Vladimiro Putino metai


„Vladimiras Putinas gali su dideliu pasitenkinimu apžvelgti besibaigiančius metus, – rašo Die Presse korespondentas Burkhardas Bishofas. – Juk ko tik tas valdingas politikas nesiėmė, jam viskas pasisekdavo: paskutinę minutę sutrukdė Vakarams surengti oro antskrydį prieš savo Sirijos protežė Asadą; Ukrainą skaudesniu ar nelabai skaudžiu ekonominiu spaudimu išvijo iš Europos lagerio atgal į Rusijos.

O paskui į jo lizdą įplasnojo Edvardas Snoudenas – tas pats amerikietis tiesos ieškotojas, kuris savo demaskavimais… sudavė transatlantiniams santykiams stipresnį smūgį, negu visos Sovietų ir Rusijos specialiųjų tarnybų ir diplomatų operacijos NATO blokui suardyti kartu paėmus… Visi nauji atskleidimai apie NSA veiklą puikiausiai atitraukia dėmesį nuo minčių apie tai, kokia sustingusi spectarnybinė valstybė tapo Rusija paties V.Putino laikais“.

Tikriausiai sudarius koalicijos sutartį VSDP sustiprėjimas Vokietijoje irgi parankus V.Putinui – jeigu tos partijos lyderis Frankas Valteris Šteinmajeris vėl taps užsienio reikalų ministru, „tai tada jau Kremliuje apskritai galutinai ateis nebevaržomų degtinės linksmybių metas“, įsitikinęs straipsnio autorius.

Jis neatmeta galimybės, kad kita V.Putino pergalė „jau parengta: koks džiugus tararam prasidės Vakarų žiniasklaidoje, jei jis iš tikrųjų amnestuos nuo 2003 metų kalintį naftos magnatą Michailą Chodorkovskį ir abi pank-dainininkes – Nadeždą Tolokonnikovą ir Mariją Aliochiną – prieš porą mėnesių iki termino pabaigos! Dar iki Žiemos žaidynių Sočyje, savaime aišku“.

Ryšium su tuo B.Bishofas formuluoja klausimą: „Kaip elgtis su ta vėl aiškiai prasmilkusia pasitikėjimu Rusija? Šiaip ar taip, tiksliai galima sakyti, kad nieko gero neišeis, jei dabar pasiduosime, tai Rusijos politikai puls iš jėgos pozicijų. V.Putinas gerbia tik tuos, kas atsako jam tuo pačiu šiurkščiu tonu, kurį mėgsta naudoti jis pats. Angela Merkel tai suprato. Kalbėdama su V.Putinu ji visada ryžtingai kelia demokratinių vertybių požiūriu svarbias temas – ryžtingai, bet be kvailysčių ir rusofobijos, kurios nuolat pasitaiko Rusijai adresuotuose Amerikos senatorių Džono Makeino ir Lindsio Gremo pareiškimuose“.

„Rusija ir ateityje liks ypač sudėtinga partnerė“, – apibendrina B.Bishofas. Jo nuomone, pereiti prie „normalių lygiateisių santykių, kurių pagrindą sudaro tarpusavio pasitikėjimas“, bus įmanoma tik tuo atveju, jei paklausa tam susiformuos pačioje Rusijos visuomenėje, o tai atsitiks ne anksčiau, o tik tada, kai ji „suvoks, kad neįmanoma pasiekti tikros pažangos naudojant politiką, suformuotą iš pasigyrimų savo jėga“.

Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Šaltinis: Die Presse

2013.12.19

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *