Vytautas Visockas. Nuo Jakilaičio iki Trampo

Dėmesio centre – Edmundas Jakilaitis

Reikia tramdyti žurnalistą Edmundą Jakilaitį. Tiesiog neįmanoma žiūrėti ypač jo vedamos laidos „Forumas“. Nejaugi visuomeninio transliuotojo vadovybė nemato, kad šis žurnalistas laidoje dalyvaujantiems politikams, visuomenės veikėjams, politologams tiesiog neleidžia prasižioti. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.

Taip buvo ir lapkričio 24 d. Gerai, kad Irena Degutienė kelis kartus paprašė netrukdyti, leisti užbaigti mintį. Bet Jakilaitis, atrodo, ir po to nesuprato, kad, kaip žurnalistas, jis elgiasi neprofesionaliai, netinkamai: skeryčiojasi, nuolat kiša savo trigrašį.

Visuomeniniam transliuotojui reikia arba pasiieškoti kito laidos vedėjo, arba jam uždėti apinasrį. Žurnalistas pirmiausia turėtų kiek įmanoma trumpiau paklausti ir kantriai laukti, kol laidos dalyvis kalbės tiek, kiek jam (visiems vienodai) leista. Jakilaitis turėtų tramdyti tuos, kurie, kaip jis pats, įsiterpia kitam kalbant, replikuoja.

Toks laidos vedėjas gali atbaidyti žiūrovus, kuriems įdomi pirmiausia pakviestų pašnekovų, o ne žurnalisto, nuomonė.

Reikia pripažinti, kad Jakilaitis dalykine prasme paprastai būna gerai pasiruošęs „Forumo“ arba „Dėmesio centre“ laidoms, bėda ta, kad jis netinkamai tą savo išmanymą panaudoja, įkyriai, netinkamai jį kur nereikia kaišioja.

XXX

Manęs neįtikino

„Auksinis balsas“, „Auksinis protas“, „Auksinė daina“, auksiniai šaukštai… Ar nėra per daug to aukso? Ne viskas auksas, kas auksu žiba, – sako tautos išmintis. „Vien tik auksas valdo mus!“ – ironizuoja Mefistofelis Šarlio Guno operoje „Faustas“.

Nustebau, kad teatro, kino aktoriai taip puikiai dainuoja. To negalėčiau pasakyti apie jų vertintojus. Labai dažnai vertintojai neturi ką pasakyti, ir pliauškia banalybes, stengiasi patys pasirodyti kaip labai šmaikštūs, sąmojingi. Todėl dažnai girdime nei šį, nei tą, pavyzdžiui, kad dainininko dantys labai gražūs; jeigu jis turėtų tokius dantis, negriežtų smuiku, o dainuotų.

Mane įtikino. Manęs neįtikino. Šie bejėgiai, mažai ką reiškiantys žodžai labai dažnai kartojami. O manęs neįtikina laidos vedėjų ir komisijos narių juokeliai, ypač pastarųjų reakcija į vieną ar kitą bandymą pašmaikštauti. Jau taip juokinga, taip juokinga! Kvatojasi net atsilošę. Turbūt visi žinome, kas juokiasi „iš piršto“. Netikras jūsų juokas, gerbiamieji vertintojai. Užtektų kartais tik nusišypsoti, o kai kada gal net patempti lūpą. Manau, televizijos žiūrovai būtent taip ir reaguoja į beatodairiškai žarstomus „šposus“.

Nesakau, pasitaiko ir perliukų, aukso grūdelių, bet retokai. Geriau mažiau, bet geriau – tokia mano, „Auksinio balso“ televizijos žiūrovo, nuomonė. O aktoriai dainuoja įspūdingai.  

