Pasirodė informacija, kad Vilniaus miesto savivaldybė ketina pastatyti paminklą Lenkijos diktatoriaus, vieno didžiausių Lietuvos priešų, Vilniaus ir pietryčių Lietuvos okupanto ir lietuvių genocido organizatoriaus Juzefo Pilsudskio citatai apie pagoniškos Lietuvos didvyrius, pastačiusius didžią valstybę nuo jūros ligi jūros:
„Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos. Nepaprasta valia pagoniškos Lietuvos didvyrių, kurie tada statė didžią valstybę nuo jūros ligi jūros, nuo garsiųjų Maskvos sienų ligi pat drumstos Vyslos krantų – valia didžiųjų karžygių Kęstučio ir Algirdo, didingų savo jaudinančia sandora, taip pat didžių istoriniuose ginčuose Vytauto ir Jogailos – iškėlė šias sienas, pastatė pamatus mūsų miesto, savo sostinės“.
Kaip skelbiama žiniasklaidoje, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija (vadovė Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė, sekretorius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Andrius Vaišnys) siūlo šalia Lenkijos maršalo Pilsudskio širdies kapo Rasų kapinėse pastatyti lentelę su čia skelbiama citata, kuri paimta iš 1933 m. Varšuvoje išleistos Pilsudskio knygos.
Miesto estetikos skyriaus vyriausioji specialistė Beatričė Raguotienė sako, kad dar nėra suderinta, nei kaip ta lentelė atrodys, nei kas ten tiksliai bus parašyta. Idėjai dėl Pilsudskio įamžinimo pritarta, bet siūloma ieškoti kitų įamžinimo formų.
Ką tai galėtų reikšti? Citata išties velniškai graži, gražiau gal net Adomas Mickevičius nėra pasakęs. Bet vis tiek: toks „paminklas“ citatai turėtų reikšti kažką daugiau, nei sako dr. Vaišnys: „Tai, kad ta mintis šiandien yra „pamiršta“ ir galbūt gali nepatikti vienpusiškai mąstantiems žmonėms, nėra pamatas jos nepateikti. Ji graži. Aš pritariu dar ir dėl to, jog to laikotarpio studijos ir kai kurie Pilsudskio pasisakymai leidžia manyti, kad gyvenimo pabaigoje jis tikriausiai suvokė padaręs klaidą…“
Gal Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija bei Vilniaus miesto savivaldybė siunčia signalą: pamirškime praeities skriaudas, net juodžiausiuose Lietuvos-Lenkijos istorijos puslapiuose raskime šviesių citatų? O gal čia subtilus bandymas lenkų akyse nuvainikuoti jų maršalą? Matote, vis dėlto nebuvo jis tikras lenkas, jeigu, skirtingai nei tomaševskininkai, Vilnių laiko lietuviškos kilmės miestu.
Atrodo, tomaševskininkams (t.y. vienpusiškai mąstantiems žmonėms) ši citata gana nemaloni. Jie, kiek teko girdėti, nenorėtų, kad Rasose lenkams šventoje vietoje būtų taip akiplėšiškai žavimasi pagoniškos Lietuvos didybe, net jeigu tas žavėjimasis „išplaukia“ iš senatvėje suvaikėjusio diktatoriaus knygos. Gyvenimo saulėlydyje žmonės linkę susitaikyti su savo priešais ir prašyti jų atleidimo.
Kaip reikėtų reaguoti, jeigu toks „paminklas“ Rasose atsirastų? Jį pavogti, sunaikinti ar tik dulkes nuo gražios citatos nušluostyti su lietuviška trispalve?
Labai sveikintini Lituanistikos ir paveldo įprasminimo komisijos ketinimai, bet aš abejoju, kad būtent Rasose jie bus įgyvendinti. Valdemaro Tomaševskio bendražygis aiškiai pasakė: yra išlikęs namas Vilniuje, kuriame Pilsudskis gyveno, ten ir kabinkite tą jums gražią citatą. Šiuo atveju tomaševskininkų nepaisyti negalima, juk siunčiame signalą, kad gailimės, atsiprašome už lenkų tautinei mažumai padarytas ir tebedaromas skriaudas, ketiname įvykdyti visus jų reikalavimus.
Omenyje turint šiandienos tarptautinę politinę situacija, kai reikia glaustis ne tik prie Amerikos, kuri toli, bet ir prie Lenkijos, man regis, vieni niekai ir tos lenkiškos pavardės pasuose, ir lenkiškos lentelės gatvėse, net maršalo citata, nors ir labai graži (bet ne lenkams!). Susitaikymui, nusižeminimui reikia kažko didingesnio.
Ir aš pagalvojau: o kodėl mums nepastačius maršalui Pilsudskiui tikro paminklo, ne citatos?! Ir ne bet kur – Lukiškių aikštėje! Juk, būkim biedni, bet teisingi, nepastatysime mes ten nei paminklo Laisvei, nei Nežinomam Kariui, nei Partizanui, nei Vytautui… Niekam nepastatysim. O Pilsudskiui gal ir pastatytumėm, visomis išgalėmis sumanymą remiant Lenkijai, na ir, žinoma, tomaševskininkams, lenkų tautinei mažumai. Matomiausioje paminklo vietoje – citata, išaukštinanti Lietuvą, „mūsų miestą“ Wilno. Mano supratimu, būtų abipusiška nauda – ir aikštė sutvarkyta, ir kaltė išpirkta, ir strateginis partneris pagaliau užganėdintas.
Kai rašau „gal“, omenyje turiu Rusiją. Galim nespėti įgyvendinti tokio kilnaus ir didingo įamžinimo net labai skubėdami. Didelė tikimybė, kad Putinas ir mus, ir lenkus aplenks. Iš Grūto parko jis į Vilnių parsigabens kruopsčiai prižiūrimus jam brangius paminklus ir jų fragmentus, o ponai Malinauskai už saugojimą susižers gražaus pinigėlio.
2014.04.08; 09:20
