Už ką norėta išvyti Rusiją iš Olimpiados (1)

Leonas Jurša

Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.    

Tiesa, ne visiems – tai, kurioms sporto šakoms atstovaujantiems Rusijos atletams bus leista startuoti Rio de Žaneire, turės nuspręsti tų sporto šakų tarptautinės federacijos.

Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą. 

Dopingo skandalas, kurį sukūrė Rusijos valdžia, o įgyvendino slaptosios tarnybos.
Dopingo skandalas, kurį sukūrė Rusijos valdžia, o įgyvendino slaptosios tarnybos.

Nepriklausomos komisijos tvirtinimu, 2014 metais Rusijoje, Sočyje, vykusiose XXII Olimpinėse žiemos žaidynėse prie to šios šalies sportininkų dopingo testo išvadų klastojimo prisidėjo Federalinė saugumo tarnyba (FSB). 

Putino triumfas Sočyje – kaip sapnas

Vladimiras Putinas mėgsta lankytis Sočyje. Vietiniai e-redaktoriai paskaičiavo: Rusijos prezidentas šiame 1 700 km nuo Maskvos nutolusiame ir 145 km Juodosios jūros pakrantėmis nutįsusiame federalinės reikšmės kurorte praleido 369 dienas. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog kiekvienąkart, kai atskrenda Putinas, čia išsisklaido debesys ir nusistovi saulėti, šilti orai. Prezidentas apsistoja oficialiojoje rezidencijoje, kuri ano amžiaus 4-ame dešimtmetyje buvo pastatyta SSRS diktatoriui Stalinui ilsėtis ir iki mūsų dienų neatpažįstamai pasikeitė (sako, ant vaizdingo Juodosios jūros kranto, Gelendžike, Putinui pastatyti nauji, nepalyginti prabangesni rūmai, neoficialūs).

2014-aisiais Putinas praleido Sočyje 67 dienas. Atidarė ir uždarė vasario 7-23 d. čia vykusias XXII Olimpines žiemos žaidynes, dalyvavo Olimpiniame parke, Nugalėtojų alėjoje, pasodinant 33 medžius – tiek Rusijos sportininkų, daugiausia iš visų rinktinių, tapo šių žaidynių nugalėtojais ir prizininkais; savo ruožtu prezidentas juos apdovanojo dar ir valstybiniais ordinais bei medaliais.

2016 metų vasario 7 d. Putinas vėl pasirodė Sočyje ir pasveikino Rusijos žmones su antrosiomis čia vykusių Žiemos olimpinių žaidynių atidarymo metinėms (2015-aisiais Rusija šventė pirmąsias šio įvykio metines; Rusijos minėtinų dienų kalendoriuje vasario 7-oji nuo tol yra Žiemos sporto šakų diena). Putinas vėl priminė, kad Olimpinės žaidynės Sočyje (priešingai visiems gandams dėl jų atšaukimo ir diskreditavimui)  tapo tikra švente ne tik Rusijos gyventojams, bet ir milijardams sporto aistruolių visame pasaulyje.

Kremliui paklusni žiniasklaida vėl trimitavo: Rusija Sočio žaidynėse užėmė pirmą vietą neoficialioje komandinėje įskaitoje, lengvai aplenkusi pagrindinę varžovę – JAV rinktinę, o žiūrovai visame pasaulyje buvo sužavėti aukštu varžybų parengimo lygiu, trasomis, techniniu aprūpinimu ir Žaidynių saugumu.

Metinių proga Kremliui pataikaujančioje žiniasklaidoje olimpiniai čempionai liaupsino Sočio žaidynes, bet akivaizdžiai neįstengė kaip reikiant įvertinti Putino nuopelnų. Todėl redaktoriai suteikė žodį Prioritetinių regioninių projektų instituto generaliniam direktoriui Nikolajui Mironovui: Sočio olimpiada, kuri visiems pirmiausia asocijuojasi su Vladimiru Putinu, rodo visam pasauliui naują Rusiją – atvirą ir efektyvią.