XXX

Turbūt esu naivus

Prastuomenei reikia duoti duonos ir žaidimų – Romos laikų išmintis, kuria valdantieji vadovaujasi iki šių dienų. Duonos mums duodama šykščiai, galima sakyti, labai šykščiai, užtat žaidimų – per akis. Omenyje turiu pirmiausia televizijų žaidimus, bet ne tik. Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Parėjai iš Vilniaus Gedimino prospekto žaisliuku nešinas, rytoj gali važiuoti į Kauną, Klaipėdą ar Alytų… Ten irgi rasi tuos pačius žaisliukus, dar pyrago, į kurį pensininkas gali tik paspoksoti, net duona toje „šventėje“ jam neįperkama.

Yra ir kitas posakis – puota maro metu. Politologai, politikai, generolai sako, kad jau prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas. Jis jau vyksta. Ne tik konvencinis, bet ir tas tikrų tikriausias, kai griuvėsiais paverčiami miestai, karo pabėgėliai miniomis, milijonais plūsta į Europą.

O mes švenčiame, žaidžiame, diskutuojame: teisi naujoji Seimo sveikatos komiteto vadovė, savo disertacijoje abejojanti prezervatyvų nauda sutuoktinių gyvenime, ar neteisi.

Visi suprantam  – šį, tuo tarpu dar visaip vadinamą karą, pradėjo Rusija. Mes, trys Baltijos valstybės, esame jos dėmesio centre, kaip pasakytų iškilusis žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Apsupti iš visų pusių taip, kad NATO sąjungininkai gal tik labai norėdami galėtų ateiti mums į pagalbą.

Bet to noro mažai, ir vis mažėja. O kai kurie įtakingi generolai neabejoja – Rusija mus puls, vienaip arba kitaip, bet puls. Nesunku atspėti, kaip pasielgtų galimai būsimas Prancūzijos prezidentas, tas, kuris sako, kad Rusija turi daug atominių ginklų, todėl reikia jai nusileisti. Seimo narė, NATO Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentė Rasa Juknevičienė lapkričio 27 d. kalbėjo: būsime ginami tik tada, jeigu šiuo mums gyvybiškai svarbiu reikalu vieningai balsuos visos NATO narės. Bent viena nepritars, susilaikys – ir Rusijai bus atrištos rankos.

Taip kalbėdama, R.Juknevičienė sakė nenorinti mūsų gąsdinti. O gal reikėtų?

Vyresnieji dar prisimename, kaip gynėme Televiziją, televizijos bokštą, Parlamentą… Šimtai tūkstančių susirinkdavome, pasiryžę nesitraukti. Ir jie, tie patys, kurie dabar mus puola, neišdrįso.

Tai gal jau metas ginti ne tiek Parlamentą (kol kas dar nesusikompromitavusį), o Valstybę? Tikrųjų šiuolaikinių karo ginklų turime nepakankamai, ir jų niekada užtektinai neturėsime. Bet mūsų dar yra daugiau kaip du milijonai. Ateikime bent kas antras, pavyzdžiui, prie Rusijos ambasados ir vieningai pareikalaukime: „Šalin rankas nuo Baltijos valstybių, nuo Lietuvos!” Putinas susimąstytų.

Reikėtų kitą dieną susirinkti prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados ir nieko nereikalauti, o paprašyti, priminti: sakėte, kad Lietuvos priešas – Amerikos priešas; nekartokite Antrojo pasaulinio karo klaidų; mes ginsimės, bet ir jūs ateikite mums į pagalbą… Maždaug toks turėtų būti daugiatūkstantinis mitingas prie JAV ambasados arba Vašingtono skvere, arba prie Parlamento. Ir Trampas gal susigėstų dėl kai kurių savo rinkiminių kalbų. Realiai ginti ir apginti mus gali tik Amerika. Diplomatai, politikai tegul ten aktyviai dirba savo darbą, o mes jiems padėkime tuo, kuo galime.

Turbūt esu naivus: tokie mitingai dabar neįmanomi net akivaizdžiai matant, kad labai didelė tikimybė netrukus netekti Laisvę?

Gal vis dėlto liaukimės puotauti maro metu.

2016.11.28; 09:22