Tampame valstybės paslaptimi

1983 me­tais so­vie­ti­nės ar­mi­jos dar­bo ba­ta­lio­ne Ka­za­chi­jos už­kam­py­je su li­ki­mo drau­gais iš oku­puo­tos Bal­ti­jos, Vi­du­rio Azi­jos ir Kau­ka­zo ke­pė­me ply­tas „prieš­tva­ni­nė­je“, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­čio­je ga­myk­lo­je.

Ei­li­nį kar­tą su­lū­žus pa­se­nu­siai tech­ni­kai, sė­dė­jau ant suo­di­nų va­go­ne­čių, ra­šiau laiš­ką į na­mus ir dėl įdo­mu­mo pa­mi­nė­jau ply­tų pa­ga­mi­ni­mo die­nos pla­ną – be­ne 40000 vie­ne­tų.

Lie­tu­viš­ka­me teks­te įra­šy­tą skai­čių pa­ma­tė so­vie­tų šni­po­ma­ni­jos pa­ra­no­jo­je iš­ug­dy­tas ka­rei­vė­lis ir puo­lė ma­ne muš­ti: „Tu ką, Ame­ri­kos žval­gy­bai ata­skai­tas siun­ti?!“

Ne­abe­jo­ti­nai eg­zis­tuo­ja dės­nis: kuo vals­ty­bė­je dau­giau to­ta­li­ta­riz­mo, kuo ne­lais­ves­nė vi­suo­me­nė, kuo la­biau en­gia­mas žmo­gus ir nie­ki­na­mas jo oru­mas, tuo dau­giau vals­ty­bės pa­slap­čių, slap­tu­mo, įslap­tin­tų sri­čių ir reiš­ki­nių, val­džios do­ku­men­tų ir nu­ta­ri­mų su gri­fu „vi­siš­kai slap­tai“. Ir nuo­lat gau­sė­ja da­ly­kų, vyks­tan­čių už san­da­rių du­rų, pri­ei­na­mų tik iš­rink­tų­jų as­me­nų įslap­tin­ta­jam ra­tui ir ne­ži­no­ti­nų pla­čia­jai vi­suo­me­nei.

So­vie­tų Są­jun­gos gy­ve­ni­mas ir jo da­ly­viai, tiks­liau pa­sa­kius, jo au­kos, ap­skri­tai bu­vo vie­na iš­ti­si­nė vals­ty­bi­nė pa­slap­tis, to­dėl rei­kė­jo Ber­ly­no sie­nos bei „Ka­laš­ni­ko­vais“ sau­go­mos spyg­liuo­tos vie­los pa­lei vi­są pla­ne­tos šeš­ta­da­lio pe­ri­met­rą.

Ir prie­šin­gai – kuo skaid­res­nis vi­suo­me­nės ir val­džios san­ty­kis, kuo la­biau tau­ta iš tik­rų­jų tvar­ko sa­vo vals­ty­bę, tuo ma­žiau lie­ka vi­so­kių slap­tų rei­ka­lų, drau­di­mų fil­muo­ti, fo­to­gra­fuo­ti, da­ry­ti au­dio įra­šus bei juos vie­šin­ti.

„Tie­sa pa­da­rys jus lais­vus“

Bū­tį ku­rian­čių Kris­taus žo­džių (Evan­ge­li­ja pa­gal Jo­ną, 8, 32) prak­ti­niu pri­tai­ky­mu lie­tu­viai ga­lė­jo įsi­ti­kin­ti 1988–1991 me­tų tai­kaus iš­si­va­da­vi­mo pa­tir­ty­je. Tuo­met dau­giau­sia bū­tent vie­šas tie­sos liu­di­ji­mas apie Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pak­tą, oku­pa­ci­ją, ma­si­nius trė­mi­mus (iš Si­bi­ro par­vež­ti kars­tai tik­ro­vės po­ty­riui at­gai­vin­ti), tra­giš­ką par­ti­za­nų ko­vą ga­lin­gai įžie­bė is­to­ri­nę at­min­tį, su­grą­ži­no gro­bi­kų draus­tą sa­vas­tį ir di­de­lę da­lį jau prie­spau­do­je gi­mu­sios kar­tos ne­su­lai­ko­ma cu­na­mio ban­ga pa­ska­ti­no siek­ti Ne­pri­klau­so­my­bės.