Matyt, su 10 tūkstančių rublių įstatiniu kapitalu įkurtas institutas irgi dalyvavo rengiant žiemos žaidynes subtropikų regione, todėl jo vadovas žino daugiau nei kiti, kaip antai: Sočio žaidynės buvo geriausios žiemos olimpinės žaidynės istorijoje. Tai, kad Rusijoje, Sočyje, įvyko olimpiada, yra prezidento Putino nuopelnas, jis tiesiogine žodžio prasme pramušė šias žaidynes Tarptautiniame olimpiniame komitete. Asmeniškai kontroliavo olimpinių objektų statybą. Tikėjo sportininkais – ir mūsų komanda surinko daugiau už visus aukso medalių.

Tiesa, kai kas Sočio olimpines žaidynes, visos šalies reikalą, lygino su puota maro metu (sugebėjo išleisti jų parengimui apie 50 mlrd. JAV dolerių!) ir Peterburgo statyba pelkėse Petro I laikais (Sočyje dešimtis tūkstančių paprastų statybininkų engė ir apgaudinėjo kaip norėjo, pusė jų buvo Vidurinės Azijos gyventojai). Šių vergų pastatytus objektus ir visa kita saugojo ne mažesnė policininkų, kariškių ir visokių agentų armija (sako, 70 tūkstančių) ir FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas praėjus dviem mėnesiams po XXII žiemos žaidynių papasakojo, kad veikiant išvien su užsienio specialiosiomis tarnybomis pavyko užbėgti už akių teroristų atakoms prieš objektus Sočyje (tarp jų ir mirtininkių ketinimui susprogdinti lėktuvą).

Taigi šių metų vasario pradžioje Rusija šventė antrąsias olimpinių žaidynių Sočyje atidarymo metines. Tuo tarpu šventinės padangės pakraščiais jau rinkosi tamsūs debesys, žaibavo, o po trijų mėnesių viršum Sočio kilo tikra audra, nudraskiusi Rusijos olimpinio triumfo ir geopolitinės pergalės vėliavas.

Mat netrukus ėmė aiškėti, kad olimpiniai medaliai buvo kalami ne dienos šviesoje, viso susižavėjusio pasaulio akivaizdoje, o naktimis, slapta ir nusikalstamai. Dabar auksą, kurį Rusijos rinktinė surinko (набрала) Sočyje, gali ir atimti (отобрать).

Rusų alchemija: auksas iš šlapimo

Dabar tai – tema trileriui. Kai kas tikina siužetą esant vertą daugelio romanų apie šnipus autoriaus Džono Karė (Johnle Carré – buvusio britų žvalgybos specialisto David John Moore Cornwell literatūrinis slapyvardis) plunksnos. Bet jeigu gyvas būtų „Peliuko Mikio“ kūrėjas Voltas Disnėjus…

 …Vidurnaktis ir pastatas, kurio ketvirtajame, viršutiniame, aukšte šviečia vienas langas. Už to lango esančiame kabinete nerimauja vyriškis, kurio veidas atrodo nelyginant jį dengtų vaikiška kaukė „akiniai-nosis-ūsai“, gal garbanotais, gal susivėlusiais plaukais. Jis žvilgteri į ką tik gautą SMS, nusivelka chalatą, išjungia šviesą ir išeina, tyliai užvėręs duris. Dairydamasis, ar niekas nemato, nusileidžia į pirmą aukštą ir, dar kartą apsižvalgęs, atveria 124-to kambario duris. Vienintelis langas aklinai uždengtas, šviečia tik stalo lempa ir atėjusiojo laukia darbine apranga vilkintis žmogus, panašus į santechnikos meistrą. Abu nukreipia akis į kumščio didumo skylę, tamsuojančią sienoje, kiek aukščiau grindjuostės. Sakytum, kai tik pasirodys peliukas Mikis…  Bet iš angos išlenda buteliukas su kažin kokiu skysčiu, po to toks pat kitas.

Santechnikos meistras paima išlindusius vienodus buteliukus ir išsineša. Kiek pabūna netolimoje kaimynystėje esančiame pastate ir vėl sugrįžta – su tais pačiais skysčiu pripildytais standartiniais buteliukais ir dar tiek pat panašių, nestandartinių – kaip vaikiškų sulčių ar vaisvandenių. Dabar Akiniuotis su iš kažin kur atsiradusiu Asistentu tuose standartiniuose buteliukuose teliūskuojantį skystį išpila gretimai esančiame WC, indelius išskalauja, grįžę išrikiuoja ištuštintus ir Santechniko atneštuosius indelius pagal kažin kokius požymius poromis ir į tuščią indelį pila skystį iš jam į porą skirtojo. Pripildę vieną standartinį indelį, skubiai išgeria kavos, sutraukia po cigaretę ir imasi kitos buteliukų poros. Kai pripildomi visi standartiniai buteliukai, Santechnikas juos vėl išsineša, po kurio laiko vėl parneša, ir tada indeliai keliauja iš kur atsiradę – į skylę sienoje.

