Už ką norėta išvyti Rusiją iš Olimpiados (2)

Leonas Jurša

Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.    

Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą. Dopingo skandalas, kurį sukėlė Rusijos valdžia, padedama slaptųjų tarnybų.

Putinas pasakė: įpareigoju!

Iki šio neblėstantis tarptautinis dopingo skandalas įsiplieskė 2014-ųjų pabaigoje, netrukus po to, kai vokiečių televizijos kanalas ARD parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje lengvaatlečiai ir jų treneriai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus, o sporto valdininkai tai dangsto.

Iš Rusijos su 8 mėnesiu sūneliu išvažiavę Stepanovai toliau kaltino šios šalies sporto valdininkus ir trenerius.

Jau šių metų pavasario pradžioje interviu šveicarų leidiniui „NeueZuercherZeitung“ Vitalijus pasakė manąs, jog Rusijoje iš 100 trenerių, susijusių su šalies lengvosios atletikos rinktine, 80 skatina savo auklėtinius vartoti draudžiamus preparatus. Rusijos prezidentas, sporto ministras ir kiti aukšti pareigūnai augo SSRS, kur klestėjo veidmainystė (pats Stepanovas nuo 15 metų gyveno ir mokėsi JAV, bet vėliau nusprendė grįžti į Rusiją). Šiais laikais vis sunkiau slėpti tiesą, bet sovietinio grūdinimo veikėjai šito dar nesuprato.

Vitalijus priminė Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžius, kuriais šis kadaise kreipėsi į savo statytinį sporto ministrą Vitalijų Mutką: Sporte mes vėl turime tapti supervalstybė. Tai mano įpareigojimas.

(Mutką, buvusį Leningrado komjaunimo veikėją, Putinas paskyrė ministru 2008-aisiais, iki tol jis vienu metu, 10-to dešimtmečio pradžioje, ėjo Sankt Peterburgo vyriausybės vadovo Anatolijaus Sobčiako pavaduotojo pareigas – kaip ir Putinas. Vankuverio olimpiadoje Mutka įsiminė tuo, kad gyveno prabangiame viešbutyje, nesiskaitydamas su išlaidomis.)

Dabar pamatėme, kad šio įpareigojimo vykdymas tapo tiesiog Rusijos valstybine politika.

Pirmoji WADA komisija, tikrinusi Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklą 2015 metais, savo ataskaitoje (antrojo dalyje, paskelbtoje 2016 metų pradžioje) pamini ir Putino pavardę. Žiniasklaidoje sumirgėjo antraštės: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas galėjo žinoti apie mėginimus nuslėpti teigiamus Rusijos sportininkų dopingo mėginius.

Iš tikrųjų – komisijos pirmininkas, WADA kūrėjas Ričardas Paundas (Richar W.Pound) pareiškė, jog buvusį Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) prezidentą senegalietį Laminą Diaką (Lamine Diack) ir Vladimirą Putiną siejo draugiški santykiai.

2013 metais, likus kelioms savaitėms iki Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Maskvoje pradžios, IAAF teisininkas prezidentui pranešė, jog jau antri metai nieko nesiimama prieš devynis Rusijos atletus, įtariamus dopingo vartojimu. Prezidentas atsakė esąs keblioje padėtyje ir išeitį gali rasti tik jo draugas Rusijos prezidentas Putinas. Galiausiai šiems Rusijos sportininkams neleido dalyvauti čempionate, bet ir nenubaudė – visi galai dingo kaip į vandenį.

2015 metais Prancūzijos prokuratūra buvusiam IAAF prezidentui Diakui pateikė, be kitų, ir kaltinimą ėmus kyšius – kad nebūtų baudžiami dopingo vartojimu įtariami Rusijos sportininkai (galimai gavo iš Rusijos lengvosios atletikos federacijos ne mažiau kaip 200 tūkstančių eurų).