At­vi­rai ir vie­šai ta­ria­ma tie­sa vai­kams ir anū­kams iš nau­jo at­gai­vi­no bun­ke­riuo­se už­troš­kin­tą ir Ark­ty­je pa­lai­do­tą tė­vų sva­jo­nę apie Lais­vą Lie­tu­vą, ku­ri, šį kar­tą net­gi ne­pa­rem­ta gin­klo jė­ga, ta­po Ko­vo 11-ąja, Sau­sio 13-ąja, pa­sau­lio pri­pa­žin­ta Lie­tu­vos vals­ty­be.

Ne­nu­ver­ti­nant vi­sų reikš­min­gų ge­o­po­li­ti­nių san­klo­dų, eko­no­mi­nių, di­plo­ma­ti­nių ir ki­tų veiks­nių, tai bu­vo su eg­zis­ten­ci­niais žmo­gaus ir jo dva­sios pa­grin­dais gi­liai su­si­jęs, la­bai sak­ra­lus vyks­mas. Vi­si jo da­ly­viai: tiek Są­jū­džio va­do­vy­bė, tiek ei­li­niai rė­mė­jai, tiek bu­dė­to­jai prie par­la­men­to ir Sit­kū­nuo­se, tai vi­sam gy­ve­ni­mui su­pra­to.

Mus iš­lais­vi­no tie­sa. Smur­tau­to­jai, tan­kis­tai ir de­san­ti­nin­kai jos ne­tu­rė­jo.

To­dėl ypač su­ne­rim­ti ver­čia jau ke­lin­ti me­tai stip­rė­jan­čios at­virkš­ti­nės ten­den­ci­jos da­bar jau sa­vo­je, tar­si pa­čių tvar­ko­mo­je vals­ty­bė­je. Vi­suo­me­nę vėl no­ri­ma pa­da­ry­ti įslap­tin­tos tik­ro­vės įkai­te.

Mes vėl tu­ri­me to­ly­džio be­si­dau­gi­nan­čių vals­ty­bės pa­slap­čių – ne ka­ri­nio ša­lies pa­jė­gu­mo, ne žval­gy­bos ar kontr­žval­gy­bos. Tu­ri­me to­ta­liai įslap­ti­na­mų lie­tu­viš­ko­sios da­bar­ties su­de­da­mų­jų da­lių, ku­rios va­di­na­mos re­a­lių mū­sų tau­tie­čių as­men­var­džiais. Vals­ty­bės pa­slap­tis var­du Eg­lė Ku­sai­tė, Drą­sius Ke­dys, Dei­man­tė Ke­dy­tė, jos ma­ma Lai­mu­tė Stan­kū­nai­tė, te­ta Ne­rin­ga Venc­kie­nė. Pa­ga­liau Vals­ty­bės pa­slap­tis – ke­le­tas anks­ty­vo ry­to va­lan­dų Gar­lia­vo­je 2012 m. ge­gu­žės 17 d.

E. Ku­sai­tė pirš­tu ne­pa­lie­tu­si anei vie­no Lie­tu­vos ar už­sie­nio pi­lie­čio, o kal­ti­na­ma tarp­tau­ti­niu te­ro­riz­mu – sau­gu­mo agen­tai, ly­din­tys ją ko­ne nuo vai­kys­tės, įslap­tin­ti liu­dy­to­jai jos by­lo­je, už­da­ri teis­mų po­sė­džiai.

D. Ke­džio il­ga­lai­kės ne­sėk­min­gos pa­stan­gos su­do­min­ti tei­sė­sau­gą ma­ža­me­tės duk­ters sek­su­a­li­nio iš­nau­do­ji­mo liu­di­ji­mais, des­pe­ra­tiš­kas krei­pi­ma­sis liu­di­ji­mų vaiz­do įra­šais į vi­suo­me­nę ir po­li­ti­kus ne­da­vė re­zul­ta­tų, dvie­jų įta­ria­mų nu­si­kal­ti­mais prieš jo vai­ką žmo­nių smur­ti­nės mir­tys Kau­ne, Ke­džio, be įro­dy­mų vie­šai ap­kal­tin­to dėl šių mir­čių, din­gi­mas ir pa­ga­liau jo pa­ties ga­li­mai smur­ti­nė mir­tis dar la­biau su­pai­nio­jo by­lą.

