacijoms.
Pateikdama išsamią ataskaitą mūsų karinė žvalgyba pasielgė ne tik profesionaliai, bet ir pilietiškai. Lietuvos visuomenei reikia žinoti, jog preteksto poilsiui neturime. Karaliaučiaus srityje dislokuoti rusiški priešlėktuvinės gynybos kompleksai S-400 yra pavojingas ginklas NATO pajėgoms ginant Baltijos valstybes. Juolab kad S-400 kompleksų ugnis, esant reikalui, pasiektų bet kurį Lietuvos kampelį. Juolab kad dabartinėje Kaliningrado srityje rusai greičiausiai sumontuos ir tokius ginklus kaip „Iskander“.
Turint omenyje dar ir kryptingus, atkaklius Rusijos bandymus kibernetinių atakų pagalba mūsų vyriausybiniuose kompiuteriuose įdiegti šnipinėjimo programas, leisiančias Kremliui be didesnių pastangų sužinoti Lietuvos politinius, ekonominius ir karinius planus, – tokius žodžius kaip „ramybė“ ar „atokvėpis“ privalėtume ilgam pamiršti.
Įsidėmėtina ir JAV žvalgybos analitiko Džordžo Frydmano, JAV tarptautinės žvalgybos organizacijos „Stratfor“ vadovo, žodžiai, 2012-aisiais užfiksuoti žurnale „Forbes“. 1996-aisiais įkurtos žvalgybos organizacijos vadovas, be kita ko, pareiškė: „Rusija gali vykdyti tokias karines operacijas, kurios neįmanomos jokiai kitai šaliai. Taip yra todėl, kad Rusija valdoma specialiųjų tarnybų. Ji pajėgi įvesti geležinę drausmę, kurios nepajėgtų ilgai išlaikyti jokia kita valstybė“.
Kariauja privačios karinės bendrovės
Įsidėmėtinas ir Mariaus Laurinavičiaus straipsnis „Kas tie žali žmogeliukai?“, pasirodęs naujausiame žurnalo „IQ“ numeryje. Šioje publikacijoje, regis, įtikinamai atskleidžiama Rusijos armijos veikimo Ukrainoje specifika.
„IQ“ žurnale pasirodžiusios publikacijos autorius pastebi, jog Ukrainoje „reguliariosios kariuomenės Rusija iš esmės nenaudoja“. IQ užsienio politikos apžvalgininkas, Rytų Europos studijų centro ekspertas rašo, esą vietoj Rusijos reguliariųjų pajėgų „nuo pat pradžių veikė būtent privačios karinės bendrovės darbuotojai, kurie, žinoma, yra buvę GRU, o galbūt ir kitų Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, tačiau dabar jau – atsargos karininkai. O tai leidžia Maskvai ne tik ciniškai teigti, neva ji su įvykiais Rytų Ukrainoje niekaip neusijusi, bet ir nesibaiminti, kad šis melas bus paneigtas kokiais nors įrodymais“.
Ar Lietuva pajėgtų atremti privačių karinių bendrovių, kurioms vadovauja į pensiją išėję GRU karininkai, atakas?
Manote, kad tai – retorinis klausimas? Šį klausimą būtų galima laikyti ne itin korektišku ir ne itin svarbiu, jei Lietuva savo asmeninio saugumo reikmėms skirtų bent jau būtinus 2 proc. nuo BVP. Šis klausimas neatrodytų ypatingai aktualus ir tuo atveju, jei Lietuvos valdžia pirktų būtent tuos ginklus, kurie reikalingi gynybos reikmėms.
„Ramiai miegoti“ raginantis ministras
Bet mūsų politikai vis dar noriau perka civilius paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnius nei ginklus, kurie išties praverstų atremiant Rusijos reguliariųjų pajėgų, Rusijos diversantų ar Rusijos privačių karinių bendrovių išpuolius.
Lietuva turi keistai besielgiantį krašto apsaugos ministrą. Preteksto „ramiam Lietuvos miegui“ niekad nebuvo. Jo nėra ypač dabar. Bet mūsų KAM ministras vis tiek tvirtina, esą galime „ramiai miegoti“. Ministras tiesiog panaudojo vaizdingą posakį? Jo žodžių nederėtų sureikšminti? Tai – mažytė smulkmenėlė?
Žurnalo „Veidas“ žurnalistas Audrius Bačiulis pastebi, jog socialdemokratų atstovas Juozas Olekas niekad nemėgo krašto apsaugos. Kaip, beje, ir daugelis kitų kairiųjų politikų iš Socialdemokratų partijos gretų. Nepaisant šios aplinkybės J.Olekas mūsų krašto apsaugos sistemai vadovauja jau antrą sykį. „Veide“ pasirodžiusiame rašinyje minėtas žurnalistas politiką J.Oleką apibūdina kaip tą, kuris „nebe pirmus metus nuosekliai siekia nuginkluoti kariuomenę“…
O gynybos reikalų ekspertas Aleksandras Matonis, portale delfi.lt analizuodamas KAM vadovo J.Olekos veiklą, renkasi dar aštresnius epitetus. Ekspertas mano, jog „ministro išsakoma linija įsilieja į Rusijos propagandą“. Ekspertas tvirtina, kad jam jau pabodo ginčytis su ministru, tvirtinančiu, girdi, Lietuvai nieko blogo neatsitiks, tik pamanyk, sąjungininkų iš NATO pastiprinimas Lietuvos teritorijoje – nereikalingas…
Lenkiška išdavystė
Lietuvai nepasisekė dar ir dėl to, kad mūsų kelias į Vakarus grindžiamas per Lenkija. Lietuvos viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo pranešimų, jog stringa oro gynybos sistemų įsigijimas iš Lenkijos, jog stringa ir visas Lietuvos – Lenkijos dialogas karinėje srityje. Stringa tik dėl to, kad Lietuva nepaklūsta Varšuvos reikalavimams į lietuviškąją abėcėlę įsileisti kelių lenkiškų raidžių ir pagrindiniuose lietuviškųjų pasų puslapiuose lenkų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.