Pastatas, kuriame vyksta šis čia bendriausiais štrichais apmestas alchemijos seansas – Tarptautinė dopingo kontrolės laboratorija (Anti-Doping Laboratory) Sočyje, XXII olimpinių žiemos žaidynių sostinėje. Visur – vaizdo kameros, lankytojai griežčiausiai tikrinami, nepriklausomi kontrolieriai kelis kartus per dieną viską apžiūri (tiesa, naktį neužsuka).

Akiniuotis – Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Maskviškės laboratorijos pasiuntiniai irgi plušėjo Anti-Doping Laboratory; Asistentas – vienas iš Rodčenkovo bendradarbių. Santechnikas, prisistatinėjantis Jevgenijumi Blochinu,  – laboratoriją aptarnaujančios kompanijos darbuotoju uniforma vilkintis FSB karininkas. Standartiniuose buteliukuose – išvakarėse paimti Rusijos atletų, ką tik tapusių olimpiniais čempionais ar prizininkais, šlapimo mėginiai, skirti dopingo testui. Jie perduodami per angą sienoje, skiriančioje ypatingai saugomą oficialiąją olimpinę laboratoriją nuo pogrindinės, įtaisytos pagalbinėse patalpose. Nestandartiniuose buteliukuose – iš FSB vietinio padalinio buveinės atnešti tų pačių sportininkų mėginiai, paimti ir ištirti anksčiau, garantuotai švarūs.

Štai taip: Sočyje keliasdešimt Rusijos atletų prieš startą galėjo nesibaimindami vartoti draudžiamus preparatus, nes žinojo, kad jų šlapimo mėginiai, kad ir kokie būtų, bus pakeisti švariais.

Kas ir kaip šią aferą atskleidė?

Pradėjo žurnalistai. Vokiečių televizijos kanalas ARD 2014-ųjų pabaigoje parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto (Seppelt) kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje sportininkai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus. Pasak Julijos, Rusijos lengvosios atletikos rinktinės narės, 800 m nuotolio bėgikės, šalyje dopingą vartoja 99 procentai sportininkų (pati bėgikė kaip tik dėl to 2013-aisias buvo nušalinta nuo dalyvavimo varžybose dviem metams).

Jai antrino Vitalijus, trejus metus išdirbęs Rusijos dopingo užkardymo agentūroje (RUSADA). Ši agentūra ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorija yra pavaldžios WADA ir turi veikti pagal šios tarptautinės organizacijos nustatytus tarptautinius standartus, bet iš tikrųjų jos vadovai yra priklausomi nuo Rusijos sporto valdininkų valios. 

Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija pradėjo Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklos tyrimą, trukusį beveik metus, ir 2015 metų rudenį pateikė išvadą, patvirtinančią Stepanovų žodžius: Rusijos lengvaatlečiai dopingą vartoja masiškai ir reguliariai. Tai – gerai organizuotas procesas, kuriame dalyvauja visos sporto ir kitos valstybinės žinybos, nuo paprastų trenerių iki aukščiausiojo rango valdininkų.

Netrukus Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos taryba sustabdė Rusijos narystę šioje organizacijoje, o WADA steigėjų taryba patvirtino, jog RUSADA nesilaikė šios pasaulinės organizacijos kodekso. RUSADA vadovybė atsistatydino.

WADA ataskaitoje taip pat buvo nurodyta, jog Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas prieš atvykstant tarptautinei komisijai įsakė sunaikinti daugiau kaip 1 400 laboratorijoje laikomų mėginių – siekdamas nuslėpti, jog Rusijos sportininkai vartoja dopingą. Laboratorijos veiklą sustabdė. Rodčenkovas irgi atsistatydino iš pareigų ir 2016 metų sausio pabaigoje persikraustė į JAV (kaip ir jo pavaduotojas).