Valstybinė dopingo dangstymo sistema

Rusijos valstybinė dopingo programa, apie kurią kalbama minėtoje Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) liepos 18 d. ataskaitoje, buvo sukurta po katastrofiško Rusijos rinktinės pralaimėjimo Olimpinėse žiemos žaidynėse, vykusiose Kanadoje, Vankuveryje, 2010 metais. Priminsime: Rusijos rinktinė teužėmė 11 vietą komandinėje įskaitoje, laimėjo tik 3 aukso medalius, o iš viso – 15, kai tuo tarpu motavosi iškovoti bent tris kartus daugiau).

Pasak ataskaitos, nuo 2011 metų pabaigos (spėtinai) iki 2015 metų rugsėjo mėnesio Rusijoje veikė dopingo vartojančių sportininkų dangstymo sistema, kurią komisijos pirmininkas Ričardas Maklarenas pavadino „Teigiamų mėginių pradanginimu“. Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad sausoje komisijos ataskaitoje neištverta nepridėjus šauktuko: Thedis appearing positive! Jeigu tyrimo metu būdavo nustatoma mėginyje esant draudžiamų preparatų (teigiama reakcija, mėginys nešvarus), tą mėginį paprasčiausiai įrašydavo į neigiamus, švarius!

Šitokiam dopingo dangstymui vadovavo Rusijos sporto ministro pavaduotojas Jurijus Nagornychas, paskirtas į šias pareigas Rusijos vyriausybės pirmininko Vladimiro Putino 2010 metais. Beje, ne šiaip pavaduotojas, o pavaduotojas pasirengimo Sočio olimpinėms žaidynėms reikalams.

Šis aukštas valdininkas ir sprendė sportininkų, kurių mėginių dopingo testai būdavo teigiami, likimą. Jeigu Maskvos dopingo kontrolės laboratorija gaudavo jo nurodymą „Išsaugoti“, turėdavo į WADA duomenis įrašyti šį mėginį kaip neigiamą; jeigu rezoliucija būdavo „Karantinas“, laboratorija toliau viskas darydavo taip, kaip reikalauja tarptautiniai standartai (klastoti nereikia). Ataskaitoje sakoma, kad nurodymą „Išsaugoti“ ponas Nagornychas atsiuntė 312 kartų, o „Karantinas“ – 265 kartus. Užsienio atletų ministro pavaduotojas nepasigailėdavo. Viename jo padėjėjo e-laiškų laboratorijai dėl Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Maskvoje 2013 metais dalyvių nukertama kaip kirviu: Visiems užsieniečiams – karantinas.

Apskritai, Maskvos dopingo kontrolė laboratorija buvo visiškai priklausoma nuo valstybės – tokią išvadą padarė Maklareno vadovaujama komisija. Viską sprendė Rusijos sporto ministerija. Pasak liudijimų, laboratorijos darbuotojai turėjo vykdyti valdininkų nurodymus, nes priešingu atveju jiems grėsė atleidimas iš darbo. Sistema buvo taip sudaryta, kad išaiškėjus juodiems darbams visa kaltė tektų laboratorijai.

Žiemos olimpiadoje Sočyje teigiamų mėginių pradanginimas netiko – tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje rusai negalėjo šeimininkauti kaip panorėję. Ten dopingo testai buvo klastojami sumainant mėginius, kaip apie tai JAV dienraščiui „New York Times“ 2016-ųjų gegužės viduryje papasakojo buvęs Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Pasak jo, Federalinio saugumo tarnyba (FSB) atrado būdą slapta atkimšti buteliukus su dopingo tyrimui skirtais mėginiais.

FSB replėse

Į triukšmingą aidą sukėlusius „New York Times“ straipsniussu Rodčenkovo išpažinimu atsiliepė ir lenkų žurnalistas Vaclavas Radzivinovičius, 1997-2015 metais dirbęs  laikraščio “GazetaWyborcza” korespondentu Rusijoje. Savo komentare jis pirmiausia priminė, ką demokratinės partijos “Jabloko” vadovas Grigorijus Javlinskis pasakė apie Vladimirą Putiną tais tolimais laikais, kai šis tik buvo pratinamas prie Kremliaus sosto: Kaip KGB žmogus, jis sugebės arba tik verbuoti, arba vykdyti specialiąsias operacijas.