Štai toks mūsų vadinamojo strateginio partnerio moralinis veidas. Nesibodi ciniškai šantažuoti dešimt sykių silpnesnio kaimyno net akivaizdaus pavojaus metu. Nejaugi išties Varšuva nepadės gintis nuo Rusijos „žaliųjų žmogeliukų“, jeigu nenusileisime kalbiniuose reikaluose?
Bet juk pastangos sujaukti lietuviškąją abėcėlę – ne smulkmena. Ir vadinamoji Lenko korta, kryptingai dalinama Lietuvos lenkams, – ne smulkena. Kas tai, jei ne bandymas sulenkinti Vilniaus kraštą?! Tik dabar veikiama subtiliai, nenaudojant grubių karinių pilsudskinių – želigovskinių priemonių. Ir vis dėlto tikslas – labai panašus į tikslus, kurių Rytų Ukrainoje siekia V.Putinas.
Laimė, prezidentė Dalia Grybauskaitė priešinasi lenkiškoms intrigoms, pabrėždama, jog „nevalia lietuvių kalbos paversti politinių sandorių įkaite“. Įsimintinas ir rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus pastebėjimas, jog „visi kalbos, jos oficialiųjų nacionalinių rašmenų dalykai glaudžiai susiję ir su valstybingumu, ir su nacionaliniu tapatumu“.
Akivaizdu, jog įsileidę bent vieną lenkišką raidę, neteksime dalies savo valstybingumo. Ta netektis iš pradžių gali atrodyti dėmesio neverta smulkmena. Bet ilgainiui ji mums taps lemtinga. Sykį išprievartautą lietuvišką abėcėlę bus lengva sujaukti dar bent vieną sykį. Pavyzdžiui, rusiškais rašmenimis.
Gerhardo Šrioderio išdavystė
Mums, Baltijos valstybėms labai nepasisekė dar ir dėl to, kad viena iš stipriausių, įtakingiausių ES valstybių yra Vokietija. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis visai neseniai šventė savo 70-ies metų jubiliejų. Šventė ne Berlyne, ne Bonoje, o Sankt Peterburge už … „Gazpromo“ pinigus. Ir dar mielai glėbesčiavosi su karo nusikaltimų politiką Rytų Ukrainoje įgyvendinančiu Kremliaus valdovu.
Jei tai – smulkmena, tai ji labai primena NATO ir Europos Sąjungos solidarumo principų išdavystę. ES vadovai daug sykių priekaištavo oficialiojo Kijevo valdžiai, kam ši į kalėjimą buvo uždariusi ekspremjerę Juliją Tymošenko.
Gal ir nederėjo įkalinti geltonkasės Ukrainos politikės. Juk Ukraina tuomet, kai J.Tymošenko pasirašė lemtingus susitarimus su Rusijos vadovybe, nebuvo nei NATO, nei ES narė. Kaip bežiūrėsi, galėjo bičiuliautis su kuo tik geidžia širdis. Kad ir su Šiaurės Korėja. O sumos, už kiek galima parduoti ir už kiek galima pirkti, – visuomet sąlyginis dalykas. Vieniems – brangu, kitiems – pigu. Nelyginant kokia politinė situacija, nelyginant – koks politinis kontekstas.
Bet Vokietija tokiems politiniams žaidimams teisės negali turėti. Vokietijai privalu ekonominę naudą derinti su visuotine NATO ir ES solidarumo taisykle. Vokietijai privalu bent retsykiais pasiteirauti ir Baltijos valstybių nuomonės prieš kiekvieną rimtesnį žingsnį. Tad belieka gūžčioti pečiais, kodėl solidarumo interesus akivaizdžiausiai pamynęs G.Šrioderis – deramai net nepasmerktas. Nors nekenktų, vaizdžiai tariant, įkalinimo bausmė. Už NATO ir ES partnerių išdavystę.
Žinoma, toks drastiškas scenarijus – neįmanomas. Vokietijos teisėsauga tikrai neįkalins buvusio Vokietijos premjero G.Šrioderio už bendradarbiavimą su karo nusikaltėliais iš Rusijos. Tai – retoriškas pasvarstymas.
Bet G.Šrioderio sąskaitas bankuose įšaldyti vis tik galėtų. Bent jau apie tai galėtų prabilti. Nes demonstratyvi bičiulystė su V.Putinu Rytų Ukrainoje aidint šūviams – ne smulkmena.
Nuotraukoje: Lietuvos karinės žvalgybos ženklas.
2014.05.04; 14:46