Sutuoktiniai Stepanovai, po pirmo ARD filmo parodymo išvykę į Vakarus, ir toliau kaltino Rusijos sporto vadovus ir trenerius naujuose vokiečių autoriaus filmuose apie dopingą (pasirodė dar trys, juose kalbama ne tik apie Rusiją: žurnalistai išaiškino, jog trečdalį medalių Olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose ištvermės reikalaujančiuose rungtyse iškovojo atletai, įtariami vartoję dopingą, daugiausia Rusijos ir Kenijos sportininkai). 

2016-ųjų gegužės pradžioje amerikiečių televizijos kanalo CBS laidoje Vitalijus Stepanovas pasakė tai, ko dar niekas viešai nebuvo girdėjęs ir kas tapo viso šio olimpinio skandalo priežastimi: mažiausiai keturi Rusijos sportininkai, XXII olimpinių žaidynių Sočyje nugalėtojai, prieš varžybas vartojo draudžiamus preparatus – steroidus, o nuslėpti tai pavyko todėl, kad tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje veikė FSB agentai. Tai jis sužinojęs iš pokalbių „Skype“ su Los Anžele įsikūrusiu Rodčenkovu. 

Po savaitės apie Sočį prabilo pats Rodčenkovas. Jo išsipažinimui autoritetingas, milijoniniu tiražu leidžiamas JAV dienraštis „New York Times“ skyrė net kelis numerius (gegužės 12-16 d.). Pasak buvusio Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriaus, dešimtys Rusijos sportininkų, tarp jų mažiausiai 15 žaidynių Olimpinių žiemos žaidynių Sočyje nugalėtojų ir prizininkų dalyvavo valstybės žinybų vykdomoje dopingo programoje (nurodė kelias olimpinių čempionų pavardes). Tada pasaulis ir sužinojo to slapto naktinio šurmulio abipus sienos su pelių landa smulkmenas.

Dabar WADA sudarė antrą komisiją, kurios pirmininku paskyrė kanadietį advokatą, profesorių Ričardą Maklareną (Richard McLaren). Šios komisijos ataskaita ir buvo paskelbta liepos 18 dieną.

FSB pelių negaudo

Netrukus leidinyje „Novaja gazeta“ į Rodčenkovo atviravimą atsiliepusi žinoma apžvalgininkė Julija Latynina pasišaipė: Specialiosios tarnybos tam ir kuriamos, kad veiktų slaptai: jos šnipinėja, vykdo politines žmogžudystes, medžioja karines paslaptis ir pan. Kiek suprantu, tai pirmas atvejis, kai didelio masto specialiosios operacijos tikslas buvo sumainyti… šlapimą olimpiniuose buteliukuose.

„New York Times“ autorių nuomone, rusai Sočyje įvykdė vieną iš labiausiai apgalvotų ir sėkmingų dopingo sąmokslų sporto istorijoje.

Iš tikrųjų buteliukų turiniui sukeisti vis dėlto reikia tos srities specialistų, ir tai darė ne FSB karininkas. Slaptajai tarnybai menkniekis buvo skylė sienoje – bet kuriame biure sienoje gali būti plastiko skrituliais uždengtų lizdų laidams. FSB reikėjo įminti visa lemiančią paslaptį.

Iš Rodčenkovo pasakojimo sužinome, jog 2013 metų rudenį laboratorijoje ėmė lankytis žmogus, miglotai paaiškinęs, kad jam pavesta pasirūpinti įstaigos saugumu; direktorius įtarė, jog šis draugiškas vyrukas yra siųstas FSB. Laboratorijos darbuotojai pastebėjo jį labiausiai dominantis standartiniais buteliukais, kuriuose laikomi dopingo testams skirti sportininkų šlapimo mėginiai.

Tokie mėginiai tiriami tuoj po varžybų (A mėginiai) arba padedami saugoti iki 10 metų tam atvejui, jeigu vėliau kils kokių įtarimų dėl sportininko švarumo (B) ir, suprantama, turi būti niekam neprieinami: buteliukas užsukamas kamščiu, tada antspauduojamas dantuotu metaliniu žiedu ir atkimšti jo neįmanoma be regimo unikalaus kodo (sportininko pavardė nežinoma) pažeidimo; prireikus antspaudas perlaužiamas tos pačios buteliukus tiekiančios šveicarų bendrovės gaminamu instrumentu. 