Ne­tru­kus įvy­ko dar vie­no įta­ria­mo­jo Gar­lia­vos mer­gai­tės tvir­ki­ni­mu (prie­var­ta­vi­mu), jos mo­ti­nos Lai­mu­tės Stan­kū­nai­tės ar­ti­mo drau­go An­driaus Ūso keis­tų ap­lin­ky­bių gau­bia­ma mir­tis pa­ke­lės ba­lu­tė­je. Nė­ra nei teis­mų, nei nu­tar­čių, nei at­sa­ky­mų vi­suo­me­nei į la­vo­nų vė­ri­nio, su­ver­to ant to pa­ties įta­ria­mo nu­si­kal­ti­mo gi­jos, na­tū­ra­liai ke­lia­mus klau­si­mus. Vis­kas vyks­ta slap­ta.

D. Ke­dy­tė dau­gy­bei ją klau­si­nė­ju­sių eks­per­tų pa­kar­to­ti­nai liu­di­jo apie anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je pa­tir­tą sek­su­a­li­nę prie­var­tą (be­je, tai ir­gi bar­ba­riš­kas vai­ko kan­ki­ni­mas, už ku­rį at­sa­kin­gos tei­sė­sau­gos ir vi­sų pir­ma vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos: ci­vi­li­zuo­to­se ša­ly­se prak­ti­kuo­­ja­ma vie­na to­kio ti­po ap­klau­sa su eks­per­tais, ku­rių kom­pe­ten­ci­jos nie­kam ne­ke­lia abe­jo­nių, kad vai­kas ne­bū­tų ver­čia­mas vis iš nau­jo iš­gy­ven­ti pa­tir­tas fi­zi­nes ir mo­ra­li­nes skriau­das ir kad jo psi­chi­ka ne­bū­tų dau­gy­bę kar­tų trau­muo­ja­ma; to­liau teis­mų nag­ri­nė­ji­muo­se da­ly­vau­ja jau eks­per­tų pa­tvir­tin­tos pa­žy­mos, o ne pats vai­kas).

Eg­zis­tuo­ja šių liu­di­ji­mų vi­deo, au­dio ir raš­tiš­ki įra­šai, tar­si ne­pa­neig­ti, ne­at­mes­ti kaip ne­pa­ti­ki­mi ar su­au­gu­sių­jų glo­bė­jų „įteig­ti“, kaip ban­do gin­tis vie­na by­los pu­sė – „ma­žas esi ir pa­keis­ti nie­ko ne­ga­li“, anot se­nos liūd­nos dai­ne­lės. Ir mer­gai­tė bru­ta­liau­sia prie­var­ta, ko­kios vi­suo­me­nė per vi­są ne­pri­klau­so­my­bės lai­ko­tar­pį ne­ma­tė, grą­ži­na­ma mo­ti­nai, tai pa­čiai, ku­ri, ti­kint mer­gai­tės liu­di­ji­mais, fi­gū­ruo­ja šio vai­ko sek­su­a­li­nio iš­nau­do­ji­mo ap­lin­ko­je, pas ku­rią Dei­man­tė sa­vo va­lia aiš­kiai ne­no­ri ei­ti. Da­bar šios mer­gai­tės gy­ve­ni­mas tam­pa vi­siš­kai įslap­tin­tas, kaip, be­je, ir jos mo­ti­nos L. Stan­kū­nai­tės.

Tas pats iš­tin­ka Dei­man­tės te­tą, iki ko­vi­nės ope­ra­ci­jos ge­gu­žės 17-ąją tei­sė­tą glo­bė­ją Ne­rin­gą Venc­kie­nę. Ant­sto­lės tu­ri­ma fil­muo­ta me­džia­ga, iš ku­rios be­ša­liš­kiems ver­tin­to­jams pa­aiš­kė­tų, kas me­luo­ja, o kas sa­ko tie­są, ar bu­vo smur­tau­ta prieš D. Ke­dy­tę, ar pri­kū­lė tei­sė­ja Ne­rin­ga po­li­ci­nin­ką, sam­bo čem­pio­ną, o gal ji­sai nau­do­jo vy­riš­ką jė­gą prieš šią mo­te­rį, dar te­be­tu­rin­čią tei­sė­jos ne­lie­čia­my­bės sta­tu­są, nuo vi­suo­me­nės ir net­gi nuo spe­cia­liai su­da­ry­tos Sei­mo ko­mi­si­jos iki šiol sle­pia­ma.

