Iki šiol gajos legendos, kaip narsiai Baltarusijos miškuose su fašistais kovojo sovietiniai partizanai. Tik pasakotojai kažkodėl nutyli, kad sovietiniai partizanai tiesiogiai priklausė NKVD, o jų aprūpinimu ir veikla rūpinosi atskira Užnugario Valdyba, kuriai vadovavo K. Vorošilovas. Sovietiniai partizanai buvo aprūpinti viskuo, netgi geriau negu fronte kariaujantys kariai – ginklais, medikamentais, instruktoriais, maistu, drabužiais ir tt. O kas svarbiausia – jie turėjo nuolatinį radijo ryšį su “Centru”. Ir dar svarbu , kad sovietinių partizanų gretos buvo nuolat papildomos specialiai tam apmokytais NKVD diversantais.
Tačiau Baltarusijos partizanų kova turi iki šiol sumaniai slėptų juodų dėmių. Viena iš jų – Dražnų kaimo tragedija, kuri įvyko 1943 metų balandžio 14 dieną. Faktus apie tai surinko ir knygą “Dražnų kraujas ir pelenai” parašė baltarusių kraštotyrininkas Viktoras Chursikas. Knygoje pateiktus faktus ir archyvinius duomenis tikrino Baltarusijos Respublikos Informacijos ministerijos sudaryta komisija. Ir kas įdomiausia, visi faktai bei duomenys pasitvirtino. Knygos autorius teigia, kad nesiekia jokių politinių tikslų, tik nori informuoti visuomenę apie kitą, jau nebemitologizuotą sovietinio partizaninio karo pusę.
“Mūsų kaimo nelaimė buvo ta, kad kaime apsistojo policininkų garnizonas (Baltarusijoje fašistų policijoje tarnavo apie 100 000 vietos gyventojų – vert. past.). Policininkai, kurių iš viso buvo 79 vyrai, bazę įsirengė kaimo mokykloje. Ten jie įsitvirtino, įsirengė vadinamuosius dzotus. Sprendžiant iš visko, policininkai užėmė strateginę vietą, iš kurios galėjo apšaudyti visą apylinkę…” – pasakoja įvykių liudininkai.
Būtent tai ir suerzino sovietinius partizanus. Iki 1943 metų kovinių veiksmų prieš vokiečius sovietiniai partizanai praktiškai nesiėmė, ir, galima sakyti, gulėjo miškuose. Tik J. Stalinui pareikalavus imtis konkrečių veiksmų – diversijų, žvalgybos ir propagandos, partizanai nutraukė savo nerašytą taikos sutartį su vietos policija.
Antrajai Minsko sovietinių partizanų brigadai vadovavo nepatyręs leningradietis Ivanovas, o “Kutuzovo” vardo būriui, kuris šturmavo Dražnų kaimo policininkus – Izraelis Lapidusas. Gerai įsitvirtinę policininkai lengvai atmušė partizanų ataką. Tačiau tiek Ivanovui, tiek Lapidusui reikėjo raportuoti “Centrui” apie pasiektus rezultatus. Todėl buvo nuspręsta vietoje policininkų kaip nukautus priešus parodyti taikius gyventojus.
Sovietiniai partizanai pradėjo deginti namus, šaudyti civilius žmones. “Jie nesigailėjo netgi tų šeimų, kurių vyrai buvo fronte” – pasakoja įvykių liudininkas Vladimiras Apanasevičius. “Jie žudė visus, kas tik papuolė po ranka“ – pasakoja kitas šio kraupaus nusikaltimo liudininkas. “Žmonės nuo jų slėpėsi visur. Man pasisekė, nes partizanai pagavo keletą paauglių, juos nuvedė kokį puskilometrį už kaimo ir sušaudė, o manęs nepastebėjo…”.
Iš sovietinių partizanų brigados vado Ivanovo raporto (išliko Baltarusijos nacionaliniame archyve. Fondo numeris 4057, bylos Nr. 42 ). “Mūsų ataka pavyko…..savo užduotį pilnai įvykdėme. Priešo garnizonas, išskyrus 5 dzotus, visiškai sutriuškintas. Nuo mūsų ugnies ir dūmų žuvo 217 išdavikų“.
Viktoras Chursikas pateikia ir sovietinių partizanų plėšikavimo bei marodieriavimo atvejų, kuriuos itin kruopščiai fiksuodavo NKVD įgaliotiniai, kurių buvo kiekviename partizanų būryje. Štai ką savo raporte “Apie Antros Minsko partizanų brigados politinį – moralinį stovį” rašo NKVD ypatingojo skyriaus viršininkas Bezuglovas. “Grįždami iš operacijos atgal, jie (partizanai) užvažiavo pas M. Gurinovičių, kur išdraskė 7 avilius, paskui įsilaužė į namus, pavogė visus daiktus, iš tvarto išsivedė keturias aveles, du paršiukus”.
Šiuo marodieriavimo atveju labai pasipiktino vietos gyventojai, ir iš partizanų vadovybės pareikalavo drausmės.
Kutuzovo vardo (vadas – Izraelis Lapidusas) partizanų būriui priskiriama labai daug marodieriavimo ir plėšikavimo atvejų.
O Antrosios Minsko partizanų brigados vadas Ivanovas ir toliau rengė nevykusias atakas. Nepaklusnius partizanus jis pats nušaudavo, tačiau net ir tas nepadėjo jam gauti Sovietų Sąjungos didvyrio vardo (bene vieninteliam iš sovietinių partizanų vadų). Po karo Ivanovas dirbo partiniu funkcionieriumi. Tačiau dėl nežinomų priežasčių 1975 metais nusižudė.
Izraeliui Lapidusui po karo sekėsi geriau. Jis nugyveno patogų gyvenimą ir mirė aplinkinių gerbiamas bei laikomas “Tikru partizanų didvyriu”. Jį buvo suradęs vienas Drožnų kaimo gyventojas. Tačiau pasikalbėti nepavyko – kaimietį buvęs partizanas užpjudė šunimis.
Pagal KP.BY straipsnį parengė Vadimas Juška.
2009.12.08
