Skaudi Rusijos vokiečių dalia


Šiais me­tais su­kan­ka 70 me­tų nuo ta­da, kai į bu­vu­sio­je  So­vie­tų Są­jun­go­je gy­ve­nu­sių  vo­kie­čių na­mus at­ėjo tra­giš­kai lem­tin­gos per­mai­nos. Pra­si­dė­jus Rusijos–Vokietijos ka­rui ir pas­ta­rie­siems pir­mo­mis die­no­mis sėk­min­gai žy­giuo­jant į Ry­tų gi­lu­mą, 1941 m. rug­pjū­čio 28 d., SSSR Aukš­čiau­sios ta­ry­bos pre­zi­diu­mas pri­ėmė įsa­ką „Dėl vo­kie­čių per­kė­li­mo, gy­ve­nan­čių Pa­vol­gio ra­jo­ne“.

Tuo pa­čiu kaip ad­mi­nist­ra­ci­nis vie­ne­tas bu­vo pa­nai­kin­ta Vo­kie­čių au­to­no­mi­nė res­pub­li­ka su sos­ti­ne En­gel­su, įkur­ta 1924 me­tais Sa­ra­to­vo sri­ties te­ri­to­ri­jo­je. Nors vo­kie­čiai Ru­si­jo­je gy­ve­no ke­lis šimt­me­čius, so­vie­ti­nė val­džia jais ne­pa­si­ti­kė­jo. Įsa­ke, ku­rį tuo me­tu pa­si­ra­šė M. Ka­li­ni­nas ir A. Gor­kis, bu­vo kon­sta­tuo­ta: „Pa­gal pa­ti­ki­mus duo­me­nis, gau­tus iš ka­ri­nės val­džios, tar­p vo­kie­čių gy­ven­to­jų, gy­ve­nan­čių Pa­vol­gio ra­jo­nuo­se, yra tūks­tan­čiai ir de­šim­tys tūks­tan­čių di­ver­san­tų ir šni­pų, ku­rie pa­gal sig­na­lą, gau­tą iš Vo­kie­ti­jos, pri­va­lo at­lik­ti sprog­di­ni­mus ra­jo­nuo­se, ap­gy­ven­din­tuo­se Pa­vol­gio vo­kie­čių.

Apie to­kį di­de­lį di­ver­san­tų ir šni­pų skaičių tar­p Pa­vol­gio vo­kie­čių nie­kas iš vo­kie­čių, gy­ve­nan­čių Pa­vol­gio ra­jo­nuo­se, so­vie­ti­nei val­džiai ne­pra­ne­šė, reiš­kia vo­kie­čių gy­ven­to­jai sle­pia tar­p savęs so­vie­tų liau­dies ir so­vie­tų val­džios prie­šus“. Šiuos pi­lie­čius prieš tai skau­džiai pa­lie­tė 1937–1938 me­tais vi­so­je ša­ly­je vyk­do­ma pla­ni­nė Di­džio­jo te­ro­ro ak­ci­ja. 1937 m. lie­pos 25 d. NKVD įsa­ky­mu vi­si vo­kie­čiai, dir­ban­tys ka­ri­nė­se, che­mi­jos įmo­nė­se, ka­ri­nių ob­jek­tų sta­ty­bo­se, tu­rė­jo bū­ti areš­tuo­ti, iš jų 55 tūkst. bu­vo tei­sia­mi, beveik 42 tūkst. – mir­ties baus­me. To­kią krau­ju pa­žen­klin­tą ata­skai­tą su iš­klo­ti­ne pa­gal at­ski­ras res­pub­li­kas, kraš­tus ir sri­tis 1938 me­tais pa­tei­kė NKVD or­ga­nai po­li­ti­niam biu­rui, ku­rio ini­cia­ty­va bu­vo spren­džia­mas „vo­kie­čių klau­si­mas“. 