Tei­sė­ja N. Venc­kie­nė siū­lo ko­mi­si­jai su­si­pa­žin­ti su įvy­kių da­ly­vių pa­da­ry­tais vi­deo ir au­dio įra­šais, bet ko­mi­si­ja at­si­sa­ko juos per­žiū­rė­ti, rem­da­ma­si pir­mi­nin­ko Eval­do Jur­ke­vi­čiaus įvar­dy­ta ne­pri­ekaiš­tin­gai tei­si­ne prie­žas­ti­mi – me­džia­ga ne­bu­vo nu­sta­ty­ta tvar­ka įre­gist­ruo­ta. (…) Vi­sa tai ne­su­truk­do ko­mi­si­jai pa­da­ry­ti spren­di­mą dėl tei­sė­jos ne­lie­čia­my­bės sta­tu­so N. Venc­kie­nės ne­nau­dai.

Taip at­si­ran­da dar vie­nas val­džios sle­pia­mas Gar­lia­vos by­los epi­zo­das – ge­gu­žės 17-osios ry­tas Klo­nio gat­vė­je su nu­suk­to­mis fil­ma­vi­mo ka­me­ro­mis. Lais­vo­ji ir at­vi­ro­ji Lie­tu­vos vi­suo­me­ne, tau ne­bū­ti­na vis­ką ži­no­ti. Yra Or­ga­nai, ku­rie ži­no. Ar mes kar­tą to jau ne­iš­gy­ve­no­me?

Bet val­džiai ir tei­sė­sau­gai, spren­džiant iš jų lai­ky­se­nos, čia vis­kas ge­rai. Ir ne­rei­kia var­gin­tis pa­teik­ti at­sa­ky­mus. Tai mus sle­gia „vio­le­ti­nė pa­ra­no­ja“, vi­sur ma­tan­ti įta­kin­gas struk­tū­ras ap­raiz­giu­sį pe­do­fi­li­jos slė­pė­jų tin­klą. Anot da­lies ži­niask­lai­dos, nuo­lat įgar­si­nan­čios ofi­cia­lias ver­si­jas, pe­do­fi­li­jos Lie­tu­vo­je ap­skri­tai tur­būt nė­ra, tai li­guis­tos fan­ta­zi­jos pa­da­ri­nys. Vi­sur pa­sau­ly­je yra, in­ter­ne­te pil­na „dė­džių“ įkel­tų fil­mu­kų su kan­ki­na­mais vai­kais, In­ter­po­las skun­džia­si ne­įsten­gian­tis su­ar­dy­ti tarp­tau­ti­nio pe­do­fi­lų tin­klo, o Lie­tu­vo­je – nė­ra, to­kia idi­li­ja!

O gar­būs psi­cho­te­ra­peu­tai ir psi­chiat­rai, gar­biuo­se žur­na­luo­se pa­si­telk­da­mi sa­vo sri­čių ne­gin­či­ja­mus au­to­ri­te­tus, ra­šo apie mū­sų ko­lek­ty­vi­nės pa­są­mo­nės ar­che­ti­pus Gar­lia­vo­je, apie prieš­prie­šos pir­ma­vaiz­džius, apie mus val­dan­čius sap­nus ir klie­de­sius… At­si­pei­kė­ki­me, vis­kas yra mū­sų ne­lai­min­gų vai­kys­čių, ne­iš­spręs­tų šei­mos kon­flik­tų ar ne­pa­ten­kin­tų am­bi­ci­jų su­kel­ti vaiz­di­niai. Tik­tai la­vo­nų krū­va – tik­ra.

Kas sle­pia­ma

Ką to­ta­li­ta­ri­nės, sa­vo pi­lie­čiams ne­at­skai­tin­gos (ar­ba šia kryp­ti­mi ju­dan­čios) val­džios daž­niau­siai sle­pia nuo sa­vo žmo­nių? Kaip pa­tvir­ti­na per trum­pą Gor­ba­čio­vo-Jel­ci­no vie­šu­mo bu­mą kiek pra­skleis­ti ru­sų slap­tie­ji ar­chy­vai, o pas­ta­ruo­ju me­tu „Wi­ki­le­ak­so“ die­nos švie­son iš­vilk­ta Va­ka­rų di­plo­ma­ti­ja, So­vie­ti­ja be­veik iki kva­pą iš­leis­da­ma slė­pė ir nei­gė Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pak­tą, Ka­ty­nės žu­dy­nes, klas­tin­gai su­vers­tas vo­kie­čiams, ma­si­nes rep­re­si­jas, iš­ti­sų tau­tų „per­kel­di­ni­mus“, strei­kuo­jan­čių No­vo­čer­kas­ko dar­bi­nin­kų su­šau­dy­mą.