Pasak Rodčenkovo, vieną kartą, likus kelioms savaitėms iki prasidedant Olimpiadai Sočyje, jo FSB darbuotoju laikomas žmogus atnešė į laboratoriją buteliuką, kuris buvo atkimštas nepažeidžiant dangtelio su kodu. Pirmą kartą pamatęs atkištą buteliuką, aš negalėjau savo akimis patikėti, – pasakojo Rodčenkovas, – Aš buvau tikras, kad jo atkimšti neįmanoma.

Turėtume manyti, tai ir buvo svarbiausias žygis Rusijos žinybų sumanytoje dopingo programoje. Prieš prasidedant Olimpiadai iš šioje programoje dalyvaujančių sportininkų paimtus švarius mėginius, sukauptus Rusijos rinktinių sportinio rengimo centre, FSB slapta išgabeno į savo padalinį Sočyje, kur laikė šaldiklyje iki prireiks. Dopingo kontrolės metu nugalėtojais ar prizininkais tapę sportininkai nufotografuodavo jų mėginiams tekusį unikalų septynių skaičių kodą ir perduodavo jį Sporto ministerijos valdininkui, o šis siųsdavo jį Rodčenkovui, esančiam Anti-Doping Laboratory.

Kas vykdavo toliau, jau žinome.

Rodčenkovo žodžiais, FSB žmonės atkimšo ne mažiau kaip šimtą buteliukų su mėginiais. Nei vieno Rusijos sportininko mėginio tyrimas, kitą dieną po varžybų atliktas oficialiojoje laboratorijoje, nebuvo teigiamas, tai yra neparodė jį vartojus ką nors draudžiama.

Žmonės šventė olimpinių čempionų pergales, o mes sėdėjome ir keitėme jų mėginius kaip pašėlę, – pasakė Rodčenkovas ir ciniškai pridūrė: – Galite įsivaizduoti, kaip organizuotas olimpinis sportas?

Keista likimo užgaida Rodčenkovui buvo lemta pačiam save išduoti ir tikinti, kad nemeluoja. Jis pasiūlė ištirti Šveicarijoje, Lozanos laboratorijoje, tebesaugomus buteliukus su Žiemos žaidynėse Sočyje dalyvavusių Rusijos sportininkų mėginiais.

Kaip tvirtinama minėtame WADA komisijos liepos 18 d pranešime, FSB atrado būdą buteliukams atkimšti ir pritaikė jį Sočyje. Bet pasirodė, ne vieni rusai tai sugeba. Komisija pasitelkė teisės medicinos ekspertus, kurie neabejotinai nustatė, jog galima atkimšti indelius be plika akimi regimų pėdsakų, bet dangtelių pažeidimai įžvelgiami pro mikroskopą. Tokiu būdu ir buvo aptiktos žymės ant buteliukų su Rusijos sportininkų B mėginiais, saugomais Lozanoje.

Beje, šį būdą FSB taikė ir vėliau. 2014 metų gruodyje WADA, nutarusi pradėti Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos patikrinimą, pranešė Rodčenkovui, kad išsaugotų visus laboratorijoje esančius sportininkų mėginius. Iš Maklareno komisijos ataskaitos sužinome, kad po šio laiško laboratorijoje buvo sunaikinta ne 1 417, kaip teigė pirmosios komisijos tikrintojai, o apie 8 tūkstančius mėginių (formaliai minimalus jų saugojimo laikas jau buvo pasibaigęs).

Sunaikinus didžiąją dalį mėginių, laboratorijoje liko per pastaruosius tris mėnesius paimti 37 teigiamos reakcijos (nešvarūs) mėginiai, kuriuos sunaikinti reiškė didelį pažeidimą. Gruodžio 12-ąją, likus penkioms dienoms iki WADA komisijos atvykimo, Rodčenkovas susitiko su Rusijos sporto ministro pavaduotoju Nagornychu, ir šis direktorių nuramino: Iškviesime burtininkus. Tą patį vakarą į laboratoriją atėjo FSB darbuotojai, paėmė buteliukus su laboratorijos reputaciją žlugdančiais mėginiais ir po kiek laiko grąžino juos atkimštus (Sočio olimpiados patirtis!).

Vis dėlto tikrintojai nustatė, kad kai kuriuose likusiuose buteliukuose sportininkų mėginiai, nors ir švarūs, neatitinka tų sportininkų DNR kodo. Kadangi nebuvo laiko paimti naujus ir švarius visų tų sportininkų mėginius, pylė į buteliukus kitų atletų švarų šlapimą… 

(Bus daugiau)

2016.07.27; 05:05