Pir­mie­ji vo­kie­čių pėd­sa­kai Ru­si­jo­je ap­tin­ka­mi nuo IX am­žiaus. XVI–XVII a. čia ge­ra­no­riš­kai priimami jų ama­ti­nin­kai, pir­kliai, me­di­ci­nos ži­no­vai. 1762 m. gruo­džio 4 d. Je­ka­te­ri­nos II pa­skelb­tas ma­ni­fes­tas at­vė­rė var­tus vo­kie­čių ko­lo­nis­tams į lais­vas der­lin­gas Pa­vol­gio že­mes, kur pas­ta­rie­ji vė­liau su­da­rė ben­druo­me­nes, iš­sau­go­da­mi sa­vo kal­bą, re­li­gi­ją, gy­ve­ni­mo bū­dą. 1913 me­tais Ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­no 2,4 mln. vo­kie­čių tau­ty­bės pi­lie­čių. Vo­kie­čių au­to­no­mi­nė­je res­pub­li­ko­je Pa­vol­gy­je ka­ro pra­džio­je dau­giau nei 80 pro­cen­tų gy­ven­to­jų su­da­rė vo­kie­čiai.

Likus po­rai die­nų iki įsa­ko pa­si­ra­šy­mo dėl vo­kie­čių iš­kel­di­ni­mo, čia bu­vo įves­ti gau­sūs NKVD ka­ri­niai da­li­niai. Vi­siems vo­kie­čiams duo­ta pa­ra pa­si­ruoš­ti pri­vers­ti­nei ke­lio­nei su šei­ma, lei­džiant pa­si­im­ti iki vie­nos to­nos kro­vi­nio. Per pra­si­dė­ju­sio ka­ro su­iru­tę, dėl trans­por­to sto­kos, dau­ge­lis iki ge­le­žin­ke­lio sto­ties iš­ke­lia­vo ne­ši­ni ba­ga­žu ran­ko­se. Iš Pa­vol­gio į Si­bi­rą, Ka­zach­sta­ną ir Vi­du­ri­nę Azi­ją to­mis die­no­mis iš­siųs­ti 446 tūkst. gy­ven­to­jų. Pa­na­šūs vo­kie­čių tau­ty­bės pi­lie­čių trė­mi­mai su šei­mo­mis iki 1942 me­tų vi­du­rio tę­sė­si ir ki­to­se sri­ty­se, ne­už­im­to­se Ver­mach­to ka­riuo­me­nės. Iš vi­so iš­trem­ta 950 tūkst. gy­ven­to­jų.

Tremtyje vo­kie­čiai dėl su­dė­tin­gų gy­ve­ni­mo są­ly­gų pa­ty­rė ne tik daž­nai ne­pa­ke­lia­mus bui­ties ir ma­te­ria­li­nius sun­ku­mus, bet ir vi­si bu­vo ta­pa­ti­na­mi su fa­šis­tais, vai­kai mo­kyk­lo­se nuo­lat pa­tir­da­vo pa­ty­čias. Tie­sa, vie­ti­niai gy­ven­to­jai ne­tru­kus pa­ste­bė­jo, kad vo­kie­čiai, dir­ban­tys že­mės ūkio fer­mo­se,  ne­mo­kė­jo vog­ti.

Ne­spė­jus adap­tuo­tis nau­jo­je vie­to­je, 1942 me­tų pra­džio­je, spe­cia­liu įsa­ku vo­kie­čiai – vy­rai 15–55 me­tų am­žiaus, mo­te­rys 16–45, iš­sky­rus nėš­čias ir su kū­di­kiais iki 3 me­tų, – mo­bi­li­zuo­ti į dar­bo ko­lo­ni­jas, vė­liau pa­va­din­tas dar­bo ar­mi­ja, dar­bams sta­ty­bo­se, miš­ko ruo­šo­je, kal­na­ka­sy­bo­je. Į šios dar­bo ar­mi­jos da­li­nius įtrauk­ti ir de­šim­tys tūks­tan­čių vo­kie­čių, at­šauk­tų ir nu­gin­kluo­tų iš fron­to, pra­si­dė­jus ka­rui. 