Ilgai tektų narplioti, kas tas arba-arba, bet Rodčenkovo pavyzdys dar kartą patvirtina, kad vienas kitam netrukdo.

Šeštą dešimtį amžiaus baigiantis Rodčenkovas – chemijos daktaras, tituluojamas ne tik profesoriumi, bet kai kada ir genijumi – taip šios srities žinovai vertina jo mokslinį ir profesinį išmanymą. Jis bandė kitų sukurtus cheminius preparatus, pats juos vartodamas, ir išradinėjo savus. 

Dabar žinome, kad jis turėjo ir slapyvardį – „Kucas“. Kadangi Rodčenkovas pats kadaise sportavo, gali būti tokį vardą jam davė prisiminę 1956 metais dukart olimpiniu čempionu tapusį ilgųjų nuotolių bėgiką Vladimirą Kucą. O davė šį vardą Rodčenkovui FSB žmonės, kai jis, 2006 metais paskirtas Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriumi, pasirašė bendradarbiavimo su saugumiečiais sutartį. Pasak jo paties, teikė ataskaitas savo kuratoriui, o šis siuntė jas aukščiau – FSB generolui.

Rodčenkovas papasakojo, kad 2015 metų sausį, po to, kai pasirodė pirmas ARD filmas apie dopingą, parašė pranešimą FSB. Jis rašė, kad patikrinus pakartotinai Rusijos sportininkų mėginius tarptautinėse varžybose greičiausiai tyrimo rezultatai bus teigiami. Dar rašė, kad Rusijos lengvojoje atletikoje dopingą vartoja visi, nes nei treneriai, nei sportininkai nežino, kaip be jų pasirengti varžyboms.

Dabar Rodčenkovas aiškina, jog buvo priverstas dalyvauti Rusijos dopingo programoje, nes tai buvo sąlyga išlikti darbe, gauti laboratorijai finansavimą ir palaikymą. Jis kategoriškai neigė reikalavęs iš sportininkų atlygio už savo paslaugas, bet akivaizdu, kad buvo neabejingas pinigams ir neatsiliko nuo kitų.

2012 metais teismas nuteisė Rodčenkovo seserį 1,5 metų laisvės atėmimo – už stipriai veikiančių ir nuodingų medžiagų pardavimą. Bet buvusiai bėgikei neteko keliauti už grotų: apeliacinis teismas malonėjo skirti lygtinę bausmę.

Tyrimas nenustatė, kas tiekė buvusiai pasaulio čempionei profesionalių sportininkų vartojamus anabolinius steroidus, tik įtarė, jog tai galėjo būti jos brolis – Maskvos dopingo laboratorijos direktorius. Tyrimą pradėjo ir prieš Rodčenkovą, bet vėliau nutraukė. Pasak kai kurių leidinių, jį gelbėjo teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, jog turi psichikos sutrikimų.

Po straipsnių „New York Times“ rusiško leidinio „Argumenty i fakty“ žurnalistai ištraukė šį epizodą iš užmaršties, negalėdami atsistebėti: Nuostabiausia, kaip žmogus su psichikos sutrikimais ir kurio sesuo nuteista dėl dopingo pardavinėjimo, liko vadovauti vienintelei Rusijoje WADA akredituotai dopingo kontrolės laboratorijai.

Ir pats Rodčenkovas neslepia, jog jam grėsė kalėjimas. Jis sakosi nežinąs, kodėl buvo nutrauktas tyrimas, bet spėja, kad dėl jam numatyto vaidmens vykdant dopingo programą artėjančioje Sočio olimpiadoje. Sėkmė Sočyje tapo mano išteisinimu, – mano jis. – Reikėjo laimėti bet kuria kaina, kad nepapultum į kalėjimą. Rodčenkovas savo darbą padarė gerai. Prezidentas Putinas jį apdovanojo ne visai menku Draugystės ordinu.

