Tokių knygų labai mažai. Tokių rašytojų turime vieną kitą. Tokių, kurie nebijotų Efraimo Zurofo, ketinančio Lietuvą persekioti šimtą metų. Kurie nebijojo žurnalisto Saliamono Vaintraubo ir nebijo istorikų Sauliaus Sužiedėlio, Liudo Truskos, Alfredo Bumblausko, Edvardo Gudavičiaus, filosofo (?) Leonido Donskio, poeto Tomo Venclovos… Tokių, kurie patriotų nevadina idiotais, kurie sako tiesą apie Vinstoną Čerčilį ir Niurnbergo procesą, apie globalizmą ir kapitalo diktatūrą, apie “daugelio mūsų rašytojų, poetų, menininkų, žurnalistų, istorikų, filosofų, sociologų ir visokių kultūrtregerių, sakytum, bendras pastangas kuo greičiau ir įžūliau žmogų sukompromituoti, nužeminti, nužmoginti, sugyvulinti… Pavaizduoti jį kaip egoistą, žydšaudį, praradusį sąžinę asmenį, žemųjų instinktų vergą, prievartautoją ir t.t.”
Šioje knygoje klausiama: “Kas su mumis atsitiko? Kuo mes tapome? Kas ČIA IR DABAR vyksta su mumis? Nejaugi demokratija taip dvasiškai ir fiziškai suluošimo žmones, kad jie nebeatsako patys už save, tampa nepavaldūs patys sau?” Klausiama ir atsakoma, bandoma atsakyti.
Tokių knygų labai reikia mokykloms, jaunajai kartai, gimusiai jau laisvoje(?) Lietuvoje. Tokios knygos nutylimos, ignoruojamos arba klastojamos, menkinamos, nes “po Antrojo pasaulinio karo Europoje ir kone visoje Žemės planetoje įsiviešpatavo tokia keista padėtis, kad holokaustą neigiantis ar juo abejojantis žmogus gali atsidurti kalėjime, o pilietis, kolaboravęs su sovietinio genocido “prorabais”, be jokių kliūčių gali net atsisėsti į valstybės prezidento kėdę”.
Tokią knygą parašė rašytojas Jonas Mikelinskas. “Niurnbergo šešėlyje: publicistika”. “Mintis”, 2009 Rašytojas maloniai leido skelbti knygos ištraukas. Jaunoji karta dabar be paliovos raginama kalbėti, kalbėti ir kalbėti. Negirdėjau, kad ji būtų raginama skaityti ir mąstyti. Toli gražu ne kiekvienas turės galimybę perskaityti šią mąstyti skatinančią knygą, nes anaiptol ne visose bibliotekose, visuose knygynuose ją rasi – tiražas mažytis. Skaitykite čia: bent ištraukas, svarbesnes vietas. Juk net vienas atkakliausių Jono Mikelinsko oponentų – istorikas Liudas Truska – pripažįsta aukštą šių rašinių kokybę. Pirmoji mūsų publikacija – autoriaus.
Žodis skaitytojui, arba Pratarmė
Visų žiauriausia tironija ta, kuri žengia
su teisėtumo priedanga ir su teisingumo vėliava
Šarlis Monteskjė
“Niurnbergo šešėlyje” yra penktoji mano publicistikos ir eseistikos knyga. Pirmoji – “Kelionė į Delfus” (1994), antroji – “Ave, Libertas!” (2001), trečioji – “Žmogus ir jo legenda” (2002), ketvirtoji – “Kodėl yra taip, kaip yra?” (2004). Beje, prie publicistikos galima priskirti ir mano studiją apie holokaustą “Kada KODĖL taps TODĖL?” (2004).
Ši penktoji arba šeštoji publicistikos knyga “Niurnbergo šešėlyje” liudija apie mano atkaklias ir ilgalaikes pastangas ir toliau žengti sunkiu, nedėkingu tiesos paieškų keliu. Tokių paieškų aktualumą bei svarbumą padidina ir tas apgailėtinas faktas, kad po Antrojo pasaulinio karo Europoje ir kone visoje Žemės planetoje įsiviešpatavo tokia keista padėtis, kai holokaustą neigiantis ar juo abejojantis žmogus gali atsidurti kalėjime, o pilietis, kolaboravęs su sovietinio genocido “prorabais”, be jokių kliūčių gali net atsisėsti į valstybės prezidento kėdę.
