Vytautas Landsbergis. Didysis virsmas

Lietuvos išsivadavimo ir grįžimo į laisvųjų tautų šeimą virsmas prieš 28-25 metus buvo stiprus ir laimintis. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietų ilgam okupuota ir politiškai panaikinta Lietuvos valstybė pasijuto egzistuojanti nepaisant okupacijos, parodė kryptingą veržlumą ir vos per trejus metus atviros bei taikios politinės kovos pasiekė, kaip daug kam atrodė, neįtikėtino tikslo.

Viršūnė ir pergalės diena buvo 1991 m. rugsėjo 17-ąją iškilmingai įvykęs Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Rytoj pagalvosime, kad jau ketvirtis amžiaus. Priminsiu dabar, kad tą dieną didžiojoje pasaulinėje organizacijoje dar tebesėdėjo SSRS, o Rusijos ten nebuvo net simboliškai, nors tokias kėdes turėjo sovietinės kolonijinės pseudo respublikos Ukraina ir Baltarusija. O Lietuva grįžo į savo teisėtą vietą, kurioje jau seniai turėjo veikti kaip ankstesnės pasaulinės Tautų Sąjungos narė.

Dabar šiek tiek pastabų kaip tai vyko ypač vienu, šalių diplomatinių santykių mezgimo ir atkūrimo, požiūriu.

Ypatingomis permainų aplinkybėmis Lietuvai apsisprendus ir paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, pagrindinė šio virsmo nacionalinė jėga – Lietuvos sąjūdis – turėjo negirdėtomis ligi tol politinėmis sąlygomis, kaimyno okupuotoje savo žemėje, kurti nuo to godaus kaimyno nepriklausomą veiksnią valstybę.

Reikėjo megzti oficialius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis pirmiausiai tiesiant draugišką ranką kaimynei Sovietų Sąjungai. Aneksatorė ir buvusi metropolija tebelaikė save padėties šeimininke („jūsų laisvės raktai Maskvoje“ – sakydavo mums draugai Vakaruose) ir netgi baudžiauninkų savininke. Mums leisdavo pasibastyti už tvoros, kad uždirbtume šeimininkui pinigų. Sovietija atmetė mūsų tiesiamą ranką, likdama savo apkiautusioje praeityje, o Lietuva jau matė SSRS kaip vieną iš daugelio pasaulio bendrijos narių, stovinčių aplink mus.

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užmegzti santykius išsyk su daugeliu būtų buvus gyvybės versmė ir garantija nuo mažesniuosius naikinančios imperijos pykčio. Bet M. Gorbačiovas iškart atmetė derybų su Lietuva galimybę. Tikriausiai, jo reakcingoji aplinka instruktavo, kad tai galėtų reikšti atnaujintą (kaip ligi 1940 metų) Lietuvos valstybės pripažinimą.

„Derybas mes vedame tik su valstybėmis“, – šis burbulas netrukus turėjo subliūkšti, nors ir kraujo kaina.

1990 m. vasarą vis dėlto ir M. Gorbačiovas žengė į derybas be pavadinimo su Lietuvos Respublika – tokį pavadinimą jau įrašėm į pirmąjį derybinių delegacijų susitikimo Maskvoje protokolą. Buvom valstybė. Kovo 11-osios aktas stovėjo sovietams kaip kaulas gerklėj, ir nė vienai dienai, nė vienai valandai nepasitraukė iš vietos. Neigdami jo galią, o nuolat reikalaudami atšaukti arba suspenduoti, sovietai tik patvirtindavo jo pamatinę reikšmę.

Itin svarbu, kad tą pačią vasarą pradėjom darbą ir vaisingas derybas dėl sutarties su Rusija, Rusijos Federacija. Tai buvo kylanti šalis, reali jėga, kuri nesijautė menkesnė už formaliąją, tariamai viršesnę, Sovietų Sąjungą.