Greičiausiai toks yra atsakymas į klausimą, kaip pamišęs profesorius liko toliau vadovauti įstaigai, turinčiai veikti itin principingai ir sąžiningai. SSRS valstybės saugumo komitetas (KGB) ir jo įpėdinės – Rusijos slaptosios tarnybos nepraleisdavo ir nepraleidžia progos įpainioti į savo juodus darbus žmones, slegiamus vienokių ar kitokių nuodėmių.

Šių metų pavasarį Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą JAV gyvenančiam buvusiam Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui Grigorijui Rodčenkovui – dėl piktnaudžiavimo pareigomis. Anot tyrėjų, radosi duomenų, rodančių, jog įtariamasis iš savanaudiškų paskatų pardavinėjo JAV įsigytus draudžiamus medicinos preparatus ir tie preparatai buvo vartojami kaip dopingas. Pirkėjams jis žadėdavo: jeigu paaiškės sportininką vartojus draudžiamus preparatus, jis nuslėps tą faktą. Tyrėjai itin pabrėžtinai nurodė, kad Rodčenkovas buvo ne tik vykdytojas, bet ir šių nusikalstamų schemų autorius ir organizatorius.

Dar ne viskas. Dabar tyrėjai nustatė ir motyvus, paskatinusius Rodčenkovą sunaikinti jo vadovaujamoje laboratorijoje buvusius Rusijos sportininkų mėginius: jis siekė nuslėpti tai, kad sportininkai vartojo iš jo įsigytus draudžiamus preparatus, ir išvengti baudžiamos atsakomybės, užtraukiančios daug sunkesnę bausmę negu WADA standartų pažeidimas. Sunaikinus mėginius, anot tyrėjų, buvo padaryta žala Rusijos Federacijos įvaizdžiui ir neliko galimybės išaiškinti, kas iš sportininkų vartojo dopingą. Tyrimų komitetas pranešime žiniasklaidai priminė, jog 2012 metais už prekiavimą draudžiamais preparatais buvo nuteista Rodčenkovo sesuo Marina ir tyrėjai įtarė jų tiekėju buvus brolį.

Žodžiu, Rodčenkovas, nors ir buvo apdovanotas valstybiniu ordinu bei kitaip pagerbtas, yra labai blogas žmogus, ir niekas daugiau nekaltas, tik jis –  viename asmenyje nusikalstamų schemų vykdytojas, organizatorius ir autorius.

Kodėl Rodčenkovas ryžosi prabilti

Vienu kitur šmėkštelėjo spėjimas, kodėl Rodčenkovas ryžosi išdavystei (net ir rimti Rusijos leidiniai neištveria paslaptis išdavusių sportininkų nepavadinę judais).

Netrukus po to, kai Rodčenkovas pabėgo į Ameriką (2016-ųjų sausio pabaigoje), Maskvoje netikėtai mirė du jo buvę bendradarbiai. Vienas e-leidinys pranešimą apie tai užvardijo itin drastiškai: „RUSADA veikėjai krinta kaip musės“. Daugelis tas mirtis pavadino aptakiai: paslaptingomis. Vasario 5 d. sužinota apie buvusio RUSADA vykdomosios tarybos pirmininko (2008-2010) Viačeslavo Sinevo mirtį, o vasario 14 d. mirė buvęs šios agentūros vykdomasis direktorius (2011-2015) Nikita Kamajevas. Abu tik įžengę į šeštą dešimtį ir sveikata nesiskundę vyrai mirė, teigiama, nuo infarkto.

Vitalijus Stepanovas šveicarų žurnalistams pasakė, kad jiems su Julija Internete grasino mirtimi, yra tūkstančiai komentarų, kuriuose jiems linkima paties blogiausia. Netgi, atrodytų, solidus „Argumenty i fakty“ parašė: Neblogai būtų ateityje atsikratyti tokių niekšų, kurie prieinama kaina bet kuriuo metu pasirengę parduoti nors Tėvynę, nors tikrą motiną.