Kodėl taip atsitiko? Ogi todėl, kad, vaizdžiai tariant, Antrojo pasaulinio karo metu Vakarų, ypač anglosaksų, demokratija iš baimės dėl savo ateities leidosi Teherane, Jaltoje ir Potsdame išprievartaujama sovietinio komunizmo, o paskui šią gėdą Niurnberge juridiškai įteisino, primesdama Europai ir visam civilizuotam pasauliui nugalėtojų moralę ir dvejopus reiškinių vertinimo standartus.
O kaip visa tai pasireiškia praktikoje? Pasireiškia apgailėtinai ir net su aiškiu cinizmo atspalviu. Juk kitaip nepavadinsi to fakto, kai Londonas ar Maskva kviečia Lietuvą atvykti drauge švęsti Antrojo pasaulinio karo pergalės. Žodžiu, kviečia švęsti tokios pergalės, kuri Lietuvai atnešė naują vergiją, pareikalavusią dešimčių tūkstančių žiauriausiu būdu myriop pasmerktų žmonių aukų.
Baisiausia, kad tokia padėtis, kuriai padėjo pagrindus Niurnbergo procesas, dar iki šios dienos laikoma teisėta, teisinga ir normalia.
Tad ar gali tokia padėtis, kai iki šiol pasauliniu mastu dar nepasmerktas sovietinis komunizmas ir kai genocidu laikomas vien tik žydų holokaustas, nerūpėti tikram tiesos ieškotojui arba tikram istorikui? Žinoma, rūpėjo ir man. Juo labiau dabar, kai kone visi istorikai, stengdamiesi būti atviri istorijai, iš kailio neriasi, kad išvalytų to istorijos mokslo apnašas, romantines šiukšles bei mitus, ir perimtų vakarietišką istorijos metodiką.
Ir šis jų darbas bei pastangos duoda konkrečių rezultatų. Apsiginklavę vakarietišku mentalitetu, jie ne tik aprūpina Lietuvos mokyklas naujais, pažangiais istorijos vadovėliais, kuriuose, kaip Liudas Truska pageidauja, ne tik remiama Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, bet ir sudaromos palankios prielaidos vakarietiškai mąstysenai. Bene geriausiai tos vakarietiškos mąstysenos esmė atsispindi kosmopolitinio istoriko Sauliaus Sužiedėlio pozicijoje, kuri jam leidžia be apeliacijų pasmerkti 1941 metų Lietuvos laikinąją vyriausybę vien todėl, kad ji padėkojo Vokietijos kancleriui Adolfui Hitleriui už išvadavimą, nors jau žinojo, jog Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) Jaltos konferencijoje pagarbino grobiką, Ukrainos ūkininkų budelį Staliną.
Beje, ne ką toliau šia prasme pažengė ir istorikas Egidijus Aleksandravičius, kuris, apibūdinęs, koks gresia Lietuvai pavojus iš Rusijos pusės tokiais žodžiais: “Niekur nedingo ir 1939-1940 metais Lietuvą pražudžiusi Berlyno ir Maskvos ašis”, nejautė jokio reikalo priminti, kad niekur nedingo ir Teherano, Jaltos ir Potsdamo nuolaidžiavimo agresoriui dvasia.
“Atvirumu istorijai”, “kova prieš mitus” ir vakarietiška istorijos metodika nuo jų neatsilieka ir istorikai Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, Alvydas Nikžentaitis, Algirdas Jakubčionis, Janina Varnienė, Vida Kniūraitė…
Keista, kad šiuo metu, kai beveik visi istorikai taip stengiasi modernizuodami ir “tobulindami” Lietuvos istoriją, niekas iš jų, atrodo, nejaučia didesnio noro kritiškai pažvelgti į kitų šalių, ypač Vakarų, istorikų darbus. Juk kartais net nepatogu būna klausytis ar skaityti, kaip kokie brijanai apliejardai ar minetės marinės į padanges kelia JAV vidaus ir užsienio politiką, o mūsų istorikai bei politologai tų ditirambų apsalę klausosi ir tyli. Todėl ar verta stebėtis, kad JAV žymus politologas Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinsi) gali ne tik niekeno nenušvilptas suokti apie draugišką ir supratingą Amerikos politiką kitų tautų atžvilgiu, nors toji politika paženklinta nuolaidžiavimu ir parama diktatoriams, kaip tai atsitiko 1998 m. lapkričio 18 d. susitikime su Lietuvos žurnalistais, bet ir nesipiktinti, kad jis apdovanojamas Pirmojo laipsnio Gedimino ordinu?