Pusantrų metų jau teisiškai atkurtos valstybės kelias iki visuotinio atnaujinto pripažinimo buvo užpildytas daugybe pastangų ir įvykių, džiaugsmingų ir tragiškų. Kai ką priminsiu, veikiau paryškinsiu rečiau suvokiamomis prasmėmis.

Laikas nepriklausomybinei diplomatijai turi būti matomas ilgesnis, nes nuo pat Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo ir didžiosios piliečių paramos būtent Lietuvos Sąjūdžiui. Tai 1988 metai. Kalbėjome ne tik savo vardu, o Lietuvos žmonių vardu. Ateikit į aikštę, oponentai, ir paneikit galingą Sąjūdį!

Ši politinė opozicinė išsivadavimo jėga bei organizacija, nors dar juokingai „nepripažįstama“, sovietų įstaigų neregistruojama, ėmėsi ir atstovavimo Lietuvai pasaulyje.

Diplomatija – tai ne reveransai, o būtent atstovavimas.

Lietuvoje veikė, gyvenimą administravo, tartum įkūnydama valdžią iš pažiūros skaitlinga ir turtinga, visokių resursų turinti struktūra LKP arba vietinė komunistų partija Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje ir pavaldume. Tie savo rango ir įpročių kaustomi veikėjai nebūtų net išdrįsę prabilti pasauly Lietuvos vardu. O Sąjūdis buvo laisvas; juo domėjosi, jo klausėsi – ką tie lietuviai ketina iškrėsti. LKP teko ribotas partinis vaidmuo ką nors aiškinti ir teisintis KPSS štabuose Maskvoje, kai Sąjūdis kalbėjo kituose lygmenyse – parlamentuose ir tarptautiniuose susitikimuose, juolab laisvoje spaudoje. Tačiau tie darbai kurį laiką vienas kitą papildė.

Ne LKP sekretorius, o Sąjūdžio Tarybos pirmininkas galėjo Maskvoje, SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, iš tribūnos tarti: jeigu jūs sutinkate, kad kareivis ant kruvino kastuvėlio atneštų blogą konstituciją, tai Lietuva – nesutinka! 

Teko pasakyti ir ministrui maršalui D. Jazovui, kad sovietų armija nėra mūsų armija. Tokia būdavo šiurkštoka nuostatų pateikimo forma, labai savotiškos pirminės derybos. Žvalgyba mūšio metu.

Sąjūdžio žmonės dirbo diplomatinį aiškinamąjį darbą ir Vašingtone (viena retų vietų, kur dar veikė Nepriklausomos Lietuvos Diplomatinė Tarnyba), ir lankydamiesi Lenkijos Seime, ir Vokietijos Bundestage, ir Švedijos Riksdage. Maskvoje – savaime suprantama.

Dabar turiu vėl atsiprašyti, kodėl kalbu ne pagal paskirtą temą, ne apie vieną instituciją.

Dalykas tas, kad Lietuvos grįžimas į laisvųjų demokratijų bendriją neprasidėjo tik išrinkus 1990 m. nepriklausomybinę, demokratinę Aukščiausiąją Tarybą, ir nesiribojo parlamentine jos veikla. Kaip ką tik rodžiau, tai prasidėjo anksčiau ir ėjo plačiau.

Savo ruožtu, ne kartą esu stebėjęsis, kodėl šalies diplomatija matoma ir aprašoma beveik vien pagal tai, ką darė Užsienio reikalų ministerija. Todėl ir šiandien nutariau nesiremti vien AT kronikomis nuo 1990-ųjų kovo. Tikra AT pradėjo važiuoti jau ligi tol tiestu, remontuojamu ir naujai plaunamu keliu. Daugybė žmonių čia darbavosi, ne vien deputatai ir aparatas. Tam tikra prasme AT buvo Sąjūdžio įrankis, o Sąjūdis apėmė visus dirbančius Lietuvos atkūrimui.