Dar ne­su­nai­kin­ti do­ku­men­tai, iš ku­rių pa­aiš­kė­tų iš­si­gi­mu­sios val­džios ci­niš­kas, sa­va­nau­diš­kas ir ne­gai­les­tin­gas el­ge­sys su žmo­nė­mis – gal­būt tik­ra sta­tis­ti­ka apie dirb­ti­nai su­kel­tą Uk­rai­nos „go­lo­do­mo­rą“, apie et­ni­nį va­ly­mą ir ma­si­nius prie­var­ta­vi­mus bei ci­vi­lių žu­dy­nes oku­puo­tuo­se Ryt­prū­siuo­se, apie nu­slėp­tas Čer­no­by­lio ti­po ava­ri­jas.

Sle­pia­ma tie­sa, ku­ri ga­lė­tų iš­lais­vin­ti iš klai­di­nan­čių iliu­zi­jų bei vals­ty­biš­kai re­mia­mų mi­to­lo­gi­jų apie ge­rus ca­rus, ne­pa­kei­čia­mas tei­si­nes sis­te­mas bei vien tik vi­suo­me­nės la­bui smur­tau­jan­čias slap­tą­sias tar­ny­bas. Sle­pia­mi do­ku­men­tai, liu­di­jan­tys val­dan­čių­jų pa­vo­jin­go mas­to ko­rup­ci­ją, kur val­džios bū­na smar­kiai „pri­si­dir­bu­sios“ pi­lie­čių są­skai­ta. Vi­są in­for­ma­ci­ją tu­rė­da­mi, su­si­pra­tę ir at­si­bu­dę pi­lie­čiai ga­li juk telk­tis, pa­rei­ka­lau­ti žen­klių per­mai­nų, o kaž­kie­no svar­būs pel­nin­gi pos­tai ga­li pra­ras­ti sta­bi­lu­mą.

To­dėl ir sa­ko­ma, kad įslap­tin­tų­jų ar­chy­vų ati­da­ry­mas, „Wi­ki­le­ak­so“ po­bū­džio iš­puo­liai ga­li su­trik­dy­ti vals­ty­bių sta­bi­lu­mą. Įsi­dė­mė­ki­me, ne pa­sau­lio ga­lin­gų­jų el­ge­sys trik­do, kai jie sa­ko­si vie­ni ki­tų aky­se įžvel­gę de­mo­kra­tijos an­ge­lus, o jų di­plo­ma­tai api­bū­di­na part­ne­rių ly­de­rius „kaip al­fa pa­ti­nus“. Veid­mai­nys­tės at­sklei­di­mas pa­vo­jin­gas ra­my­bei ir tai­kai!

Kai JAV su­lai­ky­tam Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do va­do­vui bu­vo už­dė­ti ant­ran­kiai, ap­kal­ti­nus jį vieš­bu­čio kam­ba­ri­nės už­puo­li­mu, pa­ma­niau – pa­lau­ki­te, šio­je tik­ro­vė­je taip ne­bū­na, kad kam­ba­ri­nė lai­mė­tų prieš pa­sau­lio fi­nan­sų mag­na­tą. Vi­sai ne­pri­klau­so­mai nuo to, ku­ris iš jų ir kiek kal­tas ar ne­kal­tas. Ne­il­gai tru­kus vis­kas sto­jo į sa­vo vie­tas, p. Straus­sas-Kah­nas už mi­li­jo­ni­nį už­sta­tą bu­vo pa­leis­tas, grį­žo į gim­tą­ją Pran­cū­zi­ją ir rei­ka­las, be­rods, kryps­ta ton pu­sėn, kad kam­ba­ri­nė ga­li bū­ti ap­kal­tin­ta už­puo­lu­si ne­lai­min­gą ban­ki­nin­ką, gar­sė­jan­tį prie­ka­bia­vi­mu prie mo­te­rų.

At­ro­do, kad „Wi­ki­le­aks“ iš­šū­kio au­to­rius Ju­lia­nas As­san­ge taip leng­vai ne­iš­si­suks, ne­bent Ek­va­do­ras drįs­tų su­teik­ti jo pra­šo­mą po­li­ti­nį prie­globs­tį. Čia ne Niu­jor­ko vieš­bu­čio kam­ba­ri­nė – čia at­skleis­ti pa­sau­lio ly­de­riams ir su­per­vals­ty­bėms gar­bės ne­da­ran­tys už­ku­li­siai, o Vi­suo­ti­nės žmo­gaus tei­sių de­kla­ra­ci­jos 19-ojo straips­nio lyg ir nie­kas ne­at­šau­kė: „Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tei­sę į įsi­ti­ki­ni­mų lais­vę ir į lais­vą jų reiš­ki­mą; ši tei­sė ap­ima lais­vę (…) ieš­ko­ti, gau­ti ir pla­tin­ti in­for­ma­ci­ją bei idė­jas vi­so­mis prie­mo­nė­mis ne­pri­klau­so­mai nuo vals­ty­bių sie­nų“.