Taip, tai galimas dalykas, – atsakė Stepanovas į klausimą, ar Kamajevas galėjo būti nužudytas. Nenorėčiau tikėti, kalbėjo jis, jog žmones žudo dėl sporto. Bet kai matai, kas dedasi Rusijoje, tai, suprantama, kyla tokie klausimai. Daugelis abejoja dėl tikrosios Kamajevo mirties priežasties. Jis buvo sveikas ir geros sportinės formos, beveik nevartojo alkoholio. Pasakojo rašantis knygą, ieškojo leidėjo. Daugelis jam sakė, kad padarė labai kvailai, neišvažiavęs iš Rusijos, jeigu nori rašyti tokią knygą. Vienam žurnalistui jis netgi pasakė, kad jiems, Julijai ir Vitalijui, žinoma tik maža tiesos dalis. O po to jis staiga miršta.

Esama ne vieno liudijimo, kad netekęs pareigų Nikita Kamajevas ieškojo užsienyje bendraautorių jo sumanytai parašyti knygai.

Kalbino prie knygos prisidėti Jungtinėje Karalystėje leidžiamo sekmadieninio “The Sunday Times“ žurnalistą Devidą Volšą (David Walsh). Noriu parašyti teisingą Rusijos sportinės farmakologijos ir dopingo istoriją nuo 1987 metų, kai tada dar jaunas dirbau SSRS sporto ir medicinos instituto slaptoje laboratorijoje. Turiu informacijos ir faktų, kurie iki šiol nebuvo skelbti. Kitame e-laiške jis tikino, jog tai, ką papasakojo apie Rusijos dopingo aferą vokiečių TV, yra niekai palyginti su jo turimais dokumentais.

Galbūt Kamajevui atrodė, svarstė po jo mirties britų žurnalistas, jog dopingo aferoje jis bus paverstas atpirkimo ožiu, ir skubėjo užbėgti tam už akių?

Kamajevas į bendraautorius kvietė ir vieno Danijos universitetų (Aarhus Universitet) profesorių Vernerį Miolerį (Verner Møller), 2008 metais išleidusį knygą apie prestižinių dviračių lenktynių „Tour de France“ užkulisius – „The Doping Devil“. Anot profesoriaus, Kamajevo knygą turėjo išleisti viena žinoma Didžiosios Britanijos leidykla ir jis degė didžiausiu noru ją greičiau parašyti. Knygoje turėjo būti pateikti ne tik Rusijai, bet ir WADA, taip pat JAV nemalonūs faktai. Profesorius su rusu susirašinėjo, tačiau šis netikėtai atšaukė numatytą internetinę konferenciją ir nustojo bendravęs. Iki jo mirties buvo likęs mėnuo.

Kaip rašė tas pats Volšas, Nikitos Kamajevo gyvenimas nutrūko tuo momentu, kai jis buvo pasirengęs papasakoti, kur užkasti lavonai.

Tiesa, su Kamajevu dvi valandos prieš jo mirtį bendravęs advokatas Borisas Lokšinas teigia priešingai: Mes svarstėme mūsų bendrą kovą su Rusijai primetamais suklastotais  kaltinimais. Advokatas tvirtina, jo klientą neturėjus nė minties ką nors išduoti ar atskleisti ką nors, kas neigiamai atsilieptų Rusijos prestižui. Dar daugiau: iš vieno rimto žmogaus jis gavo 1,5 mln. dolerių tam, kad pasisamdytų Amerikoje advokatą ir pradėtų procesą prieš šios šalies sportininkę, biatlonininkę, viešai pasakiusią, esą dėl visko kaltas  Kamajevas.

Pagal advokatą išeitų, kad Kamajevas iki mirties liko ištikimas Rusijai. Ir nusinešė visas paslaptis į kapus.

Grigorijus Rodčenkovas išvažiavo iš Rusijos, kaip pat sakė, dėl to, kad čia jautėsi nesaugus. Išsipasakojęs visiems parodė, kas jam gali linkėti blogiausia.  

(Pabaiga)

2016.07.28; 12:08