Savo politologiniuose svarstymuose aš laikau pareiga kiek plačiau apsistoti ir kritiškai įvertinti Anglijos premjero Vinstono Čerčilio asmenybę. Ir ne dėl to, kad prieš daugelį metų jam buvau paskyręs novelę, pavadintą “Chaosas”, kiek todėl, kad Lietuvoje atsiranda nemažai jaunuolių, kurie juo žavisi ir laiko sektinu pavyzdžiu, nenorėdami apie jį žinoti nieko blogo.
Žmonių dvasinei sveikatai ir ypač moraliniam klimatui negalėjo neturėti įtakos ne tik jau aptarta susiklosčiusi po Antrojo pasaulinio karo ir Niurnbergo proceso padėtis, bet ir vadinamoji Aleno Daleso doktrina, kurios svarbiausias tikslas buvo sužlugdyti Sovietų Sąjungą iš vidaus, sistemingai žmones demoralizuojant. Nors ši doktrina buvo skirta Sovietų Sąjungai, bet ji neaplenkė ir Lietuvos, nes tada ji įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį kaip “broliška” respublika. Šiai Daleso doktrinai skirta mano eseistinė apysaka “Doktrinos šešėlyje, arba Šeimininko gimimas”.
Sudėjau svarbiausius pastaruoju metu sukurtus publicistinius straipsnius į knygą, žodį skaitytojui ir … suabejojau – gal ir per daug buvau kritiškas anglosaksų ir ypač Amerikos politikos atžvilgiu. Tos Amerijos, kurioje ne vienas tūkstantis lietuvių sunkiausiais jiems laikais surasdavo patikimą prieglobstį. Taip tai taip, kirbėjo kita mintis, tačiau, kita vertus, to prieglobsčio jiems nebūtų tekę ten ieškoti, jeigu toji Amerika nebūtų tokia, kokią ją mato ir vertina garsaus filmo “Raudonasis teroras gintaro krante” amerikiečių prodiuseris ir scenarijaus autorius tėvas dominikonas D.O’Rourkas, kuris į dienraščio “Lietuvos žinios” korespondentės Jūratės Terleckaitės klausimą : “Ar nepatyrėte tam tikro kaltės jausmo, kad Amerika, Vakarai mus išdavė?”, atsakė:
– Ne tiek kaltę, kek pyktį, kad amerikiečiai žadėjo ir dabar žada padėti tautoms, žmonėms, tačiau to nedaro. Mes pažadėjome padėti Baltijos valstybėms, Čekijai, Vengrijai, mes nuolat kalbame apie demokratiją Irake. Kai pirmą kartą JAV armija įsiveržė į Iraką, buvo pažadėta finansiškai paremti kurdus, bet to nepadarėme. Pasitraukėme iš Vietnamo ir palikome žmones vienus. Turime siaubingą istoriją – drąsiname žmones saldžiais pažadais, o paskui nieko nedarome (žr. “Lietuvos žinios”, 2009-02-14).
Manau, kad šie amerikiečių katalikų dvasininko, dominikono D.O’Rourko žodžiai nedviprasmiškai patvirtina tai, ką ir aš įžvelgiau Niurnbergo šešėlyje.
Visiems skaitytojams, kurie domisi mano publicistika, linkiu kuo geriausios sėkmės kelyje į savo užsibrėžtą tikslą!
P.S. Mano publicistika apdovanota Nacionaline, Vaižganto ir Kultūros ministerijos premijomis.
2010.06.13