Iš ti­ro­ni­jų pu­sės vi­suo­ti­nis įslap­ti­ni­mas, be abe­jo, ra­cio­na­lus. Jei­gu val­džia lai­ko­si prie­var­tau­da­ma, ap­va­gi­nė­da­ma ir ap­gau­di­nė­da­ma pi­lie­čius, ji vi­sa­da tu­ri ką slėp­ti. Ne­ri­bo­ti žo­džio lais­vės, spau­dos, lais­vų su­si­rin­ki­mų, kur žmo­nės reikš­tų „ne­su­de­rin­tas“ nuo­mo­nes bei ver­ti­ni­mus, to­kiai val­džiai bū­tų tas pats, kas kirs­ti ša­ką, ant ku­rios sė­di. Bet ar mes Lie­tu­vo­je iki to jau nu­smu­ko­me?

Su­si­rin­ki­mų ir žo­džio lais­vės prak­ti­niai ri­bo­ji­mai vi­suo­met sig­na­li­zuo­ja, kad slys­ta­ma į to­ta­li­ta­riz­mą. Re­a­ly­bė, kai kiek­vie­nam vie­šam vi­suo­me­nės nuo­mo­nės pa­reiš­ki­mui rei­ka­lin­gi be­ga­li­niai lei­di­mai, ku­rių įsi­tvir­ti­nu­sie­ji val­džio­je vi­suo­met ga­li „tei­sė­tai“ ne­duo­ti ar­ba nu­grūs­ti opo­zi­cio­nie­rius į ato­kią už­mies­čio pel­kę. Tai šian­die­ni­nės Mask­vos re­a­ly­bė.

Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rų Bro­nis­lo­vo Gen­ze­lio, Ro­mu­al­do Ozo­lo tei­si­mas dėl mi­tin­go or­ga­ni­za­vi­mo, smur­tas Gar­lia­vo­je, ma­no aukš­čiau mi­nė­ti vi­suo­me­nę jau­di­nan­čių kon­tro­ver­siš­kų reiš­ki­nių įslap­ti­ni­mo ban­dy­mai įspė­ja apie tam tik­ro­se val­džios sis­te­mos vie­to­se glū­din­čias ne­pa­grįs­tos žmo­nių kon­tro­lės pa­gun­das. Jei­gu, kaip įsi­ti­ki­no­me, vei­kia Mo­ky­to­jo žo­džiai „tie­sa pa­da­rys jus lais­vus“, ma­tyt, ga­lio­ja ir at­virkš­ti­nė te­zė – me­las pa­da­rys jus ne­lais­vus.

Jei­gu lais­vas žo­dis, lais­va spau­da ir lais­vi vie­ši su­si­bū­ri­mai mus iš­lais­vi­no, tai var­žy­mai, teis­mai už vi­sa tai mus grą­ži­na į dva­si­nę bau­džia­vą, ku­rio­je jau bu­vo­me. Jei vie­šu­mas mus iš­va­da­vo, tai slap­tu­mas – pa­vergs. Ar jau pa­ver­gė? To­dėl no­rin­tys iš­sau­go­ti 1988–1991 me­tų Są­jū­džio Lie­tu­vą są­ži­nin­gi non­kon­for­mis­tai po­li­ti­kai, vi­suo­me­ni­nin­kai pi­lie­čiai tu­rė­tų vi­so­mis do­ro­mis prie­mo­nė­mis at­mes­ti au­gan­čio Lie­tu­vos įslap­ti­ni­mo ten­den­ci­jas.

„Alaus, alaus, po­rą bo­bų, ir…“

To­kią ar­ti­miau­sių gy­ve­ni­mo pla­nų pro­gra­mą, iš­rėk­tą su itin ver­žliu en­tu­ziaz­mu, gir­dė­jau Kau­ne, jau­nų vy­rų bū­ry­je, per Na­po­le­o­no žy­gio mi­nė­ji­mų šur­mu­lį. Kaip ma­lo­nu, kaip leng­va val­dy­ti tiek sie­kia­my­bių te­tu­rin­čią liau­dį. Ka­dan­gi taip mąs­to di­de­lė vi­suo­me­nės da­lis, ku­ri ne­ina į jo­kius pro­tes­tus, ne­si­jun­gia į „vio­le­ti­nes mi­nias“, ne­ra­šo ant Ne­mu­no šlai­tų „TIE-SOS“ ir ne­ke­lia tei­sė­sau­gai jo­kių di­de­lių rū­pes­čių, to­dėl ir val­džio­je yra tiek mo­ra­li­nės ko­ky­bės, kiek yra, ir el­gia­si ji­ taip, kaip šian­dien el­gia­si.