Suprantama, skelbiant, ginant ir mūrijant naująjį Lietuvos pastatą, AT buvo svarbiausias įrankis, kurį Sąjūdis pasigamino vadavimo misijai. Sąjūdis per Lietuvos parlamentą bendravo ir su Sovietų Sąjunga, ir kitomis valstybėmis, su pasauliu. O išrinkti tautos atstovai buvo visur pripažįstami.

Kai Kazimira Prunskienė pirmąsyk lankėsi Vašingtone ir Baltuosiuose Rūmuose, ši aukštoji įstaiga gavo klausimų: ar Ministrės pirmininkės priėmimas reiškia, kad pripažįstate tą Vyriausybę ir valstybę? Atsakymas buvo pažymėtinas: ji yra žmonių išrinkta atstovė. Gera demokratijos pamoka.

Kartais pajuokaudavome sau, kad Gorbačiovas nėra išrinktas deputatas.

Lietuvos laisvės byloje demokratinis pasaulis veikė atsargiai, santūriai, bet stovėjo mūsų pusėje.

Derybos, tik derybos! Nenaudoti jėgos! – ką pabrėždavo Vakarai, ypač didžiosios valstybės, tokie buvo ir mūsų siekiai, o ne sovietų vadovų. Jiems atrodė, kad bylą lems ekonominė, o prireikus ir karinė prievarta.

Galų gale pasiekėme derybų lygmens. M. Gorbačiovas paskyrė net savo delegaciją, vadovaujamą vyriausybės galvos Nikolajaus Ryžkovo. Tikėjosi, kad pasielgsim simetriškai. O Lietuvoje padėtis buvo kita, specifiška.

Turėjom Sąjūdžio, rinkimų laimėtojo, parlamentą su tvirta dauguma, ir turėjom koalicinę Vyriausybę iš sąjūdininkų ir komunistų, gal pusiau komunistų. Šiame lygmenyje reiškėsi tendencijų vykdyti atskirą, galbūt asmenišką premjerės politiką dėl Sovietų Sąjungos, derinamą asmeniškai Maskvoje. Tokio dvilypumo negalėjome sau leisti, todėl Lietuvos delegaciją šioms valstybinėms deryboms sudarė AT ir delegacijos vadovu paskyrė aukščiausiąjį valstybės pareigūną. Dalyvavo ir deputatai, ir ministrai; nelošėme Gorbačiovo išdalytomis kortomis, ir oponentams kitoje stalo pusėje teko su tuo sutikti.

Kadangi AT pirmininkas turėjo konstitucinius įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose bei vesti Lietuvos užsienio politikos derybas, parlamentui tiko ir teko vykdyti šią prerogatyvą, kad Lietuvos tarptautinis veidas neatrodytų neaiškiai pakrikęs. Taip jau buvo atsitikę, kai Vyriausybė neinformuodama paskelbė savo projektą dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo, ir dar po pusmečio, kai atvirai pažeidė AT nutarimą dėl kainų. Su naujuoju premjeru Gediminu Vagnoriumi tokių problemų bemaž pusantrų metų nebuvo. Valstybės politikos, ypač tarptautinės politikos principinę liniją vedė ir prižiūrėjo parlamentas.

Jis pagal Konstituciją ratifikuodavo ir sutartis, pavyzdžiui, dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija (pasirašytą 1991 m. liepos 29 d., ratifikavom pirmąją Maskvos pučo dieną), taip pat priimdavo ir siųsdavo Lietuvos valstybės apeliacijas į pasaulio tautas bei tarptautines organizacijas, laiškus valstybių vadovams. Tai svarbi ano meto Lietuvos diplomatijos erdvė, ji turi būti atspindėta diplomatijos metraščiuose.