Dar­bo ar­mi­ja buvo iš­for­muo­ta 1947 me­tais ir li­kę gy­vi pri­va­lė­jo grįž­ti į sa­vo trem­ties vie­tas. Čia vi­si vo­kie­čių šei­mų na­riai bu­vo pa­im­ti spe­cia­liai įkur­tų ko­men­dan­tū­rų įskai­ton ir jiems pa­skel­bia­ma trem­tis vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui, kaip ir mū­sų tau­tie­čiams po­ka­rio me­tais. Vi­siems pri­vers­ti­nai per­kel­tiems vo­kie­čiams pri­tai­ky­ta tei­si­nė for­mu­luo­tė, ne­ži­no­ma tarp­tau­ti­nei tei­sei, – per­kel­ti pa­gal tau­ti­nę pri­klau­so­my­bę. 

Vo­kie­čių pa­dė­tis So­vie­tų Są­jun­go­je kar­di­na­liai kei­tė­si 1955 me­tais, Mask­vo­je ap­si­lan­kius VFR pir­ma­jam kanc­le­riui Kon­ra­dui Ade­nau­e­riui.  Vyk­dant tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mus, 1955 m. gruo­džio 13 d. Aukš­čiau­sios ta­ry­bos įsa­ku vo­kie­čiams pa­nai­ki­na­mas spe­cia­liai per­kel­tų as­me­nų sta­tu­sas.  Iš­im­ties tvar­ka leis­ta su­si­jung­ti šei­moms, iš­skir­toms ka­ro me­tu ir gy­ve­nan­čioms už Są­jun­gos ri­bų. Tuo pa­si­nau­do­jo ke­li tūks­tan­čiai šei­mų ir iš­vy­ko į vie­ną iš dvie­jų Vo­kie­ti­jos vals­ty­bių ar­ba Aust­ri­ją.

Są­jun­gos vi­du­je vo­kie­čiai, ga­vę ju­dė­ji­mo lais­vę, in­ten­sy­viai kė­lė­si į Ka­zach­sta­ną, ypač iš Si­bi­ro ra­jo­nų – Kras­no­jars­ko, Al­ta­jaus kraš­tų. Jei­gu 1953 me­tais Ka­zach­sta­ne  gy­ve­no 448,5 tūkst. vo­kie­čių, tai 1989 m. jų bu­vo 957,5 tūkst.  1964 me­tais So­vie­tų Są­jun­ga  pri­pa­ži­no sta­li­ni­nio kul­to pa­sek­me ne­pa­gris­tą ma­si­nį vo­kie­čių per­kė­li­mą ka­ro me­tais, bet čia pat bu­vo pa­tiks­lin­ta, kad jie įsi­kū­rė nau­jo­se vie­to­vė­se, jų grį­ži­mas į bu­vu­sias vie­tas nė­ra tiks­lin­gas.

1986 me­tais, įve­dus pa­kei­ti­mus įsa­ke „Dėl at­vy­ki­mo ir iš­vy­ki­mo“, pra­si­dė­jo ma­si­nis vo­kie­čių iš­vy­ki­mas iš So­vie­tų Są­jun­gos. Vo­kie­ti­jos vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, iki 2006 me­tų iš bu­vu­sios SSSR te­ri­to­ri­jos į ša­lį at­vy­ko 2334  vo­kie­čių ir jų šei­mų na­rių. Vo­kie­ti­ja iš bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos at­vy­ku­siems sa­vo tau­tie­čiams, tarp jų ir miš­rioms šei­moms, su­da­rė pa­lan­kias so­cia­li­nes są­ly­gas įsi­kur­ti: bu­vo iš­mo­ka­mos so­li­džios vien­kar­ti­nės pa­šal­pos,  ne­mo­ka­mi vo­kie­čių kal­bos kur­sai, ap­rū­pi­nimas gy­ve­na­muo­ju plo­tu, pa­gy­ve­nu­siems ski­ria­mos pen­si­jos, įskai­tant dar­bo sta­žą, tu­rė­tą  iki at­vyks­tant į Vo­kie­ti­ją.