„Ini­ci­juo­ja­ma nau­jo­ji Pa­sau­lio tvar­ka, ku­rio­je do­mi­nuo­tų ne de­mo­kra­tija, rin­kos eko­no­mi­ka ir žmo­gaus tei­sės, o tvir­ta ran­ka, po­li­ci­nė tvar­ka ir val­džios po­rei­kiams pa­jung­ta vi­suo­me­nės są­mo­nė“ (Egi­di­jus Va­rei­kis, „Ano­ni­mi­nis pro­tes­tuo­to­jas“, ber­nar­di­nai.lt, 2012 04 27).

Bet gal tai – ne am­ži­nai? Dė­me­sio ver­tų ne­kon­junk­tū­ri­nių straips­nių vie­šu­mai pa­tei­kian­tis To­mas Vi­luc­kas ne­se­niai pa­mė­gi­no įver­tin­ti mus, ne­su­si­tai­kiu­sius su Gar­lia­vos pri­ble­mos ga­lu­ti­niu spren­di­mu ir mū­sų opo­nen­tus kaip ir kla­si­niu po­žiū­riu: „Jei ati­džiau įsi­žiū­rė­tu­me į tas dvi sto­vyk­las, pa­ma­ty­tu­me, kad vie­ną jų (va­di­na­muo­sius ke­di­nin­kus) su­da­ro žmo­nės, ku­rie vie­naip ar ki­taip bu­vo su­si­dū­rę su ne­tei­sy­be sa­vo at­žvil­giu, ne­tu­rin­tys ko pra­ras­ti, so­cia­liai pa­žei­džia­mi, ne­re­tai ne­ga­lin­tys pa­si­gir­ti di­de­lė­mis pa­ja­mo­mis, vy­res­nio am­žiaus pi­lie­čiai. Bet čia ir tie, ku­rių jau­nys­tė pra­ėjo At­gi­mi­mo me­tais, ku­rie per ko­vas už tau­tos lais­vę sto­vė­jo pir­mo­se gre­to­se, ku­rie nu­si­vy­lė iš­duo­tais ide­a­lais. Tarp Gar­lia­vos bu­dė­to­jų yra ste­bė­ti­nai daug me­niš­kos pri­gim­ties, skaus­mui jaut­rių žmo­nių, įsi­klau­san­čių į pa­tir­tį, klau­sian­čių ir abe­jo­jan­čių. Ne­nuos­ta­bu, kad prie to­kių sti­chiš­kų są­jū­džių šlie­ja­si ir bai­mių val­do­mi žmo­nės, sa­vo po­zi­ci­ją reiš­kian­tys ka­te­go­riš­kai ir rėks­min­gai”.

Nie­ki­na­mas eti­ke­tes „ap­sės­tie­ji“, „vio­le­ti­niai is­te­ri­kai“, „pa­tvo­ri­niai“, „gau­ja“ jiems ka­bi­nan­tie­ji daž­niau­siai yra ge­rai vi­suo­me­nė­je įsi­tvir­ti­nę, sta­bi­lias ir ne­ma­žas pa­ja­mas tu­rin­tys 25–45 me­tų as­me­nys. Šie žmo­nės bi­jo bet ko­kių vi­suo­me­nės su­krė­ti­mų, ku­rie reikš­tų ne­sau­gu­mą, sta­tu­so iš­ju­di­ni­mą, ne­aiš­kią at­ei­tį. Jie ne­abe­jo­ja sa­vai­me su­pran­ta­ma so­cia­li­ne san­klo­da, ga­lios ins­ti­tu­ci­jų sta­bi­lu­mu, įpras­to­mis ben­dra­bū­vio sche­mo­mis.

Su­pran­ta­ma, šios cha­rak­te­ris­ti­kos ga­na api­ben­dri­nan­čios. Juk ir vie­no­je, ir ki­to­je pu­sė­je ra­si­me žmo­nių iš abie­jų sto­vyk­lų“ („(Ne)kal­bė­ki­me apie Gar­lia­vą“, „Lie­tu­vos ži­nios“, 2012 05 26).