Svarbus etapas buvo Baltijos Valstybių Tarybos įkūrimas 1990 m. gegužės mėnesį, konsolidavęs trijų valstybių nepriklausomybines ir tęstinumo nuostatas. Paskelbėme pratęsią priešokupacinę (kiti sako prieškarinę) Baltijos Antantę. Šios Tarybos pagrindą sudarė parlamentų vadovai, dirbantys nuolat, o gruodžio mėnesį visi trys parlamentai bendroje sesijoje Vilniuje vėl žengė suverenų tarptautinės politikos žingsnį: nutarė ir paskelbė, kad trys Baltijos šalys nestos ir nesijungs į jokias neosovietines sąjungas.

AT veikė tarptautinėje erdvėje tikslingai siuntinėdama įgaliotus deputatus, jų delegacijas ir Lietuvos parlamento vadovus į užsienio šalis. Žinoma, siųsti galima buvo kam nors kviečiant ir sukrapštant skatiką lėktuvų bilietams, o apgyvendinimu pasirūpindavo lietuvių bendruomenės, tai dar vienas, bemaž nematomas, diplomatinio darbo lygmuo. Ši AT politinė palaipsnio pripažinimo veikla taip pat turi būti suregistruota ir aprašyta. Istorikai – į darbą!

Paskutinės dvi detalės – o visai ne detalės – gali būti įdomios bent pabrėžti šio pranešimo pabaigoje. Viena – tai Lietuvos nuosavybės dalykai. Vakaruose į nuosavybę žiūrėta rimtai, o nuosavybės pripažinimas buvo ir valstybės pripažinimas. Tuoj po Kovo 11-osios išsiuntėme iš AT laišką Berlyno oberburmistrui p. Momperiui dėl Lietuvos valstybės turto, kur ligi karo stovėjo mūsų ambasada, ir gavome teigiamą notarinius nuosavybės dokumentus patvirtinantį atsakymą. Tai jūsų sklypas!

Tų pačių 1990 m. pokalbyje su Prancūzijos prezidentu F. Mitterrandu palietęs jų išsaugotą Lietuvos auksą, o prezidentas buvo tam pasirengęs, išgirdau trumpą garbingą atsakymą: „tai jūsų auksas, galite juo naudotis“.

Kiek vėliau rudenį sutarėme ir su Didžiosios Britanijos premjere M. Thatcher, kad parašysiu oficialų laišką dėl buvusio Lietuvos aukso, leiboristų išmokėto sovietams, tačiau grąžintino atsikuriančiai Lietuvai.

Tokius žygius lengvino ir Kovo 11-osios aktų nuoseklumas, ir tai, kad Lietuvos parlamento vadovas buvo be išlygų priimamas kaip valstybės vadovas. Taip tiesiog buvo, ir tai nekenkė Lietuvos bylai. Kai prasidėjo oficialūs aukšto lygmens kontaktai ne tik išvykose, bet ir Vilniuje, Vakarų vadovai galėjo pastebėti, kad Lietuvos parlamentas ir aukščiausiojo valstybės pareigūno ofisas su pianinu kampe turi tą patį adresą. Tokie buvo mūsų atsikuriamojo etapo savotiškumai, pabrėžiantys AT centrinį konsoliduojantį ir atstovavimo būstinės vaidmenį. Ką nors mąstantiems verta suprasti ano meto nepopierinę tikrovę, todėl papasakojau.

Aukščiausioji Taryba darė politiką įjungdama ir meną, o čia atsivertų dar viena didelė netyrinėta erdvė. Ją šiek tiek yra praskleidę keli Sauliaus Šaltenio esė ir Aleksandro Sokurovo nedidelis filmas „Paprasta elegija“. Sutinkant karalius ir prezidentus muzikos menas taipgi nekenkdavo. Bet iš tiesų tam neturime laiko, kaip ir tikėjimo dvasiai, kuri lemtingomis akimirkomis buvo gelbstimai juntama. Laikas. Todėl šiuosyk baigiu, dėkodamas už malonų dėmesį.

Pranešimas, perskaitytas konferencijoje „Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-metis“.

2016.09.18; 06:41