Vytautas Visockas. Pažadų dienos baigėsi


Pagaliau baigėsi pažadų dienos. Pasak politologų, reitingų sudarytojų, buvo pati nykiausia, vangiausia rinkimų kampanija. Bet kodėl tada tiek daug piliečių panoro balsuoti iš anksto?

Kas tuos rinkėjus supaisys! Jeigu tokie aktyvūs būsime ir rytoj, sekmadienį, visiems skeptikams nušluostysime nosį. Gal pagaliau susivokėme, kad jeigu ne dabar, tai ir niekad, dar ketverių metų tokio korumpuoto, grobuoniško, savanaudiško gyvenimo valstybė tiesiog neištvertų. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien negalima agituoti, bet galima spėlioti, prognozuoti, pasvajoti, kas įvyks per artimiausius ketverius metus, valdant naujojo Seimo pažadukams.

…Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, nors iš Maskvos buvo skelbiama, kad SSSR vyriausybė nemano pažeisti Lietuvos teisių ar kištis į jos vidaus gyvenimą ir keisti vidinę santvarką. Ji buvusi priversta padidinti savo įgulas saugumo sumetimais tiek savo, tiek Lietuvos, kad ji nebūtų įtraukta į pasaulinį karą, kuris jau yra suliepsnojęs vakaruose.

O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, o policija nedrįso jų sudrausti.

Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos.

Pacitavau klasiką V.Krėvę-Mickevičių iš Vlado Turčinavičiaus sudarytos knygos „Pagunda“, kurią visai neseniai perskaičiau. Ar gali kas nors panašaus atsitikti, valdant naujajam Seimui, naujajai Vyriausybei?

Tada, kai Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, naivumo (reikėtų pavartoti stipresnį žodį) netrūko ir žydams, ir lietuviams, net klasikai buvo suklaidinti. Netrūksta naivumo ir dabar. Žmonės niekada nepasimoko iš savo klaidų. Todėl Putino Rusija ir bando pakartoti 1940-ųjų scenarijų, šiek tiek jį pritaikiusi prie XXI a. geopolitinės situacijos.

Spalio 6 d. LRT televizija parodė dokumentinį filmą apie nuožmų karą Latvijoje ir Estijoje, dabar vadinamą propagandiniu, informaciniu, hibridiniu karu. Šiurpu klausytis melu, neapykanta persunktų kalbų, matyti pykčio iškreiptus jaunų ir pagyvenusių rusų veidus: Rosija! Rosija! Fašisty! Vienas iš Rusijos išbėgęs rusas pasakoja, kad Estijos rusai fanatiškesni už Rusijos rusus, nes pirmieji mato vien melą, skleidžiamą per rusiškas televizijas, o antrieji Rusijoje gyvena ir gali palyginti. Nors neapykantos Baltijos valstybėms, Vakarams pakanka ir pačioje Rusijoje. Juk esame didžiausi priešai. 

Putino Rusija hibridinį karą su Baltijos valstybėmis, Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis neabejotinai laimi.

Mes Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 25-metį paminėjome dokumentiniu filmu, o Rusija – iskanderais, slapta Baltijos jūra pro Klaipėdą gabenamais į Kaliningradą, t.y. Karaliaučių, kuris jau neturėtų priklausyti Rusijai. Vakarai pamiršo jai priminti, kad laikas kraustytis iš Kanto, Donelaičio tėvynės į ten, iš kur atėjusi. Nepamiršo, bet bijo net užsiminti. Dar daugiau – pamažu leidžia susigrąžinti ir tą, kas prieš ketvirtį šimtmečio išsprūdo iš Sausio 13-ąją pramiegojusiojo ir jį pakeitusiojo girtuoklio rankų.

Minėtame dokumentiniame filme (neįsidėmėjau pavadinimo) Lietuva, berods, net nepaminėta. Mūsų rusai lietuviškesni už lietuvius? Yra, žinoma, ir tokių, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Apklausos byloja, kad dauguma rusų, lenkų pavojaus valandą eitų ne su mumis, kaip ne su mumis 1940-aisiais ėjo žydai, jeigu teisus klasikas Vincas Krėvė.

Putino Rusija atakuoja ir laimi. Bijau, kad sugebės ji panaikinti jai Europos Sąjungos ir JAV taikomas sankcijas, o mums padės išsirinkti sukalbamą prezidentą. Rinkimų išvakarėse iš Norvegijos atėjo žinia, kad mūsų žiniasklaida parsidavusi, kad Lietuvos žodžio laisvė – korupciniame narve. O Putino Rusija žiniasklaidai pinigų negaili.

Per artimiausius ketverius metus tikrai įvyks permainų, už kurias jau balsavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet permainos gali būti ne tik pozityvios. Tačiau viltis miršta paskutinė.

2016.10.08; 10: 12

print