Tur­būt ne­de­rė­tų gin­čy­tis, kad šia­me ra­mios ana­li­zės ban­dy­me glū­di tam tik­ra tie­sos da­lis. Ta­čiau ma­ny­čiau, kad svar­bes­nis už vi­sas mi­nė­tą­sias so­cia­li­nes, cha­rak­te­rių ir pa­tir­čių pri­klau­so­my­bes yra ki­tas vi­suo­me­ni­nės lai­ky­se­nos pa­si­rin­ki­mus nu­le­mian­tis bruo­žas. Tie­siog vi­sais lai­kais, ra­my­bės ir lū­žių pe­ri­oduo­se bū­na žmo­nių, ku­riems rū­pi pa­pras­čiau­sias tei­sin­gu­mas kon­kre­taus as­mens ar as­me­nų at­žvil­giu. Dėl to jie bū­na pa­si­ren­gę ri­zi­kuo­ti sa­vo sta­tu­su, re­pu­ta­ci­ja, kar­tais lais­ve, gy­vy­be (kaip S. Ko­va­lio­vui ir jo bi­čiu­liams rū­pė­jo dėl są­ži­nės įsi­ti­ki­ni­mų SSSR per­se­kio­ja­mų lie­tu­vių, ar­mė­nų, ru­sų, ka­ta­li­kų, bap­tis­tų, in­di­fe­ren­tų tei­sės). Mū­sų kal­ba­mu at­ve­ju – tai žmo­nės, ku­riems rū­pi vie­no ma­žo vai­ko tei­sės.

Žur­na­las „Vei­das“ 22-ojo nu­me­rio (2012 05 28–06 03) vir­še­ly­je įdė­jo dai­lius spal­vo­tus Da­riaus Kuo­lio, Ne­rin­gos Venc­kie­nės, Sau­liaus Sto­mos ir „ma­no ma­lo­ny­bės“ pa­veiks­lė­lius, iliust­ra­ty­viai pa­aiš­kin­da­mas, „kas ku­ria Gar­lia­vos res­pub­li­ką“.

Gud­ruo­liai žur­na­lis­tai mo­ka rei­kia­mai do­zuo­ti vaiz­di­nę in­for­ma­ci­ją – nei Gar­lia­vos mer­gai­tės tei­sę ap­si­spręs­ti, su kuo ji no­ri gy­ven­ti, ryž­tin­gai gy­nu­sio eu­ro­par­la­men­ta­ro Vy­tau­to Land­sber­gio, nei jo sū­naus, pa­si­ra­šiu­sio No­mi­na­ci­ją už pi­lie­tiš­ku­mą Klo­nio gat­vės ben­druo­me­nei, nei se­sers Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, nei na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jų lau­re­a­tų re­ži­sie­riaus Arū­no Ma­te­lio ir po­eto Ro­ber­to Ke­tu­ra­kio, nei Sei­mo na­rio Ry­to Kup­čins­ko, nei sig­na­ta­ro Al­gir­do Pa­tac­ko, ak­ty­viai gy­nu­sių mer­gai­tę nuo val­diš­ko smur­to, nuo­trau­kų vir­še­ly­je ne­pa­vie­ši­no, kad Gar­lia­va la­bai ne­su­si­reikš­min­tų.

Mė­gin­ta pa­sa­ky­ti, kad tie nesu­si­pra­tė­liai, esą ku­rian­tys Gar­lia­vos res­pub­li­ką, ne­su­tin­kan­tys su be­ato­dai­riš­ku teis­mų nu­tar­čių vyk­dy­mu, iš es­mės ar­do Lie­tu­vos, kaip tei­si­nės vals­ty­bės, pa­grin­dus. Ar tik­rai? O gal­būt ban­do iš­sau­go­ti tai, kas dar li­ko iš Są­jū­džio Lie­tu­vos?

Ne­si­no­rė­tų su­lauk­ti lai­kų, kai ga­lė­si­me pa­svei­kin­ti vie­ni ki­tus su dar vie­nos liūd­nos ri­bos į „at­gal“ per­žen­gi­mu, kai vėl tu­rė­si­me po­li­ti­nių ka­li­nių… E. Ku­sai­tė, N. Venc­kie­nė… Kas lau­kia ei­lė­je?

Nuotraukoje: kunigas Robertas Grigas, šios publikacijos autorius.

Laikraštis „XXI amžius”

2012.10.18