Vytautas Visockas. Sugrįžimas į ežerų kraštą (3)

Trečią pluoštelį ežerų krašto nuotraukų pradedu Romualdo Šimkūno knygelės „Ežerų šviesa“, išleistos 1978 m., ištraukomis. Su gamtininku, Vilniaus universiteto dėstytoju, tada teko maloniai bendrauti, „Mintyje“ redaguojant šį  jo darbą. Romualdas Šimkūnas iš čia yra kilęs; kelis kartus mūsų redakcią vežiojo po Molėtų, Ignalinos apylinkes, buvome ir Labanore, bažnyčios klebonas (deja, neprisimenu pavardės) redakcijos vedėjui Juozui Iškauskui, atsisėdusiam ant bažnyčios laiptų, leido pūsti Labanoro dūdą…

XXX

Štai jau vaikštome po Mindūnų, Stirnių kaimų apylinkes, girdime skardų klegesį: chreek… chreek… Tai iš vienos, tai iš kitos pusės, į Kraujalio giraitę ir iš jos, tarsi aitvarai, skrenda grakštūs pilkieji garniai.Buvusio dvaro teritorijoje, 300 m atstumu nuo ežero, aukštų baltalksių ir eglių giraitėje nuo seno peri daug šių paslaptingų paukščių. Su kokia meile mindūniškiai pasakoja apie baltųjų gandrų porą, įsikūrusią ant visuomeninio pastato, su tokiu pat dėmesiu, jautrumu ir meile atsiliepia ir apie garnius. […]

Baigiantis šienapjūtei, paskutinėmis birželio dienomis gerai šeriami garniukai jau patys pakyla ant sparnų, Stirnių, Rašių, Lakajų, Kertuojų, Galuonų, Siesarties, Aiseto ežeruose mokosi ieškoti maisto, savisaugos meno. […]

Stirnių garnių kolonijos miške gausu ir kitų paukščių: kikilių, pečialindų, devynbalsių, karetaičių, liepsnelių, strazdų, tošinukių, zylių, volungių, kėkštų, tilvikų, genių. Aplink giraitę išsidėsčiusių gyvenamųjų namų ir tvartų pašaliuose peri kregždės. Melsvoje Stirnių padangėje tegul kasmet plasnoja vis didesnis skaičius raibųjų paukštelių. […]

Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Stirnių apylinkėse žmonių gyventa nuo seniausių laikų. Livonijos ordino kronikininkas H.Vartbergė „Livonijos kronikoje“ aprašė šio ordino magistro 1373 m. karo žygį į Lietuvą. Tada šunriteriai nuteriojo Tauragnų, Linkmenų, Labanoro, Giedraičių, Dubingių, Stirnių gyventojus. […]

Iš dviejų su viršum šimtų Molėtų rajono ežerų – Baltieji ir Juodieji Lakajai bene gražiausi. Švelnių, apvalių formų krantai, susilieję su spygliuočiais miškais, skaidrus, smaragdinis vanduo sveikina mus čia atvykusius. […]

Tylus rytmetis, mėlynas dangus virš Baltųjų Lakajų. Lygų ežero paviršių bučiuoja saulės spinduliai, o gaivus vėjelis, nešdamas su savimi vandens kvapą, šiurena nendrynus, plazdena studentų stovyklos palapines. […]

Baltuosius Lakajus nuo Juodųjų skiria tris km nutįsęs Ščiurų ragas, juos jungia siauras Pertenio sąsiauris… Lakajų landšaftiniame draustinyje tyvuliuoja 20 ežerų, užimančių daugiau nei 3 tūkst. ha plotą. Kerijų miške driekiasi 136 ha žemapelkė… Molėtų – Labanoro kaimus Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. užrašė Vilniaus vyskupui, kuris čia įsteigė dvarus. […]

Labanoro dūda garsėjo Lietuvoj, – porina senimas. Užsimink apie Labanorą, ir tau pasakys: žinau, yra tokios Labanoro dūdos Vilniuje Istorijos-etnografijos muziejuje mačiau, apie ją knygoje „Ignalinos kraštas“ skaičiau… Pirmiausia Labanorą – šios girios sostinę – aplankykime… Praėjusio šimtmečio pabaigoje slogią spaudos draudimo nuotaiką Labanore skaidrino žinomas visuomenės veikėjas A. Burba. Vėliau Labanorą garsino vargonininkas M. Petrauskas, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, ir jo brolis, įžymus dainininkas K.Petrauskas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-10-12; 11:00