Pa­lan­kiau klos­tė­si Bal­ti­jos ša­ly­se gy­ve­nu­sių vo­kie­čių li­ki­mas. Dar ne­pri­klau­so­mų Es­ti­jos ir Lat­vi­jos vals­ty­bių vy­riau­sy­bės iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio  ka­ro pra­džios bu­vo su­da­riu­sios su­tar­tis su Vo­kie­ti­ja dėl vo­kie­čių re­pat­ri­ja­vi­mo iš šių ša­lių. So­vie­tams, 1940 me­tais  oku­pa­vus Bal­ti­jos vals­ty­bes, šios są­ly­gos bu­vo pri­tai­ky­tos ir vo­kie­čiams Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Iš tri­jų Bal­ti­jos res­pub­li­kų į Vo­kie­ti­ją iš­vy­ko 131 vo­kie­tis ir jų šei­mų na­rys. Pir­mais po­ka­rio me­tais bu­vo ban­do­ma da­lį re­pat­rian­tų grą­žin­ti at­gal į Są­jun­gą, daž­nai pa­si­tel­kiant klas­to­tę ir šan­ta­žą. Eše­lo­nai su pas­ta­rai­siais su­sto­da­vo tik Si­bi­ro pla­tu­mo­se, o jų ke­lei­viai at­si­dur­da­vo la­ge­riuo­se ar­ba, ge­riau­siu at­ve­ju, spe­cia­lių ko­men­dan­tū­rų įskai­to­je. Taip vien 1945 me­tais į Kras­no­jars­ko kraš­tą bu­vo at­ga­ben­ta iš Vo­kie­ti­jos 4090 bu­vu­sių re­pat­rian­tų šei­mų na­rių.

Kiek­vie­nais me­tais lap­kri­čio 30 die­ną Ru­si­jo­je mi­ni­ma sta­li­ni­nių rep­re­si­jų au­kų die­na. Ša­ly­je, kur ta pa­čia že­me vaikš­to bu­de­liai ir jų au­kos, ši die­na ver­ti­na­ma ne vie­na­reikš­miš­kai, kaip ir prie­žas­tys bei tra­giš­kos rep­re­si­jų pa­sek­mės mi­li­jo­nams šios ša­lies gy­ven­to­jų. Da­bar­ti­nis Ru­si­jos pre­zi­den­tas D. Med­ve­de­vas vie­na­me sa­vo pa­si­sa­ky­me ban­dė ni­ve­liuo­ti nuo­mo­nių skir­tu­mus vi­suo­me­nė­je, pa­brėž­da­mas, kad bet ko­kie pa­sie­ki­mai vals­ty­bės eko­no­mi­nia­me vys­ty­me­si ne­ga­li bū­ti pa­tei­sin­ti, pa­siek­ti tūks­tan­čių žmo­nių au­kų ir kan­čių są­skai­ta.

Mi­nint Ru­si­jos vo­kie­čių de­por­ta­ci­jos 70 me­tų su­kak­tį  šių me­tų rug­pjū­čio 26 d.  En­gel­so mies­te bu­vo ati­deng­tas pa­min­klas „Ru­si­jos vo­kie­čiams – rep­re­si­jų au­koms SSSR“ at­min­ti (au­to­rius ar­chi­tek­tas A. Sa­dov­skis).  Iš­kil­min­ga­me pa­min­klo ati­den­gi­me da­ly­va­vo de­le­ga­ci­ja iš Vo­kie­ti­jos, va­do­vau­ja­ma šios ša­lies vy­riau­sy­bės at­sto­vo Chris­top­ho Ber­gne­rio, spe­cia­liuo­se in­duo­se bu­vo at­neš­ti ir ant pa­min­klo pos­ta­mento su­pil­ti že­mės žiups­ne­liai iš trem­ties vie­tų Si­bi­re ir Ka­zach­sta­ne. Ru­si­jos vo­kie­čių tra­ge­di­jos 70 me­tų su­kak­tis mi­ni­ma ir Vo­kie­ti­jo­je – šiai tra­ge­di­jai įam­žin­ti Vis­ba­de­no mies­te rug­pjū­čio 28 die­ną  ati­deng­tas pa­min­klas.

Nuotraukoje: vokiečių belaisviai 1945-aisiais metais.

Laikraštis „XXI amžius”

2011.11.